As taip pat prisidedu prie daugelio nuomones, kad maitinimas tikrai malonus ir mielas sirdiai dalykelis
, net tik vaikeliui bet ir mamytei. Ir linkiu visoms mamytems, kad sis procesas truktu kiek galima ilgiau .


o mums nebuvo jokio malonumo. 5 savaites maitinau pati o poto nusprendziau uzteks ir daviau misinuko
nors taip norejau maitinti pati, bet dukryte verkdavo ti pamacius kruti, o valgydama tiesiog zviegdavo patraukus pora kart, tada spjaudavo kruti, o poto ir vel griebia, patraukia ir spauna verkdama. Nemaciau dukrytes laimingos per ta laika, be to pasidare labai nervuota, suprakaituodavo, uzkimdavo. Ko tik nebandem,keitem padetis, ziurejausi maista, niekas nepadejo. Svorio ir tik 450g. per ta laika priaugo
Pavydziu jums mamytes kad galite maitinti pacios savo maziukus. Nepalyginsi to su maitinimu krutimi, bet man malonu kai dukryte godziai pavalgius misinuko nusisypso .. ir sunkeja po truputeli kas diena



Man buvo malonu, nors ir mastitų sočiai turėjau, ir dantukai dukros aštrūs. Jaučiau pasitenkinimą, galėdama duoti savo vaikams tai, kas geriausia..
Tiesiog pavydas ima, kaip kitoms mamytems maitinimas eina kaip per sviesta- ir vaikas is karto tiesiog ima ir ciulpia kruti taip kaip reikia, ir apzioja taip kaip reikia, ir pienas bega tiek kiek reikia, ir viskas paprasta ir aisku, ir nereikia nei nervintis, is kailio nertis, nei dviracio isradineti... Ir tiesiog pikta, kaip man su visais trim vaikais, maitinimas krutumi buvo kazkokia vargo vakariene, asaru pakalne ir nervu sistemos isbandymas
Susinervinau...
Persiprasau




Persiprasau
Na, man tikrai nėjo kaip per sviestą, nes mastitai kankino. Kai maitinau trečiąjį, buvo 6 mastitai.
Mano piene buvo auksinis stafilokokas. Ir vis vien maitinau.
O pirmasis vaikas nemokėjo žįsti. Teko kantriai mokyti.
Mano piene buvo auksinis stafilokokas. Ir vis vien maitinau.
O pirmasis vaikas nemokėjo žįsti. Teko kantriai mokyti.
Man tai labai malonus procesas
Ir kuo toliau, tuo malonesnis darosi
Visos problemos pradžioj, mastitas jau pasimiršo...


Labai dziaugiuosi kad maitinu savo pupa jau metus. Labai to troskau. Pirmomis dienomis buvo sunkiau kol ismokome taisyklingai paimti kruti, speneliai nukentejo, veliau karteli buvo guzeliu kuriuos sekmingai isnaikino dukryte. O didesniu bedeliu del maitinimo nepatyriau. Taigi abi megaujames siuo malonumu

Na pirma savaite buvo..
ka as zinau..Galvojau mirsiu
Speneliai nukramtyti..mazoji nemoka apzioti
Nu bet po truputi, po truputi..abi ismokom..Ir dabar
..Didesnio malonumo neteko patirti







Žinoma
. Tai mano dabartinė nuomonė. Prieš 11 metų galvojau kiek kitaip. Tada reikėjo maitinti pagal griežtą grafiką. galvojau nusišausiu. Vaikas
iš bado, o aš
nuo skaudančių ir išpampusių burbulų ir vis žiųriu į laikrodį - kada praeis nustatytos 3,5h. Bet vistiek maitinau iki metų, kol pats nebenorėjo. Dabar, kai matinimo režimas laisvas - labai
. Tik va viena bėda - priprato čiulpti natūralią












Man tai vienas moloniausiu pojuciu, net dabar kai mano lialkai jau 13 menesiu nenoriu to atsisakyti. Man taip malonu jausti savo kudikelio artuma, ziureti i jos cepsejima ir is malonumo primerktas akutes...zinot zindymo metu daznai rieda asaros is laimes, kad esu sio stebuklo mama.

O man rieda asaros is skausmo
Taip skauda kai traukia kad nezinau net ka daryt.Maitinu tik savaite ir vis tikiuosi kad ateity praeis tas skausmas ir galesiu dziaugtis jog maitinu pati.
