Meilė ateis į mano gyvenimą

Esi tikrai, kad ten buvo vyras ir žmona?
O jei ir taip, tai matai ką reiškia kaip du žmonės nori būti kartu?
Jiems ne motais tie žmonių žvilgčiojimai...
Gal jiems kaip tik prie širdies būt dėmesio centre?

as taip bijau kad tai tiesa... as visada tuo tikejau.. bet kai jo netekau pastaraja savaite vien apie tai ir sukasi galvoje...
dabar kai sunku ir kai reikia uz kazko griebtis kad atsistoti ant koju, vis stengiuosi save itikinti.. kad meile gali buti ne vienam zmogui.. bet pati nepatikiu tuo ka sau bandau iteigti....

na nejaugi galima rasti savyje tai ka atidavei kitam...
jauciuosi lyg isspausta citrina, kuri jau nebeturi ko duoti kitiems... nes ji savo vienintele meile jau patyre

atleiskite uz toki pesimizma... tik sis vakaras labai liudnas....

Esu tikra.

abzoryte
visiškai tave suprantu, skaičiau ką rašei temoj ''skiriuosi''. ką dabar išgyveni viskas taip man pažįstama, patirta... na tik aplinkybės aišku ko gero skirtingos, bet tame ką rašei kaip jautiesi atpažinau save, visiškai tą patį išgyvenau prieš 3 metus, galvojau taip pat, poto stengiausi keist požiūrį, mąstymą ir panašiai... Kai perskaičiau taip širdelę suspaudė net žodžių pritrūko kažką parašyt laikykis

aš irgi maniau, kad mylėsiu tikra didele abipuse meile kartą gyvenime ir visą gyvenimą bet atsitiko kaip atsitiko. Dabar vėl noriu to paties, ir galbūt tai dar įvyks, gal ta vienintelė meilė dar laukia ateity ir tik kai ji ateis suprasim, kad tie buvę jausmai dar nebuvo meilės stiprumo riba, juk tikra meilė - abipusė ir graži tikėkim tuo

tikekim tuo emmute..

as irgi skaiciau tavo istorija temoje 'noriu ji susigrazinti'... sunku man labai kazka patarineti.. ir sunku atskirti siuo metu kas tikra o kas ne.. bet mano istorijoje buvo triju metu pertrauka.. kai as draugavau pries tai su vaikinu.. tai is esmes tas laikotarpis truko daugiau nei 12 metu.. mes pradraugavome 7 metus.. ir as ji palikau suzinojusi apie neistikimybe.. tuomet atsirado kelios pazintys.. bet maciau kad zmones ne tie.. vis galvojau apie praeiti.. na ir po triju metu pertraukos as jam paskambinau.. skirtumas tik toks, kad jis buvo dar vis vienas.. na bent jau neturejo rimtu santykiu.. ir mes vel susiejom..

ka galiu pasakyti.. po to susiejimo turbut buvo graziausias laikotarpis musu draugysteje.. gal kad siek tiek subrendom.. (nes draugavom nuo mokyklos).. gal kad patyrem skausmo.. bet buvo daug geriau nei iki issiskyrimo.. taciau ka tu manai.. kaip buvo jis donzuanu, taip ir liko.. mylejo mane beprotiskai.. bet buvo vienas is tu vyru, kai seima svarbu, bet i sona nukrypti tiesiog gyvuliskai reikia..

taigi kai sutikau savo sielai artima zmogu, supratau, kad tuomet as gryzau pas ji, tik is nevilties, kad vis dar nesutinku savojo zmogaus.. tik todel kad nepasitaike tas apie kuri svajoju.. ir praradau vilti kad toks isvis egzistuoja.. todel geriau rinkausi uztikrinta praeiti, nei svaiciojimus nebutais dalykais...

bet jis egzistavo.. as radau savo svajoniu zmogu.. butent toki, koki visada isivaizdavau... kai sutikau jau Ji.. viskas buvo kitaip.. pokalbiai iki paryciu.. atviravimas.. juokimasis.. tiek daug mielu dalykeliu, kuriu jau neisvardintum... todel ir einu is proto dabar.. todel ir puolu i nevilti.. nes viskas buvo tiesiog kaip pasakoje..

sunku pasakyti kaip buvo tau.. jei ir pas jus buvo viskas grazu.. be apgauliu.. be dideliu pykciu.. tikiu kad sunku patiketi kad pamilsi dar karta taip pat... bet gal pamilsime kitaip.. uz kazka kita.. tiesiog tikekim...

Sakiau... ir tikrai įmanoma nekankinti savo lūkesčiais ir svajonėmis. Įmanoma. Bet tik tada, kai tau reikalinga MEILĖ. Ne sužadėtuvių žiedas su "brylikais", nes vestuvinės nuotraukos ir pavydūs netekėjusių draugių žvilgsniai, ne svajonės apie vaikus ir sodą prie balto namo. Jei tau reikalinga MEILĖ.

Tai nebūtina net žmogų mylėti - meilė juk ne santykis tarp žmonių, o nuosavas jausmas, mano nuomone. Gali mylėti meilę.....
Nes bet šiais stereotipų ir žlugusių vertybių laikais norisi meilės ir žmogaus. 2 in 1 O jei dar žiedas su "brylikais".. Fantastika

Kazkaip man rodos, kad butent tokia meile dazniausiai ir vyrauja, kai myli ne kita zmogu, o savo paties meile jam.

Sutinku. Nes mylėti kitą žmogų dažnai tiesiog per sunku, arba nėra už ką. Bet nemanau kad meilė meilei yra silpnesnė ar kokia kitokia blogesnė, nei meilė žmogui.

Jei myli meile, o ne zmogu, tai daug sunkiau yra paciam mylinciajam. Ypatingai jeigu santykiai nutruksta, tai ilgimasi ne to zmogaus, kuri mylejai, o buvusio jausmo tam zmogui.

Yra daug meilės rūšių. Galima mylėti žmogų dėl to, kad pats esi mylimas. Tai būdinga vaikams ir šia mintimi save guodžia tie, kurie yra labiau mylimi, nei patys myli, jie jaučia pareigą atiduoti skolą už kito žmogaus jausmus. kai labiau subręstama, pradedama galvoti: aš esu mylimas , nes pats myliu. Jei nesubręstama, mylima todėl, kad žmogus mums yra reikalingas. O tikroji meilė, mano nuomone yra tokia: tu man esi reikalingas, nes aš tave myliu. Žmogus man brangus todėl. kad skiriu jam daug laiko...

Yra zmoniu, kuriems neskiriu laiko, bet man jie brangus.