astawe, kaip sekasi? jau ištrūkai?
QUOTE(laimabuz @ 2008 11 02, 00:06)
reikia bijoti neišsiskirti
Pritariu, juk reikia ir save mylėt. Pozicionuot save, kitaip tariant. T.y. jaustis verta daugiau, geriau. protingos moterys mąsto taip: ,,Prasčioką, pijoką ar svolačių aš net ir senstelėjusi galėsiu susirasti, o dabar aš verta gero vyro, tokio ir ieškau. Nereikia leistis skriaudžiamoms, galų gale - šimtą kartų geriau gyvent vienai nei mušamai.
Sveikos mamytes,
Labai reikia su kazkuo pasidalint savo isgyvenimais, deja neturiu artimuju, o drauges paprasciausiai nesupras...Todel prasau jusu nuomoniu ir patarimu.
Iskart prasau nesmerkti manes, jau pati supratau kad daug ka dariau blogai.
Jau 6 metus gyvenu su vyru (mes nesusituoke). Turim beveik 3 metuku dukryte. Santykiai su vyru is pradziu buvo puikus, po to jis pradejo gerti, losti, namo negrizdavo po kelias dienas. Zadejo pasikeisti, sake kad nori vaiko, sake nori tureti gyvenimo prasme, del ko galetu stengtis. Taigi as kvailele pagalvojau kad atsiradus vaikui viskas pasikeis i gera. Deja viskas dar pablogejo. Vyras net nepasieme musu is ligonines, kazkur svente su draugais.Namie pagalbos nesulaukdavau jokios, jis nera net maitines ar perrenges vaiko, nera isejes i lauka kartu. Namuose girdziu tik priekaistus - kas nieko nesugebu suspeti, kad kol jis dirba nieko neveikiu, kad esu bloga mama ir jis vertas geresnes. Daznai grizta girtas, o tada sulaukiu dar daugiau priekaistu. Su dukra elgiasi labai grieztai, saukia ant jos nuolat del smulkmenu - ne vietoj palikto zaislo, ispiltos arbatos ir panasiai. Prie kelias dienas sudave vaikui uz nieka, kad jam trukde, puoliau ginti gavau antausi, vaikas viska mate, labai issigando. Supratau kad tai testis nebegali, nenoriu kad mano dukra turetu tokia vaikyste.
Nezinau ka daryti ir nuo ko pradeti. Esu nedirbanti ilga laika (vyras ikalbejo, norejo kad rupinciaus namais, pries tai dirbau pardaveja), turiu tik vidurini issilavinima. Neisivaizduoju kaip issilaikyciau su dukra. Neturiu santaupu, neturiu artimuju kurie padetu (turiu tik teta kuri su manim net nebendrauja ir jai neidomu kaip gyvenu), neturiu darbo. Darba rasciau turbut tik pardavejos ar padavejos, bet atlyginimas butu mazas, dukra daznai serga (2 dienas darzelyje ir savaite namie serga), netureciau su kuo palikti. Neturiu net kur gyventi, reiketu nuomotis.
Kai pradejom kartu gyventi atejau i vyro buta. Jis uzdirba gerai, bet man kas menesi duodavo tam tikra pinigu suma - maistui, vaiko reikmenim ir pan. Dabar jam uzsiminiau kad noriu skirtis, kad taip nebegaliu. Jis ramiai pasake kad gerai, susirink savo daiktus ir eik. Sako jei noriu pasiimti vaika tai jau mano problemos kaip ji islaikysiu, o jei nesugebu vaiku pasiliks jis. Iskart pasake jog nesitikeciau dideliu alimentu nes jis atseit dirba uz minimuma, visa kita gauna vokelyje.
Vaiko jam tikrai nepaliksiu, nes neisivaizduoju kaip jis pasirupins ja, dukra labai prisirisusi prie manes. Sunku butu palikti ir savaitiniam darzelyje.I uzsieni vykt negaliu nes neturiu kam palikti vaika.Dirbti uz 1000 lt ir nuomotis buta ar kambari, moketi uz darzeli ar aukle atrodo nerealu...Pasalpos kaip jau aiskinaus nepriklausytu nes pajamos virsytu 350 Lt zmogui. Likti gyventi su vyru negaliu ir nenoriu, nebegaliu klausytis jo priekaistu, bijau kad dukra neuzaugtu traumuota, nes jau dabar savim nepasitiki, labai sunkiai prisileidzia kitus zmones, bute buna tik tam kambary kur esu as. Bet cia ji gyvena aprupintai, turi graziu rubeliu, zaislu, kokybisko maisto. Nezinau ka as viena jai galeciau suteikti...
