Kaip norėčiau, kad dabar kas nors mane pamiltų
QUOTE(emmute @ 2007 08 16, 18:52)
Jei klausimas man.
Normaliai, jei nededi į tai daug vilčių, o žiūri, kaip į laisvalaikio praleidimą, pažinčių rato platinimą. Kai daraisi vyresnis, tampi išrankesnis. Tos kurios ieško internete meilės, tikimybė, kad ją suras 1/100, o kad paklius ant aferisto 1/10. Kaip sakoma jūsų teisė rinktis.
Papildyta:
QUOTE(rr @ 2007 08 16, 19:01)
Kas nors, tai plati formuluotė... Suprantu, kad kas nors yra vyras.
Moontės receptas. Atleisk buvusiam vyrui, ar draugui, nors jis ir buvo niekšiukas. Taip tu atsilaisvinsi nuo neigiamų emocijų. Pradėk mylėti save brangute. Nesikabink į praeitį, palaidok ją, ar paversk gražiu prisiminimu. Skirk daugiau sau dėmesio. Nesėdėk namie. Daugiau aktyvumo. O svarbiausia mažiau savęs gailėjimosi, tu ne žertva, dauguma moterų per tai perėjo. Ir kas pasakė, kad buvusysis tai tavo laimė, gal tai buvo tik repeticija, o tikras kažkur vaikšto ir ieško tave, o tu čia sėdi ir nosim knapsi, save gaili.
Negailiu savęs, bet noriu, kad mane labai labai mylėtų, taip kaip savo vyrą. 
QUOTE(rr @ 2007 08 16, 19:36)
Gerai. Pagal kokią skalę galima išmatuoti jausmų t.y. meilės stiprumą.
Aš labai plepi, jausmai liejasi per kraštus, skrajoju padebesiais. Vyras gi, yra labai ramus, santūrus, vaikšto po žemę. Jei žiūrėti iš šono, aš myliu labiau, nes akivaizdžiau tai reiškiu, jei žiūrėti į esmę mylime vienodai, kartais jis net aukojasi dėl manęs daugiau. Didžiausia jo man dovana, kad jis būdamas alkoholiku negeria daugiau kai 10 metų, o ir rūkyti metė, toleruoja mano gyvenimo būdą.
Meilė. Tai toks dalykas, kad kartais mylime be atsako, bet tai irgi laimė, keik žmonių yra, kurie net to jausmo nėra pažinoję. Mylėti tai talentas, vieniem jis duotas kitiem ne.
tai va, kad mylėjau be atsako, todėl ir noriu, kad kas nors mane pamiltų
QUOTE(rr @ 2007 08 16, 19:58)
Na nebūna taip kad pagal užsakymą. Bet tam, kad ją sutikti reikia, pastangų. O tau neatrodo, kad kartais mes galvojame, jog mylime, o tai tik šiaip įprotis.
Todėl ir sakau pradėk mylėti save. Mano mamutė sako jei savęs nemylėsi, tai niekas tave nemylės.
Atrodo mylėjau save, bet gal ne tiek. Aš visą save buvau atidavusi vyrui ir vaikui.
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 17:45)
Bet niekada nekeisiu savi požiūrio, ar gyvensenos, išvaizdos vien tam, kad kažkam įtikti. Tas pokytis prarandą vertę, nes tai dirbtina, nėra vidinio impulso keistis, vadinasi dirbtina, o kas dirbtina nenatūralu, o kas nenatūralu, vadinasi ne tavo.
O kodėl jūs sakot "įtikti"? O gal patikti? Ne įsiteikti, o padaryti malonumą? Ar jūs neįpiltumėt balto vyno į padažą, jei tai patinka jūsų vyrui, nors jums ne...kodėl darymas kažkam yra dirbtina? Kodėl nėra vidinio impulso? Ar jūs tikrai visada sau esate pakankamas impulsų šaltinis? (niekada iš santykio su kitu?...) Nesuprantu, aš noriu keistis! Ar tai ne žodžių žaismas? O jei aš paskysiu, kad tai darau dėl savęs, tarkim nusikirpau plaukus, ir mano vyras skraido iš laimės padebesiais ir mane ant rankų nešioja, ar ne sau tai padariau? Kas ta taip saugoma savastis? ...Kodėl jums atrodo, kad keistis lygu netekti savęs, nieko kito nelinkiusavo draugams, kaip tik išlikti besikeičiančiu...taip sunku su "radusiais" save ir viską žinančiais jau žmonėmis, gal jiems atrodo, kad jie viršūnėj, man iš šono - kad aklavietėj... Kodėl "vardan kito" yra "savęs paminimas", o ne savęs plėtimas, kūrimas, keitimas, vystymasis, naujas potyris...
