Noriu skirtis, bet bijau

visoms naujienos is manes...palikau as ji.pasiunciau vakar velniop...susikaupiau....iskeliau galva...pasakiau viska ka galvojau...nzn...nieko kol kas is jo negirdejau...kai nustos sirdis drebet...kai apsiraminsiu ...tada parasysiu kaip viskas buvo...nes dabar tiek daug minciu galvoj...sirdis dauzos kaip paselusi...nzn kaip butu buve jei buciau viska i akis pasakius...bet nors telefonu isdrisau...zodziu...mintys laksto...galva lyg ir tuscia...bet...nzn...reikia nurimt...

Šaunuolė Ir galiu iš ptirties pasakyt, kad nėr ko bijot tų jų gasdinimų kad padarys ką nors. Neparodyk savo baimės jokiu budu. Nes vyrai muša tik silpnas moteris, o stiprių bijo

Dziugu girdeti,kad priemei protinga sprendima,pamatysi viskas susitvarkys,tik nesigreziok atgal,nenusileik jam,jis tikrai nepasikeis.Zinau kad tau dabar labai sunku,linkiu stiprybes tau,viskas isgyvenama.

[quote=braskute_ciauskute,2007 07 21, 19:59]
Esam kartu 2 metai. Pasijutau nebe viena liepos mėnesį 2006. Nuo tada viskas pasikeitė. Supratau kad visas mano gyvenimas bus skirtas tik mano dukrytei. Mano draugas, mergytės tėtis pasidarė labai agresyvus. Pradėjo priekaištaut kad aš jam neištikima ir kad negera žmona aš būsiu nes visada ginčyjuosi dėl savo viršaus..Beje jis nelietuvis.Jis iš Olandijos.Susipažinom Jungtinėje Karalystėje,kur gyvenu dabar. Jis musulmonas. Jis pradėjo mane mušti kai buvau 6mėn neščia. Po to vis atsiprašinėdavo.Tą dieną kai reikėjo gimdyt netgi pastūmė. Na bet vis esam kartu. mergytei mano jau 4mėnesiai.Visa laiką kai ginčyjamės užgauna jis mane stipriai.Tik šį kartą nebeatsiprašinėja...
Norėčiau padėti tašką, bet bijau likti visai viena, nes draugų čia neturiu. O gal i Lietuvą gryžti? Bet ir ten viena būsiu..Kaip pakeisti gyvenimą savo? Kaip nuo jo pabėgti?
[/quo
jei nusprendei ji palikt tai kol negime vaikas

Baimė kausto visus zingsnius. Ir tas laikas yra tik skausmas. Kuo greičiau užbaigsi, tuo greičiau pajusi palaima. Mano daug baisesnis buvo gyvenimas. Kol vaikai atsirado, dar buvo gražu. Po to prasidėjo alkoholis ir visi prie jo priedai. Vieną dieną užtrenkiau duris ir visam laikui. Prieš tai bandžiau visas priemones jam padėti. Dariautam, kad nekaltinčiau vėliau savęs, kad kažko nepadariau. O po to ohoho, kiek visko buvo. Bet dabar as be galo laiminga. Aišku finansiškai labai sunku, bet jau po truputį išlipam. To nesureikšminu. Bet su vaikais mes gyvenam kaip pasakoje. Ramybės buvom pasiilgę be galo, ir gyventi, mąstyti kaip norim. Tikrai Dievas padeda tam, kas eina teisinga kryptim. O tiesą gali jausti tik širdim, ne protu. Nebijok nieko, nes baimė trukdys žengti pirmyn.

Tikrai geras variantas taip ir padaryciau, jau bus net lengviau grisi i lietuve pas savus, juk mama priims, jau bus lek=ngviau nematysi jo,,, ir greit pamirsi ji , zinau kad sunku bet pabandyk!!!! jei ka grisi

Labai sveikinu priemus teisinga sprendima ir linkiu sekmes kuriant nauja gyvenima

Saunuole,labai zaviuosi tokiomis moterimis,kurios i gyvenima kabinasi,nestovi vietoj, juda i prieki, gerbia save O ir vaikutis ne vienas ir ne du , zemai lenkiu galva, sekmes jums

