QUOTE(Jenifer @ 2005 02 09, 21:09)
nu nesuprantu...pasiskaiciau ir nusprendziau, kad turbut as is viso ne moteris
jeigu butu atsakymo variantas 'labai nemalonus' tai garantuotai rinkciausi ji. man bjaurios sunkios krutys, pieno lasejimas, maitinant man skaudedavo - nors tu ka, nors ko tik as neisbandziau. is pradziu tiesiog asaros begdavo. ir dukroms jokio kaifo nuo to nebuvo. ir stresas amzinas, kad nezinau, kiek vaikas suvalge ir kada vel valgys. nu kosmaras istisinis, o be to, amzina baime, kad nespesiu pati pavalgyt ir pieno nepasigamins tiek, kiek reikia (akurat taip ir gaudavosi)
abi dukras maitinau iki 2,5 men. ir dziaugiausi, baigus sita nemalonia procedura, nes pieniukas naturaliu budu dingo ir pirma, ir antra karta. buvau nusiteikus kentet bent jau iki puses metu, bet kai baigesi - nenusiminiau nei sekundes.
as ir sakau - tikriausiai as is kitokio molio - kai paskaiciau, koks tai yra dziaugsmas, tai nustebau begaliniai
Tikrai nesi viena tokia, gal tiesiog kitos nelabai drįsta rašyti, kad nėra malonu. Oi kaip aš pavydžiu šitom mamkom, kurios jaučia tik malonumą. Tikrai tikrai.
Ai man tai tapo įprastu dalyku, nu reikia ir tiek, o didelio malonumo aš čia nematau. Mano gražuolė kai pradeda valgyti, tai be pusvalandžio papo nepaleidžia. O jeigu aš ką turiu padaryti, tai jau kaip matau, kad ne valgo, o žaidžia, bandau kažkaip nukreipt dėmesį ir atimt "žaisliuką", tai ta paleidžia dūdas, nu ir galiausiai abi žiauriai sunervuojam ir "susipykstam" Va taip pas mus su tais malonumais
Bet jau kai turiu laiko, tai leidžiu įsikandusiai papulį būt nors ir valandą.
Taip skauda kai traukia kad nezinau net ka daryt.Maitinu tik savaite ir vis tikiuosi kad ateity praeis tas skausmas ir galesiu dziaugtis jog maitinu pati.
