Sociofobija

O gal įmanoma spręsti šią problemą keičiant gyvenimą? Nežinau, gal tai neįmanoma, nesu su tuo susidūrusi, tai iš karto atsiprašau, jei ne į temą ką pasakysiu Na tiesiog... Naujas miestas, gal nauja šalis, tiesiog, neigti problemas arba nuo jų bėgti tiesiogine prasme. Gal ten kur dabar esate yra per daug blogų prisiminimų, gal yra vietų į kurias bijote sugrįžti, nes ten pasijautėt blogai. O galbūt padėtų tiesiog kelionė. Na įsivaizduoju, gal čia nesąmonė Bet galima mėginti 'lipti per save' be jokio gailesčio ir negalvojant kas atsitiks.

Nelabai suprantu kaip galima suvaldyti tuos panikos priepolius ir sociofobijos drebulius, nes mes juk tuo metu saves nekontroliuojame. Kaip tuo panikos metu sukontrolioti save, suvaldyti? As asmeniskai negaliu. O kad pakeisti savo mintis ir viskas pasikeis as irgi nemanau, nes kaip as pavyzdziui galiu pamilti savo priesa arba atleisti tam zmogui kuris labai iskaudino mane, o isvengti situ zmoniu negaliu, nes jie yra mano gyvenime. Nebent tureciau uzsimerkti ir leisti zeminti save, bet to niekada nebus. O dar neturiu jokios paramos is savo vyro, nes jis paprasciausiai nesupranta ir nenori gal suprasti kas ta sociofobija ir panikos priepoliai, sako kad esu suauges zmogus ir turiu kontroliuoti save. Kaip ir dauguma vyru jis nori mane matyti visad besisypsancia, grazia, tobulai vairuojancia ir t.t. Todel jam net nepasakoju kad man blogai, kad sunku iseiti i miesta ar ziauriai bijau vairuoti. Kovoju viena.

Na as nenoreciau sutikti su tuom kad reikia nepripazinti jog sergi sia liga... as is pat pradziu sia liga kai suzinojau jog ji yra bandziau ignoruoti ar galvoti kad as ja nesergu - juk negi man nutiko tokia nesamone? as gi visa laika buwau labai bendraujantis ir pan... gi cia kvaila liga kaip cia gali taip but? tokios mintys mane buvo apsede... bet paskui as darydamas social overcoming terapija perskaiciau kad tai reikia pripazinti... Ir as manau jog tai yra tiesa, nes tik pripazines kad tu turi sia liga gali kazka daryt, norint pasveikti. Juk jei neigsi, kai sergi nemanau kad imsisiesi metodu save gydyt nuo sociofobijos ;D O man kazkaip labai isejo kad as terapija dariau meciau daug kartu. veliau kai vel labai blogai budawo vel imdavau ir klausydavau terapija ilgai ir ilgai... ir man tai padedavo dabar terapijos nebedarau, nesigydau tiesiog dabar mano protas tame procese kai as savo mastyma "perkraunu". Daug ka darau mastydamas apie tai ir tas jaudulys man vis mazeja ir mazeja... dabar net mano iprociai pasikeite. Anksciau bijodavau bendraut dabar pats pasiveju drauga uzkalbinu ir tai zinokit FUN tikrai fun... ir nebesijaudinu jog tarkim eisiu i mokykla ir man reikes KALBET.
Dabar dauguma dalyku iseina savaime. Netgi snd per anglu pamoka pries mokytoja sededamas gerai atsakinejau angliskai reikejo papasakot o to anksciau "persikes" tikrai nepadarydavau o dabar galejau mastyt blaiviai. Na tiesa kad jauciau dar vis kazka kas pas mane tuno viduje, taciau dabar daug blaiviau galejau mastyt ir kai taip buna mano pasitikejimas savimi vis dideja. Anksciau vis dziaugdavausi, kad kad man isejo uzvest pokalbi ir jame dalyvaut, dziaugdavausi kad man pavyko suskelt bairi viena i diena o dabar man viskas patampa sava tiesiog as prie to priprantu. Neveltui sakoma prie gero greitai priprantama ;D As manau kad kiekvienam yra skirtingai ir kiekvienam uzima "si kova su sociofobija "tam tikra laiko tarpa, juk mes visi skirtingi.