Kaip kitos vienisos mamos issilaikot, kur dedat vaikus kai serga?Kaip gerai toms kurios turi mamas, seses kurios padeda, o as neturiu nieko. Neisivaizduoju ka daryt...
Labai reikia su kazkuo pasidalint savo isgyvenimais, deja neturiu artimuju, o drauges paprasciausiai nesupras...Todel prasau jusu nuomoniu ir patarimu.
Iskart prasau nesmerkti manes, jau pati supratau kad daug ka dariau blogai.
Jau 6 metus gyvenu su vyru (mes nesusituoke). Turim beveik 3 metuku dukryte. Santykiai su vyru is pradziu buvo puikus, po to jis pradejo gerti, losti, namo negrizdavo po kelias dienas. Zadejo pasikeisti, sake kad nori vaiko, sake nori tureti gyvenimo prasme, del ko galetu stengtis. Taigi as kvailele pagalvojau kad atsiradus vaikui viskas pasikeis i gera. Deja viskas dar pablogejo. Vyras net nepasieme musu is ligonines, kazkur svente su draugais.Namie pagalbos nesulaukdavau jokios, jis nera net maitines ar perrenges vaiko, nera isejes i lauka kartu. Namuose girdziu tik priekaistus - kas nieko nesugebu suspeti, kad kol jis dirba nieko neveikiu, kad esu bloga mama ir jis vertas geresnes. Daznai grizta girtas, o tada sulaukiu dar daugiau priekaistu. Su dukra elgiasi labai grieztai, saukia ant jos nuolat del smulkmenu - ne vietoj palikto zaislo, ispiltos arbatos ir panasiai. Prie kelias dienas sudave vaikui uz nieka, kad jam trukde, puoliau ginti gavau antausi, vaikas viska mate, labai issigando. Supratau kad tai testis nebegali, nenoriu kad mano dukra turetu tokia vaikyste.
Nezinau ka daryti ir nuo ko pradeti. Esu nedirbanti ilga laika (vyras ikalbejo, norejo kad rupinciaus namais, pries tai dirbau pardaveja), turiu tik vidurini issilavinima. Neisivaizduoju kaip issilaikyciau su dukra. Neturiu santaupu, neturiu artimuju kurie padetu (turiu tik teta kuri su manim net nebendrauja ir jai neidomu kaip gyvenu), neturiu darbo. Darba rasciau turbut tik pardavejos ar padavejos, bet atlyginimas butu mazas, dukra daznai serga (2 dienas darzelyje ir savaite namie serga), netureciau su kuo palikti. Neturiu net kur gyventi, reiketu nuomotis.
Kai pradejom kartu gyventi atejau i vyro buta. Jis uzdirba gerai, bet man kas menesi duodavo tam tikra pinigu suma - maistui, vaiko reikmenim ir pan. Dabar jam uzsiminiau kad noriu skirtis, kad taip nebegaliu. Jis ramiai pasake kad gerai, susirink savo daiktus ir eik. Sako jei noriu pasiimti vaika tai jau mano problemos kaip ji islaikysiu, o jei nesugebu vaiku pasiliks jis. Iskart pasake jog nesitikeciau dideliu alimentu nes jis atseit dirba uz minimuma, visa kita gauna vokelyje.
Vaiko jam tikrai nepaliksiu, nes neisivaizduoju kaip jis pasirupins ja, dukra labai prisirisusi prie manes. Sunku butu palikti ir savaitiniam darzelyje.I uzsieni vykt negaliu nes neturiu kam palikti vaika.Dirbti uz 1000 lt ir nuomotis buta ar kambari, moketi uz darzeli ar aukle atrodo nerealu...Pasalpos kaip jau aiskinaus nepriklausytu nes pajamos virsytu 350 Lt zmogui. Likti gyventi su vyru negaliu ir nenoriu, nebegaliu klausytis jo priekaistu, bijau kad dukra neuzaugtu traumuota, nes jau dabar savim nepasitiki, labai sunkiai prisileidzia kitus zmones, bute buna tik tam kambary kur esu as. Bet cia ji gyvena aprupintai, turi graziu rubeliu, zaislu, kokybisko maisto. Nezinau ka as viena jai galeciau suteikti...
