Meilė ateis į mano gyvenimą....

#265
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 19:51)
Todėl, kad aš taip išauklėta. Prieš reikalaujant iš kitų, pati turiu atitikti visus kriterijus, ir dar daugiau. Tai elementarus žmogiškumas, gyvenimo samprata.

Kalbėti tyliau, aš ir šiaip tyliai kalbu, kodėl gi ne, nematau problemų. Va nereikšti savo minčių, nuostatų, nepropaguoti savo gyvensenos, tam man maža pasakyti, reikia argumentuoti, kodėl tai netinka. Jei argumentai bus mano protui suvokiami ir derės su mano pasaulėžiūra ir normomis, kodėl gi ne. Tik durniai ir lavonai nekeičia savo nuomonės.

Jus bandote argumentuoti ne esminiais dalykais. Tyliau, garsiau kalbėti, vyno pasirinkimas, plaukai. Tai tik paviršius. Aš kalbu apie vidų.

Jūs tikrai niekada nekvestionavot savo pasaulėžiūros sudedamųjų dalių, vertybių, įsitikinimų?
Kas yra vidus? neišsidirbinėju, daug dabar apie tai galvoju (galit sakyti, kad nuėjau į pirmą klasę, bet vis tik...)
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo norako: 16 rugpjūčio 2007 - 18:55
#266
QUOTE(norako @ 2007 08 16, 20:50)
Moonte, ar jus tikrai galvojat, kad aš kalbu apie vyno taurę...
Nekalbėjau apie norus..., mane domina ką žmonės laiko savastimi...
Mano sūnus labai daug rėkia, daug...jis sako, kad jis toks, ir rėks, sakau jam, sūnau, bet tu liksi vienas. jissako, aš vbis tiek rėksiu ir rėkia...ir lieka vienas kambary....jis nesikeičia...kol kas nežinau kodėl...jam 4 metai...matau jame save...



Sąvasti- moralinės-dorovinės normos, gyvenimo samprata - būdas, saviraiškos forma, kitaip savęs realizavimas.
Atsakyti
#267
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 19:44)
Mes kalbame apie gyvenimo vertybes, ne apie vyno taurę per pietus. 

Čia buvo kalbėta apie grubumą, į ką buvo pasiūlyta nebūti grubia, į tai buvo atsakyta, kad "aš nesikeisiu". Ar kažkam buvo dilema:aukoti savo vertybes ar ne?
Papildyta:
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 19:44)
Savastis, tai žmogaus pagrindas ir be jo jis tik tuščia skardinė. Pagrindą t.y. pamatus,

Moonte, mes turbūt būsim čia ne į temą... smile.gif (bet vakaras, gal niekam netrukdysim...) , aš nesuprantu , kas yra "pagrindas t.y. pamatai"?
Papildyta:
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 19:56)
Sąvasti- moralinės-dorovinės normos, gyvenimo samprata - būdas, saviraiškos forma, kitaip savęs realizavimas.

Sakykit, o ne dėl kito (palikim kitus sau...) jūs kada nors kvestionavot savo dorovines normas? (sau). Ar gali jus kas nors priversti būti neatsakingu? (o atrodyti?). Būti manęs - negali ,atrodyti - gali (man žiauriai patinka kartais pamesti galvą, bet mano atsakomybė niekur nedingsta) ir aš nesu tuomet dirbtina...
Saviraiškos forma...taigi į ją, kaip suprantu kažkas gali kėsintis...bet tarkim visą gyvenimą piešus pieštuku ar nėra įdomu išbandyti aliejinius dažus? Suprantat, man atrodo, akd dažnai užsikabinama už žodžio dėl kito, o kodėl to kažko nepavadinus dėl savęs ir taip priėmus (sau, vardan savęs)
O kodėl negalima pabandyti savęs realizuoti piešiant kaire ranka (jei tai dar patinak ir kitam...) (atleiskit, na aš kalbu "simboliais", bet man tai aiškiau doh.gif )
Atsakyti
#268
Mano sūnus niekada nerėkdavo, nes aš buvo užsiėmusi, ir jis žinojo, kad kai aš dirbu man reikia ramybės. Kartais ateidavo į studiją ir ramiai sėdėdavo ir žiūrėdavo, kaip aš dirbu. O paskui ir jis praėjo dirbti, mane kopijuoti. Su sūnum niekada nesielgiau „iš viršaus“, jis visada buvo, yra ir bus vienam lygmenyje. Gal todėl jam ir į galvą neatėjo tokie norai. Nežinau, mano šeimoje taip nėra buvę, nei aš, nei mano brolio vaikai be reikalo neverkė, o ir reikalai dėl kurių verkė, buvo ganėtinai svarūs.

