Kadangi ji groja siek tiek daugiau,tai akivaizdu,kad ranku saugojimas dave rezultatu Stengiuosi jas iš tiesų saugoti. Nėra jos pas mane labai stiprios. Panešu kokį maišą iš 'supermarketų' sunkesnį ir jau kitą dieną skauda raumenis. Vaikščiodama į sporto klubą, niekad nedarau jokių pratimų rankoms ir virtuvėje stengiuosi būti atsargi, daugelį darbų, pjaustyti tarkuoti, paprašau draugo nuveikti, jei jis šalia. Stengiuosi kuo mažiau žaisti žaidimų, kurie reikalauja daug pastangų rankoms, kaip pavyzdžiui, teniso, nors labai mėgstu. Kiekviena specialybė reikalauja savų aukų ir manosios rankos reikalauja priežiūros, tad ir stengiuosi nevaryt Dievo į medį su neatsargiais poelgiais. Būdama paauglė pusė metų negalėjau groti, buvo labai skaudu praleist tiek laiko be muzikos, ir tikrai nenorėčiau pakartoti. http://www.londoniet...usi-ir-sekminga
Savo kelyje galim sutikti daug neadekvačių žmonių. Labai linkiu nesigadinti nuotaikos dėl to - tiesiog prisiminkit, kad tuos žmones tokiais pavertė aplinkybės, kurių jie nenugalėjo: alkoholis, narkotikai, stresas, nelaiminga santuoka, nekenčiamas darbas trisdešimt metų, ir t.t.
Neretai mane sapnuose aplanko reali situacija, kuria as isgyvenau budama 6 metu. Mano tevai abu karjeristai, gera ja ta zodzio prasme. Kai man buvo 6 metai, pradejau savarankiskai lankyti papildomas pamokas. Pries tai tevai su manimi gerai buvo isstudijave busima marsruta, ne viena karta stebejo mane is sono kaip susitvarkau su uzduotimi. Taigi, duodavo man du talonelius, atvaziuoju iki tam tikros stoteles, paciu saugiausiu marsrutu pasiekdavau mokytoja. Atidirbdavau ir grizdavau namo. Viskas rodos ir OK. Tevai dirba, vaikas savarankiskas, ko bereikia... Bet karta pameciau autobuso taloneli, neturejau su kuo namo grizti. Buvau auklejama, kad negrazu be bilieto vazinetis, vaziavimas be bilieto man prilygo vos ne vagystei. Kaip dabar pamenu stoviu stoteleje ir nezinau ka daryti. Itariu, iglai stovejau, autobuso vairuotojas matyt mane jau pazinojo is matymo, apsukes viena marsruto rata vaziuodamas atgalios pastebejo, jog vaikas iki siolei stovi i stoteleje ir zvilgsniu seka pravaziuojancius autobusus, bet neilipa nei i viena. Islipo, pasiteiravo kodel nevaziuoju, papasakojau, jis nuramino, leido autobusu vaizuoti be bilietuko...
Sakot nei vienas vaikas nesiskunde... Ir as nesiskundziau, duok dieve kad visi vaikai turetu tokias mamas kokia yra mano, bet as jos beveik nemaciau, ji dirbo. Man pavydejo visi vaikai, mat buvau baisiai savarankiska, turejau daug laisves. Valgyti padartyti viena karta nusispjauti, gaminau vailgyti jau budama pirmoke, issikepti kiausini, issivirti bulves, ne problema. Bet viso tai turejo savo kaina. As baltai pavydejau mergaitems, kurias grizusios is mokyklos, ar bureliu, namauose sutikdavo mama su gardziais pietumis, tvarkingais namais, kai galejo kartu paplepeti apie mokykla. Kartais ir mane pasikviesdavo i savo namus, pamenu jausmus, kurie mane aplankydavo...
Iki siol nekenciu dideliu rankinuku, pirmenybe teikiu delninukams. Mat turiu algergija didelem. Mano mama pirkdavo rankines ivertindama ju talpuma, kad tilptu dvi bylos, litras pieno, duonos ir dar ka rasdavo vakare parduotuveje. Sovietiniais laikais parduotuvese vakare nebuvo ka nusipirkti, tai as jau budama pirmoke pradejau pirkti seimai produktus, nes po pietu parduotuvese "ismesdavo" mesos, ar kitu kokiu deficiniu, graibstomu prekiu.