Kaip kitos vienisos mamos issilaikot, kur dedat vaikus kai serga?Kaip gerai toms kurios turi mamas, seses kurios padeda, o as neturiu nieko. Neisivaizduoju ka daryt...
visu pirma, tai pamirsti, kad ne pati turi islaikyti vaika, o yra dar ir alimentai. Taigi, pinigu butu daugiau, nei tik tavo alga.
O daugiau ka gi cia pasakyt. Arba sukaupi drasa ir skiriesi arba kenti toliau. Niekas uz tave pacia nenuspres, ka daryti ir neprivers to padaryti.
O daugiau ka gi cia pasakyt. Arba sukaupi drasa ir skiriesi arba kenti toliau. Niekas uz tave pacia nenuspres, ka daryti ir neprivers to padaryti.
QUOTE(Leksa @ 2013 10 30, 16:24)
visu pirma, tai pamirsti, kad ne pati turi islaikyti vaika, o yra dar ir alimentai. Taigi, pinigu butu daugiau, nei tik tavo alga.
O daugiau ka gi cia pasakyt. Arba sukaupi drasa ir skiriesi arba kenti toliau. Niekas uz tave pacia nenuspres, ka daryti ir neprivers to padaryti.
O daugiau ka gi cia pasakyt. Arba sukaupi drasa ir skiriesi arba kenti toliau. Niekas uz tave pacia nenuspres, ka daryti ir neprivers to padaryti.
Labai sunku kazka patarti,bet pries 10metu as lygiai taip pat gyvenau,tada susidejau kelis daiktus ir isejau su sunum i niekur,mes issinuomavom kambari su seimininke gyvenom elimentu vyras nemokėjo,bet mes isikapstem.Labai daug ką lemia zmogaus vidine stiprybė,ir ryztas kazka keisti arba ne.man neteko gailetis dėl to kad išėjau.Taciau kiekviena situacija yra labai asmeniška,labai svarbu vertinti savo jėgas,kad sunkiom akimirkom nepaluzti.Sekmes,
Gal nuskambes negraziai, bet kol ruosiates skirtis tai pradekit atsideti pinigu. Kaip suprantu maistui ir vaiko reikmems pinigu gaunat? Tai kazkiek i saskaita vis isidekit. Cia manau nepriskubesi, taip pat pasitarkit su teisininku del skirybu, ka jusu atveju galima laimeti. Kai pradesit viska ruosti po truputi tai manau viskas ir pavyks.
QUOTE(Rykute @ 2013 10 31, 10:38)
Gal nuskambes negraziai, bet kol ruosiates skirtis tai pradekit atsideti pinigu. Kaip suprantu maistui ir vaiko reikmems pinigu gaunat? Tai kazkiek i saskaita vis isidekit. Cia manau nepriskubesi, taip pat pasitarkit su teisininku del skirybu, ka jusu atveju galima laimeti. Kai pradesit viska ruosti po truputi tai manau viskas ir pavyks.
Va, sutinku su Jumis visiškai. Ir nieko čia negražaus. Tai tas niekšelis elgiasi, švelniai tariant, negražiai.
Labai sunku čia ką patarti. Labai gaila, kad taip nutinka.
Aš pradėčiau ruoštis skyryboms tyliai ir iš anksto. Pvz., pinigėlių po truputį, kad neįtartų, atsidėčiau, ieškočiau teisinės konsultacijos ( kiek žinau, savivaldybėse yra nemokami teisininkai konsultantai), tyliai ieškočiau naujos gyv.vietos ir darbo ( jei darbą rasčiau, kad ir ne Vilniuje, o tarkim, mažesniame mieste, ten ieškočiausi būsto). Būtų idealu, kad rasčiau namelyje, kuriame gyvena geri senukai, kambarį. Ir mokesčiai mažesni, o jei dar senuliukai turi anūkų, ir dukrelę mano pažiūrėtų, paprašius, ekstra atveju.
Dar, kiek žinau, yra krizių centrai ar pan., kur teikia moterims pagalbą, laikinai apgyvendina, gal ten ir pataria, ar padeda susirasti pagalbininką kokį.