Su tuo nebuvau susidūrusi.

Pagrindas pamatai. Kiekvienas žmogus turi savo cenzorių, sąžinę, kuri niekada neleis peržengti tas vadinamąsias pamatines normas, kitaip tariant moralinius-dorovinius įsitikinimus. Paprasčiausiai tai kas mūsų manymų gerai ir blogai, tai dažniausiai atsinešame iš šeimos, dalinai papildome „sąrašiuką“ gyvenimo eigoje. Šias pamatines nuostatas žmogus dažniausiai retai keičia. Taip dorovinės nuostatos kinta dažniau, priklausomai nuo aplinkybių, bet jos irgi keičiasi motyvuotai, bet ne tam, kad kažkam įtikti, ar patikti.

Papildyta:
Na mieloji, esmė tame, kad tapau ištikro. Ir nemanau, kad mano mylimajam būtų malonu matyti, kaip aš kankinuosi jam įtikdama, būdama juoda dešiniarankė. Antra tapymas praranda savo reikšmę, nes tada viso mano pastangos yra bergždžios, tada yra tik technika, o dūšios nėra. Verčiau tada visai netapyti, nes tai kūrybos procesas, ne amatininko darbas. Nors ir amatininkas gerai išmanantis savo darbą, gerbiantis savo darbo vaisų atsisakytų eksperimentuoti tik tam, kad kažkas, kažko nori. Pagaliau ir to norinčiojo norai ...
Atsakyti
#269
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 20:09)
Mano sūnus niekada nerėkdavo, nes aš buvo užsiėmusi, ir jis žinojo, kad kai aš dirbu man reikia ramybės. Kartais ateidavo į studiją ir ramiai sėdėdavo ir žiūrėdavo, kaip aš dirbu. O paskui ir jis praėjo dirbti, mane kopijuoti. Su sūnum niekada nesielgiau „iš viršaus“, jis visada buvo, yra ir bus vienam lygmenyje. Gal todėl jam ir į galvą neatėjo tokie norai. Nežinau, mano šeimoje taip nėra buvę, nei aš, nei mano brolio vaikai be reikalo neverkė, o ir reikalai dėl kurių verkė, buvo ganėtinai svarūs.

Su tuo nebuvau susidūrusi.

Pagrindas pamatai. Kiekvienas žmogus turi savo cenzorių, sąžinę, kuri niekada neleis peržengti tas vadinamąsias pamatines normas, kitaip tariant moralinius-dorovinius įsitikinimus. Paprasčiausiai tai kas mūsų manymų gerai ir blogai, tai dažniausiai atsinešame iš šeimos, dalinai papildome „sąrašiuką“ gyvenimo eigoje. Šias pamatines nuostatas žmogus dažniausiai retai keičia. Taip dorovinės nuostatos kinta dažniau, priklausomai nuo aplinkybių, bet jos irgi keičiasi motyvuotai, bet ne tam, kad kažkam įtikti, ar patikti.

