Ar moteris, "sėdinti" namie, nedomina vyro?

Bet juk galima suderinti darba ir vaiko auginima. Todel prisidengti vaiko veziojimu taip pat butu neteisinga, jo yra tiesiog nenoras dirbti, moketi mokescius

Yra ir padorių moterų. Žinoma, kad sunku pripratus prie patogaus gyvenimo. Bet kai žmogus primityvus, jis niekada neturės nei santaupų, nei gebės be siurbimo ir gyvenimo kito sąskaita pasirūpinti savimi. Aš neteisinu tokių, kurie gyvena šia diena, su kokiom dar durnom godumo paskolom, gyvena avansu, o ne pagal realias galimybes. Ir tavo minima šeima jokie ne turtuoliai, eiliniai vidutiniokai su trumparegiškumu. Ypač ta NŠ - budulinė erkė. Vyrą ištiko bėda, o ji ištinka nemažai vyru, juk anie trumpiau gyvena, anksčiau pakimba visokios ligos. Reikia galvoti, kas bus, kai vyras nebegalės uždirbti arba liksi viena. Moteriai duoti instinktai ir išgyvenimo rezervas, kad galėtų pati išmaitinti palikuonis. O jei ji apart melžimo nepajėgi - tai toks jau jos pasirinkimas, nematau ko gailėti.

Tosk, ne visada galima suderinti. Yra kas dirba laisvesniu grafiku ar vagia darbo laiką, prisidengdami "reikalais", gal tai moralu, nežinau. Bet yra kas negali kasdien vežioti ir daugiau nėra kam, o vežioti reikia, jei nori, kad vaikas lankytų norimą sporto šaką, norimą būrelį, kur laikas yra toks, kad tu turi derintis, o ne prie tavęs derinsis Nederinsi - nieko nebus.

Vėl gi, noriu dar kartą priminti, kad tikrai daug vaikų nelanko nieko. Nes tėvams dzin. Tokiais atvejais manau, kad jau geriau vežiojimas ir ta "auka", kažkur derinimas ir pasiplėšymas, nei nieko nedarymas, visiškas abejingumas, kai vaikai gyvena sau.

P.S. dėl mokesčių mokėjimo, tai visi moka mokesčius, kas moka PVM 21% O turtingų verslininkų žmonos neretai "dirba" ant popieriaus. Kaip ir tos čia minėtos diplomatų žmonos. Faktiškai jos yra NŠ, tiesiog yra tam tikras reglamentas ar tvarka, kai jos "apiforminamos". Kad būtų motyvacija važiuoti kartu su vyrais, kad būtų kažkokiame statuse, gautų naudą, dėl priverstinės emigracijos. Vartykite kaip norite, bet tai yra NŠ.

Anskčiau nebūdavo tokios rizikos, kokia yra dabar. Dabar tai yra paprasčiausiai NESAUGU. Pirmokas paprastai nėra tiek brandus, kad sugebėtų atpažinti potencialų pedofilą ar laiku pabėgti nuo narkomano. Ir eidamas perėja jis gali nepasižiūrėti, ar ja nelekia koks beprotis - kiek atvejų, kai vaikai partrenkiami tiesiog perėjose, nes ne laiku į ją išėjo. Dabar automobilių srautas ir greitis kitoks, nei buvo mūsų vaikystės laikais..
Tokio amžiaus vaikai dar labai patiklūs ir nesunkiai leidžiasi apgaunami, apakinami pažadais. Nežinau, ar labai verta apkrauti vaiko psichiką nuolatiniu gąsdinimu ir aiškinimu, kokių baisių žmonių jis gali sutikti - gal geriau tiesiog nepaleisti jo vieno. Savarankiškumą ugdyti yra daugybė kitų būdų su gerokai mažsene rizika jo sveikatai, o gal net - gyvybei. Nesu tokia drąsi, mano vaikas man - brangiausia, rusiškos ruletės su juo žaisti neketinu.
Nebe pradinukus, ūgtelėjusius jau galima paleisti - sutinku. Bet ne tamsiu paros metu ir ne atokesnėse vietose. Viskam savas laikas. (Ateityje vakams galvoju nupirkti savigynos priemonių, pvz., elektrošoką, garsinį signalą ir pan. Pati esu tapusi užplimo auka, mane TIK bandė prismaugt , sviedė ant žemės ir atėmė rankinę, fiziškai nedaug tenukentėjau ir jau buvau suaugusi moteris, bet psichologinė trauma vis tiek buvo. O jei vaikui?...)