P.S. zinokit buna kai nesiseka diena, savaite ar netgi menesi, taciau zinokit - pasiduoti neverta. As vienas kovoju , nei gimines nei nieks nezino apie tai ,taigi sunku o ka daryt? Juk tai vyksta tiktai tawo galvoje... Bet nepasiduokit ir laikykites

Man kažkaip atrodo, kad galima gyventi ir su sociofobija, ir su panikos priepuoliais. Paprasčiausiai tai priimti, kad taip yra...ir su tuo nekovoti Nekovojant, bet keičiant save, priimant kitus žmones tokius, kokie jie yra, su jų privalumais ir trūkumais, sociofobija sumažėja. O man vienai pabūti kartais visai nieko...Smagu ir su draugais Manyčiau, kad nereikia iš savęs reikalauti tobulybės, kažkokio perfekcionizmo, nes visi esame skirtingi, ir tai, kas vienam tinka, kitam - gal netinka...

Pritariu Lanejos mintyms..

Tai gal jus nesergas sociofobija... nepersekioja jusu blogos ir ikyrios mintys? nezudo jusu kitu zvilgsniai? grize namo gerai jauciates? ir kitur jauciates kaip namuose?ir nesijauciate pazeminti ir suzlugdyti kai kas nors apvaro jus?arba saiposi?

na nzn betai as manau tokiu blogu pojuciu neriekia...gi mes gimem mes to neturejom, mes vystemes sekmingai iki kol kazkoks sudas uzpuole na nzn su ja taikytis nemanau kad verta nes visgi gyvenime kiek prarandama del tu baimiu.Ogi neturint tu baimiu gali turet fun!! betkur ir betkda.Obaime uzgozia viska... na nzn bet mano nuomone nesitaikyt as kazkaip pradejau ta soc pamirsinet... dingsta po biski ir zinot kas keicia mane labiausiai? ogi paprasciausias dalykas - bendravimas.Mane keicia kitu zmoniu poziuriai i mane ir as igaunu vis daugiau pasitikejimo ir galiausiai manau kad man nebeliks trukdziu gyvent kaip anksciau.Busiu paprastas zmogus nes tokio isskirtinumo nenoriu...

O kaip gi bendrauti jei baisu bendrauti? As bendraudama taip isitempiu, kaip styga, sustingstu i viena kaula, karstis ispyla, nesamone zodziu. O kai isgeriu clonazepamo, bendrauju su visais, bet ka uzkalbinti galiu.

Na tik tiek galiu papasakot kad man isvis buwo blogai tarkim vaziuoju autiku ir taip kai jis vis sustoja stotelej vis mastydavau kad tik neiliptu koks pazistamas ir neuzkalbintu- persikdavau ;D nu wtf rmt cia nesamone yra sita liga... o seip stebint sawe tai nuo rugsejo as pasikeiciau patapau vos ne kitu zmogum tai tiek... viskas imanoma tik nebijokit o del tu vaistu manaau jog tai tik laikinas pagalbininkas.

O del tos nuomones kad reikia susitaikyt su sia liga NESITAIKYKIT!! ;D as tam nepritariu, nes musu prigimtis bendraut. Pamastykit - kenciantiems dangus, reikia sunkiai dirbt ir pan, yra gi terapija nemokama galima ggaut o kdl gi nepasinaudot sia pagalba a? jus tarkim sirgsit nesigydant gal visa gyvenima... o va pasigydysit kelis metus o gal kad ir puse zdz cia nuo pacio zmogaus priklauso per kiek laiko isgis, bet norint visa tai imanoma. Na zodziu esme tokia - nesigydysit, nebandysit pasveikt sirgsit visa gyvenima arba bent jau daug metu tikrai o jei imsites priemoniu tam uzkirst tikrai manau pasveiksit ir teliks dziaugstis gyvenimo malonumais o ne nuo ju begti... As kaip pamastau pvz kaip ten raso kad serga mergia savaite ir negali istvert namie ;D na zdz kaip norit taip darykit bet siulyciau gydytis, gydysites metus, du, tris ar keturis bet sawo vistiek pasieksit, ir delto nebijokit!!!!! Geriau jau gyvent malonumui, nei visa gyvenima kampe but uzsidariusiam.