Dėkui, gretux už palaikymą

Žadėtojo pasakojimo taip ir nėra, o taip smalsu

Mano istorija labai panasi, bet siek tiek kitokia. Net keista, kai paskaitai kitu moteru panasius isgyvenimus - pasidaro tikrai lengviau. As su saviskiu taipogi susipazinau UK. Prancuzas, ne musulmonas, bet toks pats gyvulys. Jei nedidesnis... Buvau pametusi galva del jo pirminio dzentelmenisko ivaizdzio. Net graudu prisiminti savo tuometinius zodzius - tokie pasakiski vyrai ismire su dinozaurais. Pasirodo, kad tikrai ismire... Viskas buvo puiku, kol nepastojau (o tai atsitiko l per pirmaja musu nakti, turbut labai vaisinga buvau, nes buvau vienisa metus, nes labai mylejau zmogu, su kuriuo buti negalejau, o kai myliu, tai myliu ir kunu ir siela). Persikrausciau gyventi su juo. Po menesio gavau pirmaji antausi (tikraja sio zodzio prasme), nes buvau uzpykusi ir drisau neatsakyti i jo klausima. Uz asaras buvau su visais daiktais ismesta i gatve. Dekui Dievui visada turejau puikiu draugu, kurie trenkesi per visa londona manes papludusios asaras pasiimti. Buvau tokia sugniuzdyta ir iskaudinta. Kaip bebutu gaila - jis mane ir drauge pasivijo, klaupesi ant keliu ir as atleidau. Jei to nebuciau padariusi tada - buciau isgelbejusi save ir savo vaika nuo 2,5 metu kancios ir pazeminimu. Po to mano atleidimo, smurtas ir izeidnejimai tiktai daznejo. Kadangi tuo metu mano sveikata buvo labai prasta, negalejau saves islaikyti ir buvau finansiskai ir moraliska priklausoma nuo jo. Vis dar mylejau ir neisivaizdavau savo gyvenimo be jo, nenorejau, kad vaikas augtu be tevo. Nors Lietuvoje mano seima gyveno ir gyvena pasiturinciai - man buvo geda pripazinti, kad ne kvaila, issilavinusi mergina galejo padaryti tokia klaida savo gyvenima. Juk visada taip reiskiausi pries smurta, ypac seimoje, o dabar pati taip gyvenau. Man buvo geda ir nenorejau grizti nuleidusi galva. Kaip ten bebutu, mano mama suzinojusi, kad del sveikatos problemu bei organizmo issekimo, uzdegimu ir t.t. negaliu nei miegoti, nei valgyti, nei kalbeti - liepe grizti namo. Ir uz tai visa laika busiu jai dekinga. Po poros menesiu jis atvaziavo is paskos. Tikejausi, kad budamas kitoje erdveje, budamas ne padeties seimininkas, kai uz sienos gyvena mano mana jis pasikeis - labai klydau. smurtas nesibaige, o tik daznejo. Tiek fizinis, tiek psichologinis. Net neskaiciuoju kiek kartu girdejau zodzius, kad esu stora, slyksti karve, kiek kartu buvau spardoma ir zeminama. Visa tai kentejau, nes mylejau, o gal tiek pripratau buti auka ir ant tiek savimi nepasitikejau, kad bijojau zengti zingsni. As daug kartu bandziau visa tai pabaigti. Bet jis sugebejo puikiai manipuliuoti zmonemis. Net priverte mano mama patiketi,kad as esu psichine ligone, ir tai as ji musu, o ne jis mane. Po 2 metu man jau tikrai vaziavo stogas, po bandymu skirtis - atsiimdavau su kaupu. Kol viena diena nepraregejau ir as ir mano artimieji. Iskeldinimas vyko su policijos pagalba (vyras ant tiek be savigarbos, kad nesugebejo iseiti is namu, kai jo buvo prasoma graziuoju). Galutinai issiskyrem pries menesi. Kartais buna sunku, nes daugiau beveik nieko nematau kaip darbas-namai-darbas-namai. Bet kaip ten bebutu - tikiuosi, kad taip blogai, kaip buvo jau niekada nebebus. P.S. Vien jau del savo mazosios si galutini sprendima turejau padaryti daug anksciau. Dar niekada nemaciau 1 metu vaiko ir taip besibarancio su aplininiais. Mane buciuoja ir myluoja, bet aplinkinius gali ir apkandzioti kaip laukinuke. Juk 1 metus ji tik ir mate teva zeminanti mama, riksmus ir asaras. Tikiuosi, kad su ramybe namuose ir mano begaline meile ji atsigaus.

Braskute,

kokiam mieste tu nes as irgi toj pacij saly gyvenu.turiu 2 menesiu dukryte.turiu gera drauge kuri gyveno su turku ir susilauke berniuko,jis irgi buvo vaikelio gimimo liudijime,bet ji nuvaziavo i lietuvos ambasada ir issieme lietuviska gimimo liudijima ir uzregistravo vaikeli issieme keliones dokumenta ir ir uzrase kad vaikelio tevas nezinomas ir tam gyvuliui ir i lietuva su mazyliu isvaziavo siaip nelabai teisetai ji pasielge bet viskas del jos ir mazylio geroves.o likti viena tikrai neliksi parasyk kokiam mieste tiu,jei netoli viena nuo kitos galetume supazindinti savo atzalas

tikrai nebekesk jokiu zeminimu ir kumsciu palik ji ir tiek,jug yra ivairios organizacijos woomensaid ir panasiai kurios tau pades susirasti gyvenamaja vieta visai kitam mieste (aisku jei nori likti cia) darba ir zinau tokiu atveju kad net varda pakeicia,

SEKMES TAU MAZUTE TIKRAI NEBEKESK VISO SITO PRAGARO