Neretai mane sapnuose aplanko reali situacija, kuria as isgyvenau budama 6 metu. Mano tevai abu karjeristai, gera ja ta zodzio prasme. Kai man buvo 6 metai, pradejau savarankiskai lankyti papildomas pamokas. Pries tai tevai su manimi gerai buvo isstudijave busima marsruta, ne viena karta stebejo mane is sono kaip susitvarkau su uzduotimi. Taigi, duodavo man du talonelius, atvaziuoju iki tam tikros stoteles, paciu saugiausiu marsrutu pasiekdavau mokytoja. Atidirbdavau ir grizdavau namo. Viskas rodos ir OK. Tevai dirba, vaikas savarankiskas, ko bereikia... Bet karta pameciau autobuso taloneli, neturejau su kuo namo grizti. Buvau auklejama, kad negrazu be bilieto vazinetis, vaziavimas be bilieto man prilygo vos ne vagystei. Kaip dabar pamenu stoviu stoteleje ir nezinau ka daryti. Itariu, iglai stovejau, autobuso vairuotojas matyt mane jau pazinojo is matymo, apsukes viena marsruto rata vaziuodamas atgalios pastebejo, jog vaikas iki siolei stovi i stoteleje ir zvilgsniu seka pravaziuojancius autobusus, bet neilipa nei i viena. Islipo, pasiteiravo kodel nevaziuoju, papasakojau, jis nuramino, leido autobusu vaizuoti be bilietuko...
Sakot nei vienas vaikas nesiskunde... Ir as nesiskundziau, duok dieve kad visi vaikai turetu tokias mamas kokia yra mano, bet as jos beveik nemaciau, ji dirbo. Man pavydejo visi vaikai, mat buvau baisiai savarankiska, turejau daug laisves. Valgyti padartyti viena karta nusispjauti, gaminau vailgyti jau budama pirmoke, issikepti kiausini, issivirti bulves, ne problema. Bet viso tai turejo savo kaina. As baltai pavydejau mergaitems, kurias grizusios is mokyklos, ar bureliu, namauose sutikdavo mama su gardziais pietumis, tvarkingais namais, kai galejo kartu paplepeti apie mokykla. Kartais ir mane pasikviesdavo i savo namus, pamenu jausmus, kurie mane aplankydavo...
Iki siol nekenciu dideliu rankinuku, pirmenybe teikiu delninukams. Mat turiu algergija didelem. Mano mama pirkdavo rankines ivertindama ju talpuma, kad tilptu dvi bylos, litras pieno, duonos ir dar ka rasdavo vakare parduotuveje. Sovietiniais laikais parduotuvese vakare nebuvo ka nusipirkti, tai as jau budama pirmoke pradejau pirkti seimai produktus, nes po pietu parduotuvese "ismesdavo" mesos, ar kitu kokiu deficiniu, graibstomu prekiu.
Paradoksas, bet suaugusi, buvau lygiai tokia pat mama, kaip ir manoji. Kalbames su sunumi, kuris jau yra suages, savarankiskas zmogus, klausiu, ar nesijaucia apdalintu... Jis nesiskundzia, juokauja, kaip ir as, mano, jog jo mama pati paciausia... Suprantu, jog kiekvienam vaikui jo mama yra geriausia, mes negalime kritiskai vertinti savo mamu, nepatyre kitos vaikystes, mes dziaugiames tureta.
Bet as su metais suvokiu, kad ta karjera palyginus su vaiku, ka as praradau, nebudama salia jo, neatstos pasiektu laimejimu. Na uzdirbai pinigus, na pelnei savo srityje pripazinima, pagarba, neva realizavai save, bet ar tai tikrai yra tokia jau didele vertybe, kai nematai kai vaikas pradeda tyrineti pasauli, jis tai daro be taves, mato pasauli ne tavo-motinos akimis, o kazkiokio kito zmogaus.
Taikliai privesta prie paskutinio sakinio. Tik, manyčiau, kad pasaulį matai daugiausia savo mamos akimis
Pasaulio matymas susideda iš detalių, kurios pažyra ne vien tiesioginio kontakto metu. Labai svarbu turėtis tą savo požiūrį. Nežinau, ar įmanoma, neturint kažkokių ambicijų, pomėgių...ar ne skurdokas pasaulis matomas tik per gražių, kad ir jaukių, namų, gražaus kūno kultą.
Man tik idomu kaip dirbancios gali sau leisti puse dienos SM sedeti
.Koks ten darbo kruvis?
Kai tupejau ofise,net per pertraukeles neturedavau laiko prisijungti
PVZ>: yra laboratorijų, kur dirba vienu metu prie vieno reiškinio du kompai. Viens baigia darbą, o kitas dirba. Nieko naujo negalima pradėti, kol nebaigė...kodėl ne SM per tą pusvalandį?
.Bet jei pastoviai ruosia tevams valgi ir tvarko tevu kambarius,man tai jau atrodo daugokai.