Aš taip pat manau, kad ne visose šeimose mamos gali būti namų šeimininkėmis Ir ne dėl to, kad nenori, bet dėl to, kad neturi tiek lėšų. Gerai, jei šeima turtinga, bet jei gyvena tik iš vyro algos. Čia dar nieko, vyras vistiek dirba, o kiek būna rimtų nelaimių, ligų. Ir tokia šeima, tokia mama jei mąsto nors kiek apie ateitį, o ne gyvena šia diena, ieškosi darbo, kažkuo užsiima, kad nebūtų išmesta iš darbo rinkos. Nes vaikai užauga, o kas tada? Tai gerai, jei spėja šie tvirtai atsistoti, gali senatvėje padėti savo tėvams, juos išlaikyti, o jeigu ne? Tuomet visas mamos triūsas būna veltui, nes vaikui tenka atsisakyti daugelio svajonių tam, kad galėtų dirbti, išlaikyti save ir savo tėvus.

Visados reikia apmąstyti perspektyvas, tas taip. Būna, kad šeima turi atsarginių variantų - tai gali būti kad ir papildomas Nt, kurį krizės atveju galima nuomoti ar parduoti; ar kitos investicijos, kiti saugikliai. Pvz., žmona nedirbanti, bet išsilavinusi, įgijusi specialybę, kuri ekstra atveju bent minimaliai paglebėtų - pvz., gal ji vertėja, gal mokytoja ir galėtų padirbėti kaip korepetitorė, gal fotografuoja, gal siuva, gal konsultuoja kitose srityse.


O būna, kad šeima atsarginių variantų neturi. Tada jau - loterija.

Aš pati šiuo metu sąmoningai atsisakiau didesnio krūvio antroje savo darbovietėje (dirbu dviejose, bet darbo laikas nestandartinis, pats darbo pobūdis toks, kad nereikia sėdėti nuo 8 iki 17), nes - nesuspėčiau, ne tik vaikų suvežioti, bet ir daug ko kito . Aišku, finansiškai tas labai jaučiasi, bet jei ką - žinau, kad yra alternatyva vėl pasiimti didesnį krūvį, taigi, matomai nelikčiau visiškai ant ledo.

Tai ir yra svarbiausia: "nelikti ant ledo". Visada turėti planą B

Subjektyvi, o kokia morale "dirbti" ant popieriaus? Ar tai toki pavyzdy reikia rodyti auklejant vaikus?
Seniau su mb svarsteme ar nereiketu man taip "dirbti", bet greitai atmeteme, nes sitokiu modeliu mes apvaginetume valstybe. Galiausiai gerai, kai gerai einasi imoneje, bet versle niekuomet negali zinoti kaip vejai papus. Dirbdama VMI prisiziurejau daug tokiu atveju. Tad visai neblogai tureti pajamu saltiny (kad ir nedideli) is kitos puses.
As matyt visai trenkta boba (daug kas taip mano ), bet mano pasirinkto darbo su niekuo nereikia derinti, nes jame nera jokios atsakomybes

Mano atveju, yra apmąstyta ir B, ir C, ir D - kiekvienam gyvenimo scenarijui (... o paskui paaiškės, kad nė vienas netinka ir reikia plano E ... )

Čia jokios moralės ar kriminalo nėra, jis daugiau išpūstas tų, kuriems reikia realiai dirbti, kad eitų stažas, tik tiek. Juk tai nėra kažkieno darbo vietos užėmimas, tai gi, tas "popierinis" atlyginimas moka faktinius mokesčius. Lygiai tokius pačius, kokius moka kiti, tik nedirba ir nesukuria pridėtinės vertės, t.y. vieni nuostoliai tiems, kas įdarbina, jei gilintis. Vienas dalykas, kad vieni gali sau tai leisti, kiti to negali, tik tiek. Dar daugiau, ne vienas pasakys, kad NŠ, kuri neturi jokio apsidraudimo, pagalvės, kurią galėtų nelaimės atveju pasidėti, bet turi visas galimybes, yra durnė. Tai kažkaip dviprasmiškai gaunasi. Iš vienos pusės negražu, nemoralu, o iš kitos - durnė.

O kokie rodomi pavyzdžiai vaikams priklauso nuo tėvų, ką jie skiepija. Kita vertus, čia beje jau kita tema, visiems žinoma nepaslaptis, kad dirbantys baltai neuždirba nieko arba myzerį, dėl to, kad sukurta tokia įstatymų bazė, nuobaudų, persekiotojų, kontrolierių daugiau nei kontroliuojamųjų. Todėl gyvenant Lietuvoje, o ne Norvegijoje, kitaip ir gyvenama.