Tikrai ne kad įtikti, ar patikti, kartais kito žmogaus akistata priverčia suklsuti, kartais tai paskatina kažką pakeisti kažin ar dėl (vardan prasme) kito, bet dėl kito, nes kitas tiesiog yra.
Jūsų pastaba apie rėkiančius dėl reikalo, o veikiau nerėkiančius savo vaikus skamba keista.... Puiku, kad jūsų vaiaki taip puikiai valdė save visuomenėj ir pasauly, mano - ne, mano vaikas turi emocinių problemų (pripažintų). Aš nesielgiu su juo iš viršaus, jūsų pastaba net pasakyčiau neetiška, nes suponuoja nuomonę, kad aš elgiuosi...mano vaikui tokie norai ateina ne į galvą...tiesa sakant iš jūsų nesitikėjau tokios ironiškos pastabos... savo sūnaus pavyzdį pateikiau tik kaip mažų žmonių pamoką....pamoką pamatyti save iš šono...kaip paprasta likti vienam, be meilės...nes tik mamai lengviausia mylėti besąlygiškai.
Jūs dažnokai pasisakot, kad turit dorovinių normų pagrindą... aš jį kvestionuoju, nes jūs nesumirksėdama mamų forume nukapojot vienai mamai galvą.
Aš irgi žinau, kuria ranka laikomas teptukas...
Ir netikiu, kad kalbat tyliai..
Gaila, kad mano klausimus supratot, kaip priekaištus (ar girdėjot save?)
Linkiu jums viso gero.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo norako: 16 rugpjūčio 2007 - 19:23
#270
Sakot reviziją. Na tarkim: nevogti, būti sąžiningam, elgtis su žmonėmis taip kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, gerbti kito žmogaus nuomonę, laisvę, tikėjimą, neskirstyti žmones pagal rases, o vertinti juos pagal jų sugebėjimus.

Kokį iš tų punktų mano mylimasis norėtų išbraukti, pakeisti ir kodėl vardan ko turėčiau su juo sutikti.

Papildyta:
QUOTE(norako @ 2007 08 16, 21:19)
Tikrai ne kad įtikti, ar patikti, kartais kito žmogaus akistata priverčia suklsuti, kartais tai paskatina kažką pakeisti kažin ar dėl (vardan prasme) kito, bet dėl kito, nes kitas tiesiog yra.
Jūsų pastaba apie rėkiančius dėl reikalo, o veikiau nerėkiančius savo vaikus skamba keista.... Puiku, kad jūsų vaiaki taip puikiai valdė save visuomenėj ir pasauly, mano - ne, mano vaikas turi emocinių problemų (pripažintų). Aš nesielgiu su juo iš viršaus, jūsų pastaba net pasakyčiau neetiška, nes suponuoja nuomonę, kad aš elgiuosi...mano vaikui tokie norai ateina ne į galvą...tiesa sakant iš jūsų nesitikėjau tokios ironiškos pastabos... savo sūnaus pavyzdį pateikiau tik kaip mažų žmonių pamoką....pamoką pamatyti save iš šono...kaip paprasta likti vienam, be meilės...nes tik mamai lengviausia mylėti besąlygiškai.
Jūs dažnokai pasisakot, kad turit dorovinių normų pagrindą... aš jį kvestionuoju, nes jūs nesumirksėdama mamų forume nukapojot vienai mamai galvą.
Aš irgi žinau, kuria ranka laikomas teptukas...
Ir netikiu, kad kalbat tyliai..
Gaila, kad mano klausimus supratot, kaip priekaištus (ar girdėjot save?)
Linkiu jums viso gero.



Aš bandžiau paaiškinti priežastis, kodėl mano sūnus taip elgėsi, o ne todėl, kad jus įžeisčiau. Tarkim galima pastebėti, kad mano vaikas greitai suaugo, neturėjo vaikystės, nes buvo iškart panardintas į suaugusių pasaulį.

Kiekvienas parašyme matome tai ką norime, tai virtualus pasaulis. Jei jus supratote ne taip ką gi, nuoširdžiai atsiprašau, net galvoje to nebuvo.
Atsakyti
#271
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 20:16)
Su sūnum niekada nesielgiau „iš viršaus“, jis visada buvo, yra ir bus vienam lygmenyje. Gal todėl jam ir į galvą neatėjo tokie norai. Nežinau, mano šeimoje taip nėra buvę, nei aš, nei mano brolio vaikai be reikalo neverkė, o ir reikalai dėl kurių verkė, buvo ganėtinai svarūs.