Paradoksas, bet suaugusi, buvau lygiai tokia pat mama, kaip ir manoji. Kalbames su sunumi, kuris jau yra suages, savarankiskas zmogus, klausiu, ar nesijaucia apdalintu... Jis nesiskundzia, juokauja, kaip ir as, mano, jog jo mama pati paciausia... Suprantu, jog kiekvienam vaikui jo mama yra geriausia, mes negalime kritiskai vertinti savo mamu, nepatyre kitos vaikystes, mes dziaugiames tureta.
Bet as su metais suvokiu, kad ta karjera palyginus su vaiku, ka as praradau, nebudama salia jo, neatstos pasiektu laimejimu. Na uzdirbai pinigus, na pelnei savo srityje pripazinima, pagarba, neva realizavai save, bet ar tai tikrai yra tokia jau didele vertybe, kai nematai kai vaikas pradeda tyrineti pasauli, jis tai daro be taves, mato pasauli ne tavo-motinos akimis, o kazkiokio kito zmogaus.
Įdomu pasidarė, ar čia jūsų visų vaikai taip be galo nori po n būrelių lankyt, į kuriuos (kaip pačios sakot) net fiziškai nespėja nuvažiuot/nueit, ar čia jūs iš neturėjimo ką veikt spaudžiat iš jų tą maximumą?
Yra sričių, kuriose iš divejų vienodai gabių vaikų laimi tas, kuris turi tiesioginę, nenutrūkstamą artimųjų (tėvas, mama ar močiutė) paramą, dalyvavimą jo reikaluose, kontaktą su vaiko mokytoju ar treneriu.
Hmm - nesuprantat apie pianistų rankų saugojimo ypatumus, tai gal nerašykit? Rankos saugomos nuo daug ko, yra tam tikras režimas, apšilimo pratimai ir t.t., bet žinoma, vaikui, kuris tik pamuzikuoja savo malonumui muz.,mokykloje ir nėra planų tapti profesionaliu muziku, tas ne itin galioja.
Arba tas, kuris pats įdėjo daugiau pastangų reikiamam rezultatui pasiekti.
Aš neneigiu artimųjų palaikymo ir dalyvavimo svarbos, tačiau nemanau, kad tas palaikymas būtinai turi būti išreiškiamas nuolatiniu vedžiojimu už rankytės ir ašarėlių braukimu. Viskam turi būti laikas ir saikas. Todėl manau, kad reikiamą paramą gali suteikti tiek dirbantys, tiek ir nedirbantys tėvai.
P.S.: Ok, ok, tebūnie Mėgdavau ir aš savu laiku pamanipuliuoti būtinybe saugoti rankas ir balsą
Moku skaityti. Tavo amžiaus "cenzas" aname komentare buvo "šešiametė". Vadinasi su septynmete nelabai tinka? Jau pakeli amžiaus cenzą iki keturiolikos. Vadinasi mama gali be baimės paleisti keturiolikmetį vaiką, taip? Tai ji jau keturioliką metų niekur nedirba, kad galėtų kontroliuoti, vežioti. O jei du-trys - keturi vaikai? Tas laikotarpis išsitęsia iki pakankamai solidaus laikotarpio, ypač dar ir tada, kai šeima gyvena užmiestyje, kur problematiška su susisiekimu. Arba užsiėmimų, darželių, mokyklų grafikas toks intensyvus, kad praktiškai pusdienį toji mama skiria tik vaikų suvežiojimams parvežiojimams.
Ar dabar supranti koks yra realus gyvenimas? Tai kam dirbti NŠ, jei ji gali nedirbti ir skirti laiką vaikams. O skirti reikia nemažai. Jei nori, žinoma. Jei nenori, tai sukiesi, atsiprašinėji iš darbo ar nuvogi darbo laiką, be viršininko žinios, arba vaikai patys važiuoja "nuo keturiolikos", arba nelanko nieko. Ar kokią mokyklinę chaltūrą.
Pakeliu amžiaus cenzą? Iš pat pradžių parašiau "Aš suprantu, kad šešiametė pati nei valgyt pasidarys, nei nuvyks kur reikia, na bet kai niolikinį[SIZE=7] mamytė lydi iki mokyklos, parsiveda iš mokyklos, pakiša lėkštę po smakru ir dar šaukštą šalia padeda, vakarais sodina vonion nuogą ir muilina, nu man tai jau nesveika".