Papildyta:
QUOTE(suntea @ 2007 08 16, 13:21)
Kokią dalį? Aš tik norėjau pasakyti, kad lašelis subtilumo, krislelis meilumo, šaukštas moteriškumo jokiai moteriai reputacijos nesugadins. Nu moteris turi būti moteriška. Ne vulgari, ne stačiokė, ne prasta, o paprasta. Ir kai tai išgirsti ne iš savo vaikino, o draugo, ar draugės, šį tą sako.
O kai savo buvimą įprasmini tik dėl kito žmogaus, taip ir yra. Aš jau kalbėjau apie meilę, kai nori būti tik dėl to, kad patikti.
Nesupratot manęs...
O kai savo buvimą įprasmini tik dėl kito žmogaus, taip ir yra. Aš jau kalbėjau apie meilę, kai nori būti tik dėl to, kad patikti.
Nesupratot manęs...
Va su šituo postu aš tarkim tikrai sutinku. O kas jums pasakė, kad jūs neturite švelnumo ir ramybės, ir nemokat tylos... Aš esu grubi...bet patikėkit, išmokusi kartais patylėti apsvaigau nuo laimės "nebūti savimi" tai yra būti savimi kitaip, nieko dirbtino, pamačiau kiek manęs daug, kokia aš galiu būti, ir tik šalia to žmogaus, kuris apie tai užsiminė...jis rado tai manyje, bet ir aš leidausi randama kitokia, kitaip negu jau 30 metų buvau... niekaip negaliu suvokti to įsikabinimo į save tokią va ir viskas, kodėl neleidžiat sau patikėt, kad esat ir kitokios, ir ne dirbtinos, ne pamintos, ne pakeistos (kodėl visa tai taip neigiamai vertinama...)
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 17:45)
Aš dažniausiai keliu reikalavimus sau, o vėliau kitam.
O kas jus paskatina staiga/po truputį pradėti kelti reikalavimus sau?
Tarkim vyro prašymas pradėti kabėti tyliau negalėtų būti tokia paskata?
Kitam reikalavimus vis tik keliat irgi? Kada jau galima?
Man tiesiog įdomu, jokių asmeniškumų
QUOTE(norako @ 2007 08 16, 20:22)
O kodėl jūs sakot "įtikti"? O gal patikti? Ne įsiteikti, o padaryti malonumą? Ar jūs neįpiltumėt balto vyno į padažą, jei tai patinka jūsų vyrui, nors jums ne...kodėl darymas kažkam yra dirbtina? Kodėl nėra vidinio impulso? Ar jūs tikrai visada sau esate pakankamas impulsų šaltinis? (niekada iš santykio su kitu?...) Nesuprantu, aš noriu keistis! Ar tai ne žodžių žaismas? O jei aš paskysiu, kad tai darau dėl savęs, tarkim nusikirpau plaukus, ir mano vyras skraido iš laimės padebesiais ir mane ant rankų nešioja, ar ne sau tai padariau? Kas ta taip saugoma savastis? ...Kodėl jums atrodo, kad keistis lygu netekti savęs, nieko kito nelinkiusavo draugams, kaip tik išlikti besikeičiančiu...taip sunku su "radusiais" save ir viską žinančiais jau žmonėmis, gal jiems atrodo, kad jie viršūnėj, man iš šono - kad aklavietėj... Kodėl "vardan kito" yra "savęs paminimas", o ne savęs plėtimas, kūrimas, keitimas, vystymasis, naujas potyris...
Mes kalbame apie gyvenimo vertybes, ne apie vyno taurę per pietus. Jei jus norite jos, aš dar galiu pasiūlyti pasirinkimą iš keleto. Plaukai šaunu, o kiek moteriškių gyvena su tokiais plaukais, kaip vyrai nori, o paskui sužino, kad jo meilužė vaikšto radikaliai skirtinga šukuosena nei jų, tokią kaip jos norėjote turėti. Žinau ir tokį variantą, kad žmonai buvo, gražia forma prašoma nesidažyti, atseit natūralumą vertino... Tas natūralumas nuėjo vėjais, kai pasipainiojo dažyta.
Jus kalbate apie žmogaus išorę, o aš kalbu apie žmogaus vidų. Nesunku padaryti mažmožius, nesunku nusileisti, bet gyventi dėl to, kad įtikti, kad patikti, ir ignoruoti savo estetinius ir vidinius poreikius, vardan to, kad tave mylėtų, verčiau pakęstų, nes kai myli tokie mažmožiai netrukdo, ar tai verta. Juk žmogus myli kažką, sukurtą įvaizdį, be ne jus, nes tai yra dirbtina ir neeina iš vidaus.