Svarbiausia, stengčiausi dabar nekonfliktuoti, kad nemuštų/ neskriaustų nei vaiko, nei pačios. Nekalbėčiau garsiai ir apie planuojamas/ ruošiamas skyrybas. Planuočiausi tyliai savyje, o aplinkiniams, kad neįtartų, šypsočiausi.
Neskubėčiau, arba kaip sakoma, skubėčiau lėtai, kad sau ir savo vaikui nepakenkti. Viską ramiai apgalvočiau, pasverčiau ir tada tik po mažą žingsnelį į priekį žengčiau.
Tiesą pasakius, jei nerasčiau išeities, važiuočiau ir su tuo mažu vaiku į užsienį dirbti. Tik, aišku, išvykimui irgi reikia pinigų ir žinoti, kas ką nuvyksi, kur gyvensi ir kur dirbsi.
Dar, teta nesidomi kaip gyvenate, Jūs domėkitės, prašykite pagalbos. Gal teta iš tų žmonių, kol nepaprašai, nepadeda, nenori kištis.
O dar- gal gera anyta? Tada reikia jos prašyti pagalbos.
Perfa, bet čia daryčiau aš. O kiekviena esame skirtinga. Skirtingos ir situacijos. Kas vienai tinka, gali netikti kitai.
Kaip ten bebūtų,iš visos širdies linkiu tau ( ir kitoms nelaimingoms ta prasme moterimis), kad viskas susitvarkytų ne taip skaužiai ir sunkiai bei gyvenimas toliau tęstųsi daug sėkmingesnis. Kad nenukentėtų vaikai.
Sveika, Perfa. Man gana panašiai. Turiu 4,5 mėn sūnelį ir vyrą, kuriam tas sūnus nė motais. Savaitė prieš gimstant sūnui, mirė mano vyro tėvas. Iš pradžių labai gailėjau savo vyro, pateisindavau jo agresyvumą, nenorėjimą žiūrėti vaiką, keiksmažodžius, apsistumdimus ir tt. Tačiau jau nebegaliu daugiau visko ištvert. Kai būna piktas, jis man dar prikaišo, kad per mane ir mano nėštumą jo tėvas mirė!!!! Nes matyt juk aš vyrą išprievartavau ir dar prie altoriaus prievarta nuvedžiau... Vaiko jis niekuomet nežiūri, nebent jo mama pas mus atvažiuoja, tada vaidina, kad jis visada viską daro, nors jis man nieko nepadeda. Turėjau sunku gimdymą, dusau jau net, kirpo mane, turėjau komplikacijų, teko ir valymą po to daryti, bet kad ir kaip sunku man buvo, tiek fiziškai tiek morališkai vis vien tik aš turiu žiūrėt vaiką. vaiką žiūriu tiek diena, tiek naktį, jis beveik nebedirba, į skolas brendam ir vis skundžiasi kaip jam blogai ir blogai. Nebesugebu jo pateisint. Juk jo vietoj, manau, atvirkščiai reik kabintis į vaiką. Pats tėvą prarado, jam sunku ir dar nori iš sūnaus tėvą atimt nors ir žino kaip tai skaudu.
Kartą palikau jam vaiką, nes labai reikėjo apie porą valandų, tai sūnus klykė pas jį. Po to jis man sako: "aš bijau jo, daugiau jo nežiūrėsiu. Jis verkia" Wow, naujiena matyt, kad vaikai verkt moka. O ir kasdien išgirstu visokių atmastkių, kai paprašau dėl sveikatos problemų vaiką pažiūrėt.. " aš neturiu papo, o tu turi, tai tu ir žiūrėk." Paprašei vaiką pažiūrėt? Aš irgi tavęs prašau žiūrėk savo vaiką"
Sunku man labai, bet vis vien dar niekaip nesugebu sukaupt drąsos skyryboms.
Kartą palikau jam vaiką, nes labai reikėjo apie porą valandų, tai sūnus klykė pas jį. Po to jis man sako: "aš bijau jo, daugiau jo nežiūrėsiu. Jis verkia" Wow, naujiena matyt, kad vaikai verkt moka. O ir kasdien išgirstu visokių atmastkių, kai paprašau dėl sveikatos problemų vaiką pažiūrėt.. " aš neturiu papo, o tu turi, tai tu ir žiūrėk." Paprašei vaiką pažiūrėt? Aš irgi tavęs prašau žiūrėk savo vaiką"
Sunku man labai, bet vis vien dar niekaip nesugebu sukaupt drąsos skyryboms.
