Sveikos visos merginos, kenčiančios nuo socialinės fobijos. Pradėjau skaityti žinutes ir užkliuvo žodžiai apie ligą, apie raminančius vaistus visokiom formom....

pirmiausiai noriu pasiginčyti su terminu liga, nes jis, mano manymu, uždeda tokią slogią etiketę, atima iš paties kenčiančio žmogaus galimybę ką nors ženklaus nuveikti ir palengvina kelius visokiems vaistams į mūsų organizmą
Socialinė fobija - tai nerimo sutrikimas.
Pirmiausiai - nerimauti yra normalu. Kaip juokauja mokslininkai, kad ir kokios protingos kitos žmogbeždžionės bebūtų buvusios, bet išliko mūsų proproproseneliai, nes buvo labai nerimastingi, gyveno grupėse ir taip išvengdavo natūralios gamtos keliamų pavojų. Taigi nerimauti yra normalu ir dažnai net gyvybiškai svarbu. Todėl - nerimas jokia liga. Kalbama tik apie sutrikimą to natūralaus ir svarbaus jausmo. Tai reiškia, kad nerimavimas mums patiems pradeda būti nebenaudingas, kelia didesnį nei paprastai diskomfortą.
Kadangi psichologija, ne filosofija ir jos funkcija nėra vien tik guodžiančioji, ji turi duoti atsakymus į tai, kaip žmogui sumažinti diskomfortą, tai daugiau ta tema nesiplėsiu
Nuolat matau aplinkui save ir tikiu, kad kiekvienas žmogus savyje turi didvyrio potencialą ir net sunkiausiomis akimirkomis gali atrasti savyje jėgų nuversti kalnus.
Su socialine fobija siūlyčiau nesiimti maksimalistinių siekių įgyvendinimo jau ryt. Jei niekada nebuvote vakarėlių liūte, neužsibrėškite ja tapti dar šį vakar.
Mažose pergalėse džiaugsmo ne tiek mažai kaip jums gali pasirodyti.
Kitas dalykas, kurio neįvertina patys žmonės, kenčiantys nuo šio sunkumo, tačiau tai labai vertina aplinkiniai: jeigu nebūtų droviųjų - pasaulyje nebūtų kas klauso, nebūtų kam rūpi mūsų požiūriai, žmonės nesirūpintų savo poelgių poveikiu aplinkiniams, plepalų jūros niekada nepertrauktų palaiminga tyla. Čia tik jūsų verdiktai apie savo poelgius yra tokie griežti, aplinkiniai tame mato visai kitą prasmę, neabejoju, kad tai jau ir girdėjote juos sakant, tik nepatikėjote.
Kalbant apie mažas pergales ir mažus ekperimentus, siūlyčiau pabandyti receptą be pralaimėjimo: kitą kartą, kai teks atsidurti nerimą keliančioje bendravimo situacijoje, pabandykite didesnį dėmesį sukaupti į pašnekovą (kai nerimaujate - visas dėmesys nukreiptas į save, ar ne?

pastebėkite kokios spalvos jo akys, plaukai, kaip juda lūpos, koks rankos paspaudimas, kaip apsirengęs - stebėkite taip, lyg po to reikėtų kam nors apie jį smulkiai atpasakoti. Pamatysit, kaip nerimas atsitraukia - taigi tai ir yra maža, bet saldi pergalė, jūsų galimybė pačiom už ragų stverti savo sunkumus.
Mus jaudina ir veikia ne patys įvykiai, bet tai, kokią prasmę mes jiems suteikiame. EpiktetasKognityvinė terapija