Savastis, tai žmogaus pagrindas ir be jo jis tik tuščia skardinė. Pagrindą t.y. pamatus, kad įtikti niekas nekeičia, gal tik modifikuoti jį ir tik savo noru. Bet ar tikrai mylintis žmogus griaus tai ką pamilo? Žinoma skardinė gali būti gražiai apipavidalinta, bet skardinė. Esmė nekinta.
Pagaliau ir norai yra skirtingi. Tarkim yra vyrų ir ne vienetai, kurie nenori auginti svetimo vyro vaikus. Verčia jį mylinčią moterį juos kam nors primesti. Jei vadovautis jūsų teorija, kad patikti, ar įtikti nesvarbu. Kitas klausimas, ar tai žmogiška.
Ar dar, jei nori, kad būtumėm kartu, perleisk man dalį akcijų ir t.t.
Esmė yra tame, kad norai skiriasi ir jų tenkinimo ribos irgi skirtingos.
QUOTE(*Drugelis @ 2007 08 16, 13:10)
Lenda baimė kad prarasi kažką esminio. Dalį savęs. Aš vis bandžiau keistis, kad tik mano jau ex manęs nepaliktų. Gal per mažai bandžiau, gal per daug. Man dabar sunku surinkti save - kas aš esu iš tikrųjų, o ne kuo nori mane padaryti. Todėl pirma susigražinsiu save, o paskui matysim, ką čia keisti, ko ne 
Aš irgi vis negaliu sau atsakyti į klausimą, ar mano arkliškas juokas yra dalis manęs, o mano ilgi plaukai?... va atrodo, kad plaukai - dalis, bet ar aš nemistifikuoju jos, tai mano įvaizdžio dalis, ko gero taip, bet jūs tikra, kad turit tik vieną savo veidą (kaukę, vadinkit kaip norit) o ką, negi be plaukų aš jau būčiau ne aš?...
Papildyta:
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 19:44)
Mes kalbame apie gyvenimo vertybes, ne apie vyno taurę per pietus.
Pagaliau ir norai yra skirtingi. Tarkim yra vyrų ir ne vienetai, kurie
Esmė yra tame, kad norai skiriasi ir jų tenkinimo ribos irgi skirtingos.
Pagaliau ir norai yra skirtingi. Tarkim yra vyrų ir ne vienetai, kurie
Esmė yra tame, kad norai skiriasi ir jų tenkinimo ribos irgi skirtingos.
Moonte, ar jus tikrai galvojat, kad aš kalbu apie vyno taurę...
Nekalbėjau apie norus..., mane domina ką žmonės laiko savastimi...
Mano sūnus labai daug rėkia, daug...jis sako, kad jis toks, ir rėks, sakau jam, sūnau, bet tu liksi vienas. jissako, aš vbis tiek rėksiu ir rėkia...ir lieka vienas kambary....jis nesikeičia...kol kas nežinau kodėl...jam 4 metai...matau jame save...
QUOTE(norako @ 2007 08 16, 20:42)
O kas jus paskatina staiga/po truputį pradėti kelti reikalavimus sau?
Tarkim vyro prašymas pradėti kabėti tyliau negalėtų būti tokia paskata?
Kitam reikalavimus vis tik keliat irgi? Kada jau galima?
Man tiesiog įdomu, jokių asmeniškumų
Tarkim vyro prašymas pradėti kabėti tyliau negalėtų būti tokia paskata?
Kitam reikalavimus vis tik keliat irgi? Kada jau galima?
Man tiesiog įdomu, jokių asmeniškumų
Todėl, kad aš taip išauklėta. Prieš reikalaujant iš kitų, pati turiu atitikti visus kriterijus, ir dar daugiau. Tai elementarus žmogiškumas, gyvenimo samprata.
Kalbėti tyliau, aš ir šiaip tyliai kalbu, kodėl gi ne, nematau problemų. Va nereikšti savo minčių, nuostatų, nepropaguoti savo gyvensenos, tam man maža pasakyti, reikia argumentuoti, kodėl tai netinka. Jei argumentai bus mano protui suvokiami ir derės su mano pasaulėžiūra ir normomis, kodėl gi ne. Tik durniai ir lavonai nekeičia savo nuomonės.
Jus bandote argumentuoti ne esminiais dalykais. Tyliau, garsiau kalbėti, vyno pasirinkimas, plaukai. Tai tik paviršius. Aš kalbu apie vidų.