QUOTE(Vilibor @ 2013 10 31, 10:40)
Va, sutinku su Jumis visiškai. Ir nieko čia negražaus. Tai tas niekšelis elgiasi, švelniai tariant, negražiai.
Labai sunku čia ką patarti. Labai gaila, kad taip nutinka.
Aš pradėčiau ruoštis skyryboms tyliai ir iš anksto. Pvz., pinigėlių po truputį, kad neįtartų, atsidėčiau, ieškočiau teisinės konsultacijos ( kiek žinau, savivaldybėse yra nemokami teisininkai konsultantai), tyliai ieškočiau naujos gyv.vietos ir darbo ( jei darbą rasčiau, kad ir ne Vilniuje, o tarkim, mažesniame mieste, ten ieškočiausi būsto). Būtų idealu, kad rasčiau namelyje, kuriame gyvena geri senukai, kambarį. Ir mokesčiai mažesni, o jei dar senuliukai turi anūkų, ir dukrelę mano pažiūrėtų, paprašius, ekstra atveju.
Dar, kiek žinau, yra krizių centrai ar pan., kur teikia moterims pagalbą, laikinai apgyvendina, gal ten ir pataria, ar padeda susirasti pagalbininką kokį.
Svarbiausia, stengčiausi dabar nekonfliktuoti, kad nemuštų/ neskriaustų nei vaiko, nei pačios. Nekalbėčiau garsiai ir apie planuojamas/ ruošiamas skyrybas. Planuočiausi tyliai savyje, o aplinkiniams, kad neįtartų, šypsočiausi.
Neskubėčiau, arba kaip sakoma, skubėčiau lėtai, kad sau ir savo vaikui nepakenkti. Viską ramiai apgalvočiau, pasverčiau ir tada tik po mažą žingsnelį į priekį žengčiau.
Tiesą pasakius, jei nerasčiau išeities, važiuočiau ir su tuo mažu vaiku į užsienį dirbti. Tik, aišku, išvykimui irgi reikia pinigų ir žinoti, kas ką nuvyksi, kur gyvensi ir kur dirbsi.
Dar, teta nesidomi kaip gyvenate, Jūs domėkitės, prašykite pagalbos. Gal teta iš tų žmonių, kol nepaprašai, nepadeda, nenori kištis.
O dar- gal gera anyta? Tada reikia jos prašyti pagalbos.
Perfa, bet čia daryčiau aš. O kiekviena esame skirtinga. Skirtingos ir situacijos. Kas vienai tinka, gali netikti kitai.
Kaip ten bebūtų,iš visos širdies linkiu tau ( ir kitoms nelaimingoms ta prasme moterimis), kad viskas susitvarkytų ne taip skaužiai ir sunkiai bei gyvenimas toliau tęstųsi daug sėkmingesnis. Kad nenukentėtų vaikai.
Labai sunku čia ką patarti. Labai gaila, kad taip nutinka.
Aš pradėčiau ruoštis skyryboms tyliai ir iš anksto. Pvz., pinigėlių po truputį, kad neįtartų, atsidėčiau, ieškočiau teisinės konsultacijos ( kiek žinau, savivaldybėse yra nemokami teisininkai konsultantai), tyliai ieškočiau naujos gyv.vietos ir darbo ( jei darbą rasčiau, kad ir ne Vilniuje, o tarkim, mažesniame mieste, ten ieškočiausi būsto). Būtų idealu, kad rasčiau namelyje, kuriame gyvena geri senukai, kambarį. Ir mokesčiai mažesni, o jei dar senuliukai turi anūkų, ir dukrelę mano pažiūrėtų, paprašius, ekstra atveju.
Dar, kiek žinau, yra krizių centrai ar pan., kur teikia moterims pagalbą, laikinai apgyvendina, gal ten ir pataria, ar padeda susirasti pagalbininką kokį.
Svarbiausia, stengčiausi dabar nekonfliktuoti, kad nemuštų/ neskriaustų nei vaiko, nei pačios. Nekalbėčiau garsiai ir apie planuojamas/ ruošiamas skyrybas. Planuočiausi tyliai savyje, o aplinkiniams, kad neįtartų, šypsočiausi.