Subjektyvi, as gana neblogai zinau verslo ipatumus LT, mat pradirbau VMI 8m Taip, praturteti greitai ir is karto is saziningo darbo nelengva... Bet galima!
Bet ir Norgej pinigai ant medziu neuzderi. Valstybe jau nuo pirmu metu gali "apdovanoti" jusu pajamas 50% mokesciais Ir tikrai klystate jei manote, kad biurokratija cionais mazesne. Kai mb uzbaige su pirmu verslu, mes turejome pralaukti visus metus, kol galiausiai galejome prieiti prie pelno, parduotu akciju. Norvegijoje taip pat yra spragu istatymuose Is finansines puses musu seimai netgi apsimoketu, kad buciau ns - tarkim idarbina mane ant popieriuko, taip ismokedamas man alga (36% mokesciu) ir sumazindamas pelna (nuo ko valstybe pasiima 50%). Kitas budas - susituokti ir sedeti man namuose, ir tuomet mb, kaip vienintelis seimos maitintojas, moketu mazesnius mokescius. Ir dar kitu variantu. Bet yra toks dalykas kaip sazine, principai!

Galima uždirbti, įmanoma, su sąlyga, jei pasiseks ir tik tam tikrose srityse, tiesa Tokia kaip loterija. Po kažkiek metų, kol atsipirks investicijos ir nebus jokių naktinių reformų, naujovių, pokyčių, na kad galėtum įvertinti visas rizikas. Bet gi to negali. Tiesa? Tu dirbai VMI, kaip samdomas žmogus, bet nesukūrei nei vienos darbo vietos, neinvestavai nei vieno lito cento į asmeninį verslą, ir nežinai ką reiškia pradėti dirbti, dar nieko neuždirbti, patirti nuostolius, bet sumokėti visus visus mokesčius. Laiku. Nežinai ką reiškia paturėti "feniksus", ką reiškia, kai partneriai tampa "nemokiais" su dirbtinais bankrotais ir nusineša tavo pinigus, kurių tu negali ištraukti, nes tavęs niekas negina, ir nebėra iš kur ištraukti. Todėl tavo teorijos yra tik teorijos, tu LT negyvenai realioje ekonomikoje. Ar žinai ką reiškia sąvoka "gyvenimas realioje ekonomikoje"? O dabar pažiūrėk kiek visokiausių sektorių, kiek realiai smulkių, vidutiniokų, stambių, kokios monopolijos, kokia nesąžininga konkurencija ir kt. Teoriškai galima piešti labai baltus ir pūkuotus paveikslėlius, o realiai nieko ten pūkuoto nėra.

Sąžinė ir principai prasideda tada, kai žmogus sąžiningai pradirbęs, mokėjęs mokesčius jaučiasi kaltu, kad susirgo, kad jam reikia išgyventi iš myzerinės pensijos, kai jam reikia susimokėti už gydymą, dalį, bet reikia, nes daug kas mokama, nes tokia tvarka. Ir tai ką gauni Norvegijoje, spėju tik, nes negyvenau, to negausi LT. Viskas čia labai reliatyvu. Todėl tie principai, moralizavimai yra juokingi, kol nesusiduri su realybe. Ir kiekvienas renkasi savo gyvenimo kelią. Jūsų šeima gyvena vienaip, kiti kitaip, ir nematau reikalo moralizuoti. Žinoma, galima prisiminti dirbtines "milijonieres", kur susikėlė atlyginimus, kad po to, susiplanavus pametinukus, išmokėti banko paskolas už būstą. Bet tas nemoralumas buvo šansas tiems, kurie vargo bitės, galėjo nors kažkaip ištrūkti iš skurdo, kuklių varganų būstų, kad jų vaikai augtų geresnėse sąlygose, kad jaunimas galėtų bent už kažko užsikabinti, nes užsikabinti, kaip žinia, nėra taip paprasta. Tai žinai, kai dedi ant svarstyklės moralę, tai sverk viską, kas iš to.

Atsiprašau už tai kas ne į temą.

Tas kas dirba samdomu darbuotoju niekada nesupras to, kuris turi pasirūpinti žmonėmis, nes samdant žmogų tu ne tik galvoji apie save, bet prisiimti atsakomybe ir už pavaldini, jo šeima.