Pasidalinsiu mūsų patirtim.

Specialiai nesiruošiau atiminėti tiūtės, tai įvyko, taip sakant, prie progos

Mergina jau pusantrų buvo...kaip ir laikas, o be tiūtės nė iš vietos

Kaip ir daugelis čia, turėjom jų ne vieną, gal penkias,

bet viena vakarą neradau nei vienos.

Tėtis jau buvo pasiruošęs lėkti į pardę, bet sakau palaukiam gal, žiūrėsim bus labai blogai tai pirksim naują. Jau ruošėmės miegelio... Aišku tiūūūūtėėėės!... prisireikė, pradėjom ieškoti, pradžioj aš, paskui sūnus prisijungė, paskui mažoji "Tiute, kuj tu?" paieškom paieškom, na nėra, po 5 min. vėl prisimena, vėl skelbiam paieškas.... vėl nėra, nėra tai nėra... per vakarą, kol nuėjom miegoti prisiminė n kartų ir visą laiką nuoširdžiai ieškojom, ir.... neradom. Liūdniausia buvo, kai po pasakėlės užgesinom šviesą ir reikia užmigti... be tiūtės.... Jau lūpytės timpčioja, vėl paieškom, trupučiuką paverkia, nusiramina, vėl prisimena, tada aiškinau, kad jau ji didelė, kad tik mažiems lėliukams tiūtės, kad mūsų tiūtė tikriausiai pabėgo, o paskui šuniukas "ap!" ir nunešė lėliukams... na tai iš viso pasakojimo įstrigo, kad "suniuka ap!" "nea tiutia"

Naktį irgi atsibusdavo, vėl tyliai paieškodavom... Nėra tai nėra... miegelio norisi... taip ir pradėjo be tiūtės gyventi.... kokią savaitę mes jos labai nuoširdžiai paieškodavom, nerasdavom ir kuo toliau tuo rečiau prisimindavo.

Tik nelengva užduotis buvo visgi jas surasti kol mažoji neiškapstė pirma tarp savo žaislų. Vienos dar po šiai dienai neradau...