Neskubėčiau, arba kaip sakoma, skubėčiau lėtai, kad sau ir savo vaikui nepakenkti. Viską ramiai apgalvočiau, pasverčiau ir tada tik po mažą žingsnelį į priekį žengčiau.
Tiesą pasakius, jei nerasčiau išeities, važiuočiau ir su tuo mažu vaiku į užsienį dirbti. Tik, aišku, išvykimui irgi reikia pinigų ir žinoti, kas ką nuvyksi, kur gyvensi ir kur dirbsi.
Dar, teta nesidomi kaip gyvenate, Jūs domėkitės, prašykite pagalbos. Gal teta iš tų žmonių, kol nepaprašai, nepadeda, nenori kištis.
O dar- gal gera anyta? Tada reikia jos prašyti pagalbos.
Perfa, bet čia daryčiau aš. O kiekviena esame skirtinga. Skirtingos ir situacijos. Kas vienai tinka, gali netikti kitai.
Kaip ten bebūtų,iš visos širdies linkiu tau ( ir kitoms nelaimingoms ta prasme moterimis), kad viskas susitvarkytų ne taip skaužiai ir sunkiai bei gyvenimas toliau tęstųsi daug sėkmingesnis. Kad nenukentėtų vaikai.
Aciu jums labai uz patarima, manau taip ir darysiu. Pinigu is jo gaunu, ne per daugiausiai, bet pataupyti ir kazkiek atsideti galeciau.
Su teta nebendrauju visai, ji niekada nebendravo su mano mama, su manim taip pat, paskutini karta ja maciau kai vaikas buvau. Nepasitikiu ja visiskai.
O anyta buvo puiki kai su vyru viskas buvo gerai. Jai jos sunus visada teisus. Jis pasiskundzia kad padariau valgyt per velai - iskart skambina man kaltint kad jos sunum nesirupinu.Tai irgi kalbet beprasmiska.
QUOTE(GeraGerule @ 2013 10 31, 11:07)
Sveika, Perfa. Man gana panašiai. Turiu 4,5 mėn sūnelį ir vyrą, kuriam tas sūnus nė motais. Savaitė prieš gimstant sūnui, mirė mano vyro tėvas. Iš pradžių labai gailėjau savo vyro, pateisindavau jo agresyvumą, nenorėjimą žiūrėti vaiką, keiksmažodžius, apsistumdimus ir tt. Tačiau jau nebegaliu daugiau visko ištvert. Kai būna piktas, jis man dar prikaišo, kad per mane ir mano nėštumą jo tėvas mirė!!!! Nes matyt juk aš vyrą išprievartavau ir dar prie altoriaus prievarta nuvedžiau... Vaiko jis niekuomet nežiūri, nebent jo mama pas mus atvažiuoja, tada vaidina, kad jis visada viską daro, nors jis man nieko nepadeda. Turėjau sunku gimdymą, dusau jau net, kirpo mane, turėjau komplikacijų, teko ir valymą po to daryti, bet kad ir kaip sunku man buvo, tiek fiziškai tiek morališkai vis vien tik aš turiu žiūrėt vaiką. vaiką žiūriu tiek diena, tiek naktį, jis beveik nebedirba, į skolas brendam ir vis skundžiasi kaip jam blogai ir blogai. Nebesugebu jo pateisint. Juk jo vietoj, manau, atvirkščiai reik kabintis į vaiką. Pats tėvą prarado, jam sunku ir dar nori iš sūnaus tėvą atimt nors ir žino kaip tai skaudu.
Kartą palikau jam vaiką, nes labai reikėjo apie porą valandų, tai sūnus klykė pas jį. Po to jis man sako: "aš bijau jo, daugiau jo nežiūrėsiu. Jis verkia" Wow, naujiena matyt, kad vaikai verkt moka. O ir kasdien išgirstu visokių atmastkių, kai paprašau dėl sveikatos problemų vaiką pažiūrėt.. " aš neturiu papo, o tu turi, tai tu ir žiūrėk." Paprašei vaiką pažiūrėt? Aš irgi tavęs prašau žiūrėk savo vaiką"
Sunku man labai, bet vis vien dar niekaip nesugebu sukaupt drąsos skyryboms.
