gimdymas klinikose

#121
QUOTE(rugsėjė @ 2007 10 11, 09:22)
bandau pradet gyvent is naujo, keiciam viska, atrodo kad viskas buvo ne man, kazkur kazkam... tik kartais tas zinojimas klaikiai smaugia- zinojimas to, kad turejo but JI musu visu myleta, buciuota ir isvajota dar negimus... nors kai laukiaus negalejau patiket kad as ja TURESIU, nes man tai buvo nerealu, but buve viskas ko galima noret is gyvenimo, nes visus apciupiamus dalykus turim-truksta tik to musu mazycio stebuklo... siandien musu zuikai jau butu 6 menesiai... dabar tie menesiai nevilties ir skausmo


labai keista, bet aš iki pat pirmo klyksmo niekaip negalėjau suvokt, kad aš turėsiu mažylį... verysad.gif gal dėl to, kad taip ilgai lauktas, gal, kad pirmagimis.........
labiausiai dabar sunku tai, kad vis galvoju koks jis būtų dabar,
kokia aš būčiau mama, bet neesu.. verysad.gif
stiprybės mamytės
Atsakyti
#122
Sveikos mamytės,
Dažnai čia užeinu, paskaitynėju, bet kažkodėl nesirašo, tik vėl ir vėl mintyse prabėga tas laikas, nuo pat akimirkos, kai su vyru kartu verkėm iš džiaugsmo sužinoję, kad laukiuos, paskui ta žiauri deagnozė, paskui viltis begalinė, kad medikai suklydo, gimdymas, kiekviena diena praleista su sūneliu ir.........
Jau praėjo du metai ir keturi mėnesiai, vis dar kalbuosi su JUO, o kartais taip skauda, kad atrodo viskas nutiko vakar...
Taigi joks laikas neužgydis tokių žaizdų, užsitraukia kuriam laikui ir žiūrėk, vėl pasrūva krauju....

Tiek kad dabar mano gyvenimą praskaidrino maža princesė, mano dukrytė, kurią be proto myliu wub.gif , laukiau Jos ir bijojau, bijojau beprotiškai, bijojau laukti, svajoti, tikėti, iki šiol baimė neapleidžia, kaip išprotėjus keliuos kas pusvalandį žiūrėt kaip miega, atsisėdu šalia ir verkiu, nežinau net pati ko- sūnaus (?)...gal iš džiaugsmo, kad ją turiu, nežinau.....
Atsakyti
#123
QUOTE(@Rasa@ @ 2007 10 17, 01:59)
Jau praėjo du metai ir keturi mėnesiai, vis dar kalbuosi su JUO, o kartais taip skauda, kad atrodo viskas nutiko vakar...



neturiu net kaip išsireikšt... kartais pagalvoju, kad aš tiek neištversiu.... ir vaistus vartot pradėjau, ir į darbą grįžau, bet vis tiek juoda.....
Atsakyti
#124
QUOTE(@Rasa@ @ 2007 10 17, 01:59)
Sveikos mamytės,
Dažnai čia užeinu, paskaitynėju, bet kažkodėl nesirašo, tik vėl ir vėl mintyse prabėga tas laikas, nuo pat akimirkos, kai su vyru kartu verkėm iš džiaugsmo sužinoję, kad laukiuos, paskui ta žiauri deagnozė, paskui viltis begalinė, kad medikai suklydo, gimdymas, kiekviena diena praleista su sūneliu ir.........
Jau praėjo du metai ir keturi mėnesiai, vis dar kalbuosi su JUO, o kartais taip skauda, kad atrodo viskas nutiko vakar...
Taigi joks laikas neužgydis tokių žaizdų, užsitraukia kuriam laikui ir žiūrėk, vėl pasrūva krauju....

Tiek kad dabar mano gyvenimą praskaidrino maža princesė, mano dukrytė, kurią be proto myliu wub.gif , laukiau Jos ir bijojau, bijojau beprotiškai, bijojau laukti, svajoti, tikėti, iki šiol baimė neapleidžia, kaip išprotėjus keliuos kas pusvalandį žiūrėt kaip miega, atsisėdu šalia ir verkiu, nežinau net pati ko- sūnaus (?)...gal iš džiaugsmo, kad ją turiu, nežinau.....

Aš irgi rečiau čia rašau, nors paskaitinėti vis sugrįžtu.
Sveikinu su mažu stebuklėliu. O baimės... Tos baimės, matyt, visas mus persekioja: tiesiog gyvenimo patirtis tai lemia. Bet mes stengiamės tas baimes nugalėti. Kartais pasiseka...
Atsakyti
#125
QUOTE(akedite @ 2007 10 11, 17:51)
labai keista, bet aš iki pat pirmo klyksmo niekaip negalėjau suvokt, kad aš turėsiu mažylį... verysad.gif gal dėl to, kad taip ilgai lauktas, gal, kad pirmagimis.........
labiausiai dabar sunku tai, kad vis galvoju koks jis būtų dabar,
kokia aš būčiau mama, bet neesu.. verysad.gif
stiprybės mamytės


ir kazkaip taip galvojau, kad negaliu patiketi, jog turesiu kudiki. gal del to, jog vistik ne 20 metu ir ipratai, jog neturi vaiku, o cia nescia. dabar atrodo, kad gal per daug abejojau, vis negalejau patiketi, jog tuoj tuoj gims mano kudikis. todel kazkaip viskas eme ir sustojo, nutruko likus vos kelioms dienoms iki gimimo. o kad tik vel tureciau tokia galimybe lauktis kudikio, tai labai labai tikeciau, jog butinai ji isvysiu.
Atsakyti
#126
atrode, kad nusiraminau... bet jauciu, kad pradedu durnet nuo sedejimo namie, kita normalu darba sunku susirast, nezinau ko tai norisi isnykt
Atsakyti
#127
verysad.gif jus visos tikros supermama.gif laikykites nors beabejo sirdi jusu vaikuciai bus visada
Atsakyti
#128
QUOTE(rugsėjė @ 2007 10 20, 18:01)
atrode, kad nusiraminau... bet jauciu, kad pradedu durnet nuo sedejimo namie, kita normalu darba sunku susirast, nezinau ko tai norisi isnykt

Pažįstamas jausmas... Tiesiog reikia kažkaip šį laikotarpį pralaukti. Paskui bus šiek tiek lengviau...
Atsakyti
#129
QUOTE(rugsėjė @ 2007 10 20, 18:01)
bet jauciu, kad pradedu durnet nuo sedejimo namie, kita normalu darba sunku susirast, nezinau ko tai norisi isnykt


Laikykis verysad.gif
Aš jaučiu paskubėjau su grįžimu į darbą... nieko ten ne geriau.... mintys tos pačios. Tas ir yra, kad nuo savų minčių nepasislėpsi....
Atsakyti
#130
Laikykis.Buk stipri
Atsakyti
#131
mane turbut kaip lunatikus veikia menulio fazes unsure.gif
Atsakyti
#132
QUOTE(rugsėjė @ 2007 10 23, 22:13)
mane turbut kaip lunatikus veikia menulio fazes unsure.gif


artėja pilnatis, o gal jau ir yra g.gif
keistas laikas...
mane tai slegia artėjančios vėlinės ir gamta visa myriop...
ir tamsu ilgai...
šviesos ir saulės labai trūksta unsure.gif
Atsakyti