Jei reikia konkretumo, tai pirma pasiklausk ką turiu galvoje sakydama niolikinį Aš tau atsakysiu, o tada jau žinosi ką sakyt
Realus gyvenimas yra toks, kad vežiok tu tą vaiką 15 m. , lavink, aukok save, bet ateis konkursas ir tą tavo lavintą vaiką nustelbs koks iš rajono, eilinį būrelį, pas gerą mokytyoją lankęs vaikas, dirbančios mamos vaikas. Ne nuo vežiojimo viskas priklauso ir ne nuo už durų sėdėjimo per vaikų treniruotes, o nuo pačio vaiko noro, talento ir gabumų.
Tegul nors truputį Dievas turi būti... (O. Zacharenkovas)
Kokias socialines garantijas turi namu seiminke?
Jus akcentavote jog ji netalikea visuomenei naudingo darbo. dristu nesutikti. Ji ugdo naujus visuomenes narius, tos pacios visuomenes ateiti.
Taip,mes is neturejimo ka veikt-mirtinai uzvaikom savo vaikus Labai juokinga,kai islenda kas nors ir apsimeta,kad klausia,bet is tikruju nori kokia bjauryste parasyt.
Savo kelyje galim sutikti daug neadekvačių žmonių. Labai linkiu nesigadinti nuotaikos dėl to - tiesiog prisiminkit, kad tuos žmones tokiais pavertė aplinkybės, kurių jie nenugalėjo: alkoholis, narkotikai, stresas, nelaiminga santuoka, nekenčiamas darbas trisdešimt metų, ir t.t.
Aš buvau patempusi ranką dėl vieno neatsargaus "žingsnio" ir man tai vos nekainavo profesijos. Todėl, ši ironija visiškai ne vietoje. Jūs nesuvokiat, kad tai yra kaip sportas, toks pats krūvis ir panaši traumų rizika, kas, kad kitokia. Ir kaip sportininkai saugo savo kūną, masažuoja ir t.t. - taip muzikantai rūpinasi rankomis.
Bet tai yra kraštutinumas. Nu ne visos mamos dirba tiek, kad vaikai jų beveik nemato. Papildyta:
QUOTE(Moonte @ 2012 09 24, 13:50)
Kokias socialines garantijas turi namu seiminke?
Jus akcentavote jog ji netalikea visuomenei naudingo darbo. dristu nesutikti. Ji ugdo naujus visuomenes narius, tos pacios visuomenes ateiti.
Ok, tebūnie. Ir į gatvę išėjus gali plyta ant galvos nukrist. Arba galima nukritus ranką pasitempt. Tai geriausia saugoti namie lovoj gulint.
Sorry, baigiu jau, nu bet kad pianistei pavojinga bulvę sutarkuot tai Jūs manęs neįtikinot.
Pakeliu amžiaus cenzą? Iš pat pradžių parašiau "Aš suprantu, kad šešiametė pati nei valgyt pasidarys, nei nuvyks kur reikia, na bet kai niolikinį[SIZE=7] mamytė lydi iki mokyklos, parsiveda iš mokyklos, pakiša lėkštę po smakru ir dar šaukštą šalia padeda, vakarais sodina vonion nuogą ir muilina, nu man tai jau nesveika".
Jei reikia konkretumo, tai pirma pasiklausk ką turiu galvoje sakydama niolikinį Aš tau atsakysiu, o tada jau žinosi ką sakyt
Mano drauges mama, kai jai buvo 15 metu sutikdavo, prie pagrindines, iduodavo smuika ir ji pedindavo i muzikos mokykla. Pati mokyklines knygas parnesdavo namo. Metu skaicius nera cenzas, nuo kurio reikia skaicuoti vaiko veiksnuma.
Man keista,kad vaikai "daromi savarankiskais" imetant juos i miesto dziungles.Ir pamirstant apie pavojus...
Keista,kad ne kurie tevai tikisi,kad vaikas bus vietoj namu darbininkes.Pas mus tvarkosi kiekvienas paskui save,vaikas tvarkosi savo kambari.Ir man i galva nesautu reikalauti,kad vaikas paskui mane tvarkytu.
