QUOTE(kos @ 2009 03 09, 14:49)
skaitau jusu pasisakymus ir matau,kad jus tikrai turite patirties,noreciau paklaust-kaip pakeisti poziuri i kai kuriuos dalykus,arba kaip susitaikyti su jau ivykusiais faktais,kad ju daugiau nebeprisiminti-turiu uomeni negristi prie praeities,ar tai imanoma?kokia butu jusu nuomone,aciu
Džiaugiuosi, jei mano žinutės pasirodo nors kiek naudingos.
Nors turiu patirties konsultuojant, bet atsakyti į klausimą internete - man iššūkis, nes jei tai būtų akivaizdus pokalbis aš bandyčiau klausti konkretesnių detalių apie dalykus, kuriuos norima pamiršti. Jei bandoma pamiršti traumuojantį gyvenimo įvykį - darbas vienoks, jei bandoma atsikratyti įkyrių minčių apie tam tikrus gyvenimo aspektus - vėl kitoks.
Pabandysiu atsakyti dvejopai.
Jeigu jūs klausėte labiau apie filosofinio požiūrio į gyvenimą pakeitimą, tai savipagalbos knygos čia labai praverstų. Aš jau apie jas rašiau ankstesnėje žinutėje.
Bet spėju, kad esmė ne filosofijoje

. ir tada niekaip neapsieisiu be trupinėlio teorijos

.
1.Egzistuoja tokia emocijų perdirbimo teorija, kuri pagrįstai teigia, kad neperdirbamos emocijos niekur nedingsta t.y. tai, kad mes jas bandome užmiršti, atsisakyti, nugrūsti į giliausius kampus, neleidžiame sau jų jausti ir visaip kitaip jų vengiame nėra mums naudingas dalykas ir nepadeda pasiekti tikslo - nebekentėti nuo diskomforto, kurį sukelia kraštutinės emocijos. Bandymas išvengti savo pačių emocijų (kadangi jos - dalykas natūralus, prieš gamtą priešintis - kova pasmerkta pralaimėjimui) deja, bet paskui save velka dideles problemas - ilgainiui mes imam patys nebeatpažinti savo pačių jausmų (ekstremalus to pvz. kai kurie vyrai

). Pvz. žmogus, kuris jaučia pyktį, bet yra įsitikinęs, kad pyktį reiškti jis dėl kažkokių priežasčių (pvz. auklėjimo) neturi teisės, nustos jį atpažinti savyje, o pykčio sukelti fiziologiniai ir mąstymo pakitimai jį gali pradėti gasdinti, vers nerimauti, bijoti, smerkti save. Taigi, pirmiausiai reikia emocijas ištraukti iš visokių užkaborių, pažiūrėti joms į veidą, atpažinti ir įvardinti, pabandyti atkapstyti mintis ir įsitikinimus, jas sukėlusias, tada jau išreikšti jas socialiai priimtinais būdais ir tik tada ateina tas išganingas momentas kada jos tampa nebe tokios skausmingos...

Spėju, kad skamba žymiai sudėtingiau, nei realiai atrodo pats procesas

. Bet jei problemos rimtos, psichologas galėtų suteikti efektyvią pagalbą.
2. Egzistuoja ir kita problema, susijusi su įvykiais ar dalykais, kuriuos norima pamiršti. Va čia jau mūsų nuostabieji smegenys pakiša mums kiaulę

. Mes negalim tuo pačiu metu negalvoti apie dalykus apie kuriuos nenorim negalvoti stengdamiesi apie juos negalvoti.

Tiesiog pateiksiu pavyzdį, kad būtų aiškiau. Dabar pabandykite negalvoti apie rožinį dramblį.....spėju, kad šmėkštelėjo mintis bent jau apie dramblį

, jeigu ilgiau įkalbinėčiau jokiu būdu negalvoti apie rožinį dramblį, pilkasis storulis jūsų vaizduotėje įgytų nuostabią rožinę spalvą, kuo labiau stengtumėtės apie jį negalvoti, tuo ryškesnis taptų šis vaizdas. Taigi, kuo labiau mes stengiamės kažką pamiršti, tuo tvirčiau tie dalykai rėžiasi į mūsų sąmonę. Dėmesio atitraukimas gali būti naudingas. Pvz. jei jums ką nors skauda, bet imate kalbėti su mielu pašnekovu, skausmas lyg ir atsitraukia. Esmė tame, kad jums vis dar skauda, bet jūs neskiriate tam tiek dėmesio, todėl subjektyvus skausmo pajautimas mažėja, nors skausmo priežastys niekur nedingo. Lygiai tas pats galioja ir socialinės fobijos atveju - drovus žmogus dėmesį skiria savo drovumo simptomams, bet sukoncentravęs savo dėmesį į pašnekovą (kadangi neįmanoma vienu metu gerai daryti abiejų dalykų

) laimi, nes mažiau pastebi savo paties simptomus, kurie to pasekoje silpnėja, nes mažėja jaudulys.
3. Dabar jau paskutinis dalykas

. Labai žmogiška vengti to, kas mūsų manymu gali mums būti nemalonu. Juk jei kažkas vers jus kišti pirštą į ugnį, savaime suprantama, kad stengsitės to išvengti. Tačiau su žmogiškąja psichologija yra šiek tiek sudėtingiau. Vengimas galvoti ir jausti problemos neišsprendžia, nerimas sumažėja tik trumpam laikui, išvengus kokio nors numanomai nemalonaus dalyko (pvz. skambučio, susitikimo), bet ilgainiui diskomfortas didėja, o vengiamų dalykų sąrašas plečiasi. Įvyksta tam tikras paradoksas. Vengimas, kurį mes naudodavom, kaip būdą atsikratyti nerimo, diskomforto, patampa problemą palaikančiu varikliuku - kuo labiau vengiame, tuo labiau nerimaujame, kuo labiau nerimaujame, tuo labiau vengiame ir taip be galo be krašto.
Gera naujiena yra ta, kad šitą pragaištingą ratą galima nutraukti bet kurioje grandyje. Šiame forume žinutes rašo vaikinukas slapyvardžiu
jis006 ir jo patirtis labai puikiai iliustruoja kaip socialinę fobiją galima bandyti griebti už gerklės per vengimo nutraukimą - bandyti eiti į žmones ir statyti save kuo daugiau į tokias situacijas, kurios kelia nerimą

. Vietoj to, kad jų vengti, tapti lyg kokiu Džeimsu Bondu, tik ir medžiojančiu nerimastingumu dvelkiančią socialinę situaciją, kad į ją galėtų pasinerti. Be abejo viską reikėtų daryti palaipsniui, pradėti nuo mažiausiai nerimą keliančių situacijų ir tik jose pasijautus geriau, ieškoti didesnių iššūkių.
labai aš jau išsiplėčiau

....tikiuosi nors kažkaip atsakiau į jūsų klausimą
Mus jaudina ir veikia ne patys įvykiai, bet tai, kokią prasmę mes jiems suteikiame. EpiktetasKognityvinė terapija