Augintinis tik gyvūnas

As pati savo kieme zaisdama su saviskiu suniu(cia ana rudeni) klausiausi uz tvoros kaimyno vaiko (8 metu gal)ir jo draugu pokalbio, kalbejo, kaip jie gaudo kates, mazus kaciukus, i jos saudo is oriniu sautuveliu, akmenim apmeto Nu tada man kraujas uzvire, bet patylejau, gal tas vaikas tik pries draugus pasirodyti nrejo, net nezinau...
O mes su savisiu vaikstant irgi isgirstam iv. atsiliepimu(jis berno zenenhundas, nu nemazas), dazniai buna : oi koks grozis, koks meskiukas ir pan. bet pasitaiko ir mamyciu su vaikuciais: oi neik prie to suns, paziurek koks didelis - ikas tau, neliesk, juk sunys nesvarus

manau pasakojimo esme buvo ne ivykio vieta, bet mamkos elgesys. tai yra vienas is tipisku pavyzdziu.

isivaizduokime, kad visa tai vyko kazkur siaip mieste, ant suoliuko prie pievutes.

tai ka, mamyte teisingai elgiasi?

Niekaip nesuprantu tėvų, neskatinančių gražaus bendravimo su augintiniu. Esu ir aš pastebėjus tą įtarų žvilgsnį: prieis per 2 žingsnius šuo prie vaiko ar ne. Kol taip tėvai auklės vaikus, tol apie kokius viešbučius, kavines ar paplūdimius nėra ko svajoti. Manyčiau, kad tėvai PRIVALO skatinti meilę gyvūnams. Taip kaip mandagumą, sąžiningumą ir kitas vertybes. Beje, Gestapas dar anksčiau, prieš mergaitės nužudymą, nukankino šunį. Ar bereikia kokių išvadų?

Na ir diskusija

Pati tema man neatrodo nei kvaila, nei dar kokia nors. Tik šiaip, žmogus ir gyvūnas - 2 nesulyginami dalykai. Supraskim, kad galime auginti gyvūnus kiek tik norime, kokius tik mylime, tik jauskim atsakomybę už juos. Manau, kad kiekvienas protingas žmogus atsirenka, kokio šuns bijoti, o kokio ne. Prie mano namų viena močiutė vedžiojasi tikrai labai labai didelį šunį. Bet tai tas šuva – nors ir laksto palaidas – nekelia man jokios baimės, nors pirmą kartą pro jį praeiti buvo net labai nejauku ir nemalonu. Tikiu, kad mažas vaikelis gali tokio labai išsigąsti. Gali išsigąsti ir labai šuniuko. Ir manau, kad to vaiko mama tikrai turi teisę paprašyti, jog močiutė (ir bet kuris kitas šeimininkas) šunį prisirištų. Čia mano nuomonė. Žinoma, kitas klausimas, kokiu tonu kalba – ar isteriškai rėkia, ar gražiai paprašo.

Dėl pačios temos – t. y. sužmoginimo. Galbūt čia kas kaip supranta šitą sąvoką. Ir netgi tas sužmoginimas ne visuomet būna blogai. Tarkime, kada vienišas žmogus, galbūt senas ar ligotas, augina šuniuką ar kačiuką, nes neturi daugiau nieko kito – nei draugų, nei giminių – džiugu, kad bent jau jį, ištikimą gyvūnėlį turi... Bet kada be jokios pagarbos kitiems ir kitų nuomonei teigiama, kad „mano augintinis gali daryti ką tik nori, nes jis MANO ir man dzin kaimynai ir visi kiti žmonės“ – vat čia jau, mano akimis žiūrint, liūdniau Tokiu atveju ir aš sakau, kad tai tik gyvūnas – šuo, katė, kiaulytė, voras ar dar koks nors. Ir čia jau problema tikrai ne gyvūnas, o žmonių mąstymas: nei šuo, nei katė, nei dar kas nors nekaltas, kad jo šeimininkas jį vedžioja ant kiemo ar vaikų žaidimo aikštelėse, neuždeda antsnukio.