Kartą palikau jam vaiką, nes labai reikėjo apie porą valandų, tai sūnus klykė pas jį. Po to jis man sako: "aš bijau jo, daugiau jo nežiūrėsiu. Jis verkia" Wow, naujiena matyt, kad vaikai verkt moka. O ir kasdien išgirstu visokių atmastkių, kai paprašau dėl sveikatos problemų vaiką pažiūrėt.. " aš neturiu papo, o tu turi, tai tu ir žiūrėk." Paprašei vaiką pažiūrėt? Aš irgi tavęs prašau žiūrėk savo vaiką"
Sunku man labai, bet vis vien dar niekaip nesugebu sukaupt drąsos skyryboms.
Likimo drauge...Be vaiko neiseinu niekur, net is parduotuves grizusi (30 min uztrunku) klausia kodel taip ilgai. Buvau isejusi pas kaimyne kavos atsigert kol vaikas miegojo - skambina sako pareik greitai, vaikas atsibudo ir praso arbatos. Jis zinoma arbatos padaryt vaikui negali...
Ką galima patarti? Aš panašiai išgyvenau 12,5 m. Galiausiai susikaupiau ir išsiskyrėm. Pradžioj, aišku, irgi viskas buvo labai gražu. Tik tam tikrą laiką. Likus viena, labai pailsėjau morališkai, atsipalaidavo nervai, nebejaučiau nuolatinės baimės, kai grįždavo girtas ir rėkaudavo ir smurtavo, žemindavo, vadindavo baisiausiais žodžiais. Tai va, nesigailiu nė trupučio. Aš irgi nedirbau, nes mažąjai tebuvo keli metukai, buto irgi neturėjau, nuomavausi. Išgyvenau ir gyvenam toliau. Gal ir nelengva nuolat viską skaičiuoti, bet tas turtas ramybės neatstos. O jei nepaskubėsit, atsiras ir antras vaikelis. Beje, kai vyras pakelia pirmą kartą ranką, pakels ir antrą, trečią ir dar daug kartų, nes vėliau tai daryti darosi tik lengviau. Tokie "vyrai" nebesitvardo ir jų, labai gaila, nepakeisi.
Čia jau moterys patarė, kad šiek tiek dabartiniu momentu reikia gudrauti ir labai pataupyti, drabužėlį nusipirk pigiau, pasakyk, kad už brangiai, maistą irgi rinkis pigiau, mėsytės nupirk mažesnį gabaliuką, gal pieną, grietinę liesesnę ir pigesnę. Kokią patalynę, pagalvę pasislėpk, kad jis pamirštų tokią esančią...Žodžiu juodas taupymas. Beje, dėl šypsenų, tai nepersistenk, kad nepradėtų įtarinėti. Gyvenk sava vaga, tik venk rietenų, pereinančių į smurtą.
Geras patarimas nueiti į krizių centrą pasikalbėti, jie tikrai daug žino, patars .
Kur gyveni? dirbu su senais žmonėmis, tai tikrai būna atvejų, kad jie nori nemokamai priimti kokią moterį gyventi, kad sutiktų padėti.
Čia jau moterys patarė, kad šiek tiek dabartiniu momentu reikia gudrauti ir labai pataupyti, drabužėlį nusipirk pigiau, pasakyk, kad už brangiai, maistą irgi rinkis pigiau, mėsytės nupirk mažesnį gabaliuką, gal pieną, grietinę liesesnę ir pigesnę. Kokią patalynę, pagalvę pasislėpk, kad jis pamirštų tokią esančią...Žodžiu juodas taupymas. Beje, dėl šypsenų, tai nepersistenk, kad nepradėtų įtarinėti. Gyvenk sava vaga, tik venk rietenų, pereinančių į smurtą.
Geras patarimas nueiti į krizių centrą pasikalbėti, jie tikrai daug žino, patars .
Kur gyveni? dirbu su senais žmonėmis, tai tikrai būna atvejų, kad jie nori nemokamai priimti kokią moterį gyventi, kad sutiktų padėti.
man irgi labai idomu kur vaika deda vienisos mamos, kurios turi dirbti, juk vaikas serga...negi visos nuomuojasi pas senus zmones.... ir seni zmones ziuri vaikuti...o jei tas senas zmogus pats vos paeina?
mistika. lenkiu galva pries tokius... gerai, kad pati turiu senelius dar...
mistika. lenkiu galva pries tokius... gerai, kad pati turiu senelius dar...