Sveikos visos merginos, kenčiančios nuo socialinės fobijos. Pradėjau skaityti žinutes ir užkliuvo žodžiai apie ligą, apie raminančius vaistus visokiom formom....

pirmiausiai noriu pasiginčyti su terminu liga, nes jis, mano manymu, uždeda tokią slogią etiketę, atima iš paties kenčiančio žmogaus galimybę ką nors ženklaus nuveikti ir palengvina kelius visokiems vaistams į mūsų organizmą

Socialinė fobija - tai nerimo sutrikimas.
Pirmiausiai - nerimauti yra normalu. Kaip juokauja mokslininkai, kad ir kokios protingos kitos žmogbeždžionės bebūtų buvusios, bet išliko mūsų proproproseneliai, nes buvo labai nerimastingi, gyveno grupėse ir taip išvengdavo natūralios gamtos keliamų pavojų. Taigi nerimauti yra normalu ir dažnai net gyvybiškai svarbu. Todėl - nerimas jokia liga. Kalbama tik apie sutrikimą to natūralaus ir svarbaus jausmo. Tai reiškia, kad nerimavimas mums patiems pradeda būti nebenaudingas, kelia didesnį nei paprastai diskomfortą.

Kadangi psichologija, ne filosofija ir jos funkcija nėra vien tik guodžiančioji, ji turi duoti atsakymus į tai, kaip žmogui sumažinti diskomfortą, tai daugiau ta tema nesiplėsiu

Nuolat matau aplinkui save ir tikiu, kad kiekvienas žmogus savyje turi didvyrio potencialą ir net sunkiausiomis akimirkomis gali atrasti savyje jėgų nuversti kalnus.
Su socialine fobija siūlyčiau nesiimti maksimalistinių siekių įgyvendinimo jau ryt. Jei niekada nebuvote vakarėlių liūte, neužsibrėškite ja tapti dar šį vakar.
Mažose pergalėse džiaugsmo ne tiek mažai kaip jums gali pasirodyti.
Kitas dalykas, kurio neįvertina patys žmonės, kenčiantys nuo šio sunkumo, tačiau tai labai vertina aplinkiniai: jeigu nebūtų droviųjų - pasaulyje nebūtų kas klauso, nebūtų kam rūpi mūsų požiūriai, žmonės nesirūpintų savo poelgių poveikiu aplinkiniams, plepalų jūros niekada nepertrauktų palaiminga tyla. Čia tik jūsų verdiktai apie savo poelgius yra tokie griežti, aplinkiniai tame mato visai kitą prasmę, neabejoju, kad tai jau ir girdėjote juos sakant, tik nepatikėjote.

Kalbant apie mažas pergales ir mažus ekperimentus, siūlyčiau pabandyti receptą be pralaimėjimo: kitą kartą, kai teks atsidurti nerimą keliančioje bendravimo situacijoje, pabandykite didesnį dėmesį sukaupti į pašnekovą (kai nerimaujate - visas dėmesys nukreiptas į save, ar ne? pastebėkite kokios spalvos jo akys, plaukai, kaip juda lūpos, koks rankos paspaudimas, kaip apsirengęs - stebėkite taip, lyg po to reikėtų kam nors apie jį smulkiai atpasakoti. Pamatysit, kaip nerimas atsitraukia - taigi tai ir yra maža, bet saldi pergalė, jūsų galimybė pačiom už ragų stverti savo sunkumus.

Ačiū už patarimus , mums visiems kovojantiems su nerimu. Jaučiasi, kad rašo žmogus studijavęs psichologiją..

na taip studijavau ir vis dar gilinu žinias. Mielai ir dar padiskutuočiau, jei tik klausimų kiltų

Oi, klausimu mes turim daug Bet kai uzvaldo tas nelemtas nerimas, atrodo pamirsti visus patarimus ka ir kaip daryti. Kazkaip keista, logiskai juk suvoki kad nieko negali tau atsitikti ir zmones nesikandzioja, bet is kur viduje tokie baisus jausmai atsiranda? Ir kodel neiseina saves sukontroliuot?