Ir nereikia lyginti savo augintinio su benamiais žmonėmis. Juk su valkatajančiais šunimis taip pat nepuolame žaisti. Žodžiu, aš tik noriu pasakyti, kad į kiekvieną situaciją galima pažvelgti įvairiais aspektais, su pagarba oponentams ir nepuolant į kraštutinumus Ir dar - kaip mes elgsimės su aplinkiniais, taip jie elgsis su mumis

labai sutinku su tavo nuomone

man tai nesamone, kad diskusija pakrypus mazdaug taip-arba balta arba juoda jei myli suni-tai tai turi jausti vos ne antipatija zmogui ir atvirksciai ... nes kitu atveju-tu tiesiog nepakankamai myli, nes jei myletum tai taip nesakytum juokinga.

kai kuriu zmoniu kategoriskumas - stebetinas pati turiu suni ir labai suprantu dalykus, apie kuriuos rase gyvunu seimininkes, bet momentais ir jos perlenke lazda

be sunio turiu dar ir du vaikus. ir zinau kuo galiu buti apsaukta, bet tikrai nemyliu visu vienodai-vaikus myliu labiau

Kol bus palaidų šunų, tol tėvai privalės sakyti "atsargiai, jis gali įkasti, jis gali būti nešvarus, neliesk nepažįstamos katės". Nes kiekvienam šuniui ar katei ant kaktos neparašyta, ar jis neagresyvus, ar jis švarus, ar neserga, o vaikai ir vieni į kiemą išeina ir geriau tegu pasisaugo, nei susilaukia bėdos. Žinoma geriau, jei prieš perspėdami pasakytų "pažiūrėk koks gražus, jis turbūt geras draugas", bet saugotis svetimų gyvūnų būtina.

P.S. Kaip gražiai bendraujam: vaikiūkštis, vaikų govėda, mamkos, boba, babanė...

Niekas ir nesako, kad vaikus mylėti reikia mažiau. Mano sesuo 8m., kartais pataso šunį ir kai šiam neišlaiko nervai - urgzteli ir už tai baudžiu, pirmiausia šunį, nes laikaus nuostatos, kad dantų rodyt negalima jokiais atvejais, bet lygiai taip paskui moralo išklauso ir sesuo. Bet tai viena, o klykti gatvėj ant šuns kuris dar net nepriėjo - visai kas kita. Lygiai taip pat mano nuomone absurdiška putotis dėl to kaip mes vadinam savo augintinius, prikaišiojant kokį tai "nusižengimą" taisyklėms.

kuo tu tai laikai, tai yra tavo asmeninis reikalas.
as gi pazymiu fakta, kad tiek tas manjakas, tiek sunininkai, kurie augina savo augintinius ne pagal galiojancius istatymus vienodai negerbia visuomenes ir savo norus iskelia auksciau - butent tuo jie ir trukdo aplinkiniams. Butent tai ir yra blogai.
Nelyginu pasekmiu sunkumo - paprasciausiai konstatuoju fakta

Taip, aš lygiai taip pat manau, tik kartais tas būtinas sveikas atsargumas labai smarkiai perlipa ribas. Nors mano šuo neagresyvus, bet nemėgstu, kai vaikai kiša nagus nepaklausę, lygiai kaip ir pradeda spiegti iš tolo.

pasiskaityk sia diskusija + "Surinkite savo gyvūnų išmatas!" - gal suprasi

Bet jeigu šuo yra su šeimininku, kaip jis gali būt nešvarus, o dėl agresyvumo šeimininkas gali perspėti. Geriau tegu tėvai moko nelįsti prie benamių, nes dėl jų švarumo kyla abejonių

Moterie, briedą šneki - tai gal ir bauskim visus vienoda bausme - juk koks skirtumas tos pasekmės?