Tai man buvo sunku perskaityti be užuominos... noriu tikėti, kad nenorit įskaudinti...bet juk būna, kad nenorim, o gaunasi... ar tik aš "kalta", kad taip perskaičiau? ar ir kitas, kuris tai pasakė? (klausimą užduodu ir sau)
Man tai skaudi tema, kam neskaudi tema - vaikai..
bet taip pat ir moterys, kurios čia kalab apie tai, kaip ieško meilės, ar meilės tema joms nėra skaudi, ar nehiperbolizuoja jos užuominos į tarkim "būti švelnesniam" reikšmės savasties praradimui?...
mane užkabinu konkretus Suntea sakinys, nes aš pati girdėjau ne kartą iš vyrų, kad nepatinak grubios moterys, niekas, tai svarbu, jų nekeitė, jie tik pasakė, kad jiem nepatinka... tik tiek...keistis ar ne...jei pavadint tai dėl kito - "neskanu", o jei pabandyt surast save kitą, tik dėl to pradėjau svao šią ilga kalbą... manau niekas čia neturėjo dilemos, kurią būtų iškėlęs mylimasis :žudyti tarkim ar ne savo tėvą...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo norako: 16 rugpjūčio 2007 - 19:34
#272
Aš labai bučiau dėkinga, sužinti, kuriai mamai nukapojau galvą. Būtų malonu kad kalbėtumėte be užuolankų. Antra, jei pareiškiate pastabas, ar nepasitenkinimą, išsakėte mintis, būtų malonu, kad išklausytumėte pasvarstymus ta tema. Pagaliau, nesupratau mūsų pokalbio esmės. Jus norėjote parodyti kokia aš negera, mano išviršinę pusę. Na ką gi, esu tokia kokia esu. Su savo pliusais ir minusais, nei geresnė nei blogesnė. Bet niekada nevadinsiu, juoda-baltu. Sėkmės ir jums. Teisti lengviau, nei suprasti.
Atsakyti
#273
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 20:33)
Aš labai bučiau dėkinga, sužinti, kuriai mamai nukapojau galvą. Būtų malonu kad kalbėtumėte be užuolankų. Antra, jei pareiškiate pastabas, ar nepasitenkinimą, išsakėte mintis, būtų malonu, kad išklausytumėte pasvarstymus ta tema. Pagaliau, nesupratau mūsų pokalbio esmės. Jus norėjote parodyti kokia aš negera, mano išviršinę pusę. Na ką gi, esu tokia kokia esu. Su savo pliusais ir minusais, nei geresnė nei blogesnė. Bet niekada nevadinsiu, juoda-baltu. Sėkmės ir jums. Teisti lengviau, nei suprasti.

Galbūt jūs nesupratot manęs, galbūt aš jūsų... užuomina dėl mano vaiko rėkimo priežasties man buvo skaudi (be jokių užuolankų). Nieko apie jūsų gerumą ar negerumą man net į galvą neatėjo parodyti. Man buvo įdomi jūsų nuomonė (nuo to, beje, ir pradėjau). Aš nieko neteisiu, (žinot, pasijutau nuteista jūsų už netinkamą auklėjimą), bet turbūt sunku tai pasakyti renkat raides - nematant žmogaus.
Atsakyti
#274
Aš tik žmogus, turintis tam tikrą patirties bagažą, turintis tam tikras vertybes, ir nebūtinai tai turi būti priimta 100 proc.

Galiu pasakyti tik tiek, kad savasties praradimas, tai pats didžiausias žmogaus praradimas, nes, neduok Dieve ateis laikas ir žmogus, vardan kurio prarado savo savastį, ar paaukojo ją vardan meilės ir tai taps niekam nereikalinga auka. Nes tavo geri norai tuomet virsta auka, kai tai niekas nevertina. Tada moterys sako, kad aš atidaviau jam viską, o ko jis norėjo. O jam reikia asmenybės, žmogaus kurį gali gerbti, o ar gerbtinas žmogus kuris paaukojo savo savastį, kuris prarado savąjį aš?
Atsakyti
#275
QUOTE(Moonte @ 2007 08 16, 20:40)
Aš tik žmogus, turintis tam tikrą patirties bagažą, turintis tam tikras vertybes, ir nebūtinai tai turi būti priimta 100 proc.

Galiu pasakyti tik tiek, kad savasties praradimas, tai pats didžiausias žmogaus praradimas, nes, neduok Dieve ateis laikas ir žmogus, vardan kurio prarado savo savastį, ar paaukojo ją vardan meilės ir tai taps niekam nereikalinga auka. Nes tavo geri norai tuomet virsta auka, kai tai niekas nevertina. Tada moterys sako, kad aš atidaviau jam viską, o ko jis norėjo. O jam reikia asmenybės, žmogaus kurį gali gerbti, o ar gerbtinas žmogus kuris paaukojo savo savastį, kuris prarado savąjį aš?

Va apie tai ir kalbu, jei darysim dėl kito, dingus kitam, dingsim patys, bet jei savo apsikeitimą apsiliksim sau... na aš pasakysiu taip "sėdžiu namie su vaikais ne dėl jų, o dėl savęs, nes man taip gera", jei sakysiu, kad sėdžiu, kad tik jiems būtų geriau, jiem išėjus liksiu tuščia, bet jei analizuosiu save, save turėsiu ir jiems išėjus, nors mano sėdėjimo namie priežastis ko gero jie... na kaip sunku kartais būna rast žodžius...
P.S. gal paminėjau čia savo vaikus, nes būtent jie mane moko mylėti...žinot, kartais rėkdami vonioje...ir priversdami mane keistis kas minutę, ieškoti kelių...atleiskit už nežmoniško ilgumo off topicą...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo norako: 16 rugpjūčio 2007 - 19:51
#276
QUOTE(norako @ 2007 08 16, 21:43)
Va apie tai ir kalbu, jei darysim dėl kito, dingus kitam, dingsim patys, bet jei savo apsikeitimą apsiliksim sau... na aš pasakysiu taip "sėdžiu namie su vaikais ne dėl jų, o dėl savęs, nes man taip gera", jei sakysiu, kad sėdžiu, kad tik jiems būtų geriau, jiem išėjus liksiu tuščia, bet jei analizuosiu save, save turėsiu ir jiems išėjus, nors mano sėdėjimo namie priežastis ko gero jie... na kaip sunku kartais būna rast žodžius...
P.S. gal paminėjau čia savo vaikus, nes būtent jie mane moko mylėti...žinot, kartais rėkdami vonioje...ir priversdami mane keistis kas minutę, ieškoti kelių...atleiskit už nežmoniško ilgumo off topicą...



Jus kalbate apie vertybę, tai yra pasirinkimo laisvė, laisvę kurią motina savo noru, atiduoda šeimai. Tai pati didžiausia meilės išraiška, bet tai nėra aukojimasis. Va tada kai moteris, ar kitas asmuo savo laisvu pasirinkimu ima manipuliuoti artimus žmones, jis praranda savo kaip tokią vertybę, ir tampa auka.
Papildyta:
Bet pasirinkdama tokį kelią, moteris neturi apleisti savo vidinius poreikius. Nes bėgant laikui ji bus neįdomi nei vyrui nei vaikam, jei ji neaugs dvasiškai. Todėl ji turi savarankiškai lavintis, plėsti savo akiratį. Nes „amžinas chalatėlis“ turi ir neigiamas pasekmes. Žmogus kuris sukasi darbe gauna didesnį informacijos kiekį, jis sau nepastebimai auga. Žmogus kuris pasirinko siaurą bendravimo ratą privalo dėti daugiau pastangų išlaikyti socialumo lygį.
Atsakyti