Negaliu pamiršti buvusio...

pas mane tas pats. su pirmaja meile [galbut delto sunku pamirsht..] ishsiskyriau pries 4 metus, bet vis dar kartais prisimenu su kazkokia nostalgija, baisiausiai uzsinoriu susitikt.. zhinau kur dirba, zhinau, kad i ta parduotuve galiu uzeit tipo 'netycia' ..
kazkada uzejau su dabartiniu vyru, tai as kaip durnele is shono ziurejau, o prieit pasisveikint nesugebejau ..

Aš esu, turbūt iš tų laimingųjų, kurioms „pasisekė“...
5 metus mylėjom vienas kita, džiaugiamės kiekviena praleista minute, su juo tikrai patyriau daug gražių akimirkų, planavom ateitį. Tačiau pasimaišė „geriausia draugė“, išėjo pas ją...situacija standartinė, ašaros, bemiegės naktys, galvojau, kad neištversiu!
Po 2 mėnesių jie išsiskyrė, jis išvažiavo dirbti į užsienį. Viena mintis, kuri buvo geriausia išeitis tuo momentu: „Aš pasikeisiu!!!“, o jis grįžęs ir pamatęs mane, atšliauš keliais ir maldaus, kad jam atleisčiau“. (manau ne vienai tokia mintis buvo kilusi
Tik vieno aš nenumačiau, kad laikas gydo, per tuos metus aš „suaugau“, pasikeitė mano gyvenimo prioritetai i t.t.
Bet vis tiek aš mylėjau ir galvojau apie ji, nors ir buvo po šonu naujas draugas.
Visai atsitiktinai sutikau jį bare, net kojas pakirto iš netikėtumo...ir ką jus galvojate, jis tapo kitoks, neliko to mielo, švelnaus ir gražaus vaikino, su nuoširdžia šypsena. JIS ne tas žmogus, kurio aš laukiau, mylėjau! Ir tada aš supratau, kad visus tuos metus aš gyvenau praeitimi, prisiminimais apie ji, bet būtent apie ji toki, koks JIS buvo ankščiau...
Iš dalies mano noras išsipildė, jis „šliaužiojo keliais ir atsiprašinėjo“, tačiau man tai nebuvo „balzamas ant širdies“ ir netgi pradėjo nervinti.
Dabar esu laimingai ištekėjusi už to „draugo po šonu“ , o viskas kas buvo, liko tik dar viena gyvenimo patirtis apie kurią prisimenu su šiek tiek liūdna šypsena...

Pasirodo mes visos tokios, man dar sunkiau buvo, mes draugavome 5 metus. Bet užsienis mus išskyrė, praėjo dar 5metai sutikau savo dabartinį vyrą. Vieną dieną mes tiesiog dalinomės savo praeities akimirkom, ir ką jūs sau manote, ogi jie kartu buvo ten pat ir dirbo ten pat. O kai mano vyras sugalvojo ir mane nusivežti į tą šalį tiesiog pakeliauti, mes susitikome su juo, o man širdis plyšo kai aš jį pamačiau, o dar taip gavosi kad likome dviese, tai šnekėjomės visą naktį lauke, bet dėja viskas jau vėlu, bet pamiršti aš jo negaliu.......................

dieve ir kodel taip,kodel mum moterim taip stipriai duota jausti ir isgyvent,kartais isties noris but labiau protas,kiap sakoma vyras protas,moteris jausmai...kazkada ir as maniau ir daugeli guodziau,kad laikas gali isgydit viska,bet dabar supratau,kad zaizdos negyja,jos tik surandeja,pries pusantru metu raudojau kruvinom asarom,niekaip negalejau susitaikyt,kad taip gali mylimas zmogus,tuo kurio meile tikejai ir pasitikejai, teskia it slapiu skuduru per veida,mus lyg ir istiko vadinamoji "santykiu krize",kelias savaites krausciaus is proto nezinojau kas jam daros,be jo nieko nemaciau, ir stai visame tame sukury,zinia-as nescia! tada pasirode tikroji jo puse,vaikelio jis aisku nenorejo,kaip sian pamenu jo zodzius "as jaunas,man gaila laiko,as noriu but laimingas" dieve galvojau,kad viskas pribaigs mane,nebuvo baisu,kad pastojau,pamilau savo vaikeli is kart,tvirtai zinojau nieko nedarysiu,kad ir kas nutiktu,labiau buvo baisu del jo niekaip negalejau patiket,kad cia jis,kad nejau jis taip,isties buvau dauk kartu izeista,kas pikciausia,kad pati save zeminau, iki 4to nestumo men bandziau,jam irodyt,kad vaikas tai ne nelaime,bandziau susigrazint senaji JI.jis tik juokes,po to lioviaus ir nuo to laiko as jo nei maciau nei girdejau,zinau tik tiek,kad,kaip ir norejo buvo jaunas ir 'laimingas",o man nors laikas tekejo su kiekviena diena neskaudejo maziau.as tik ismokau su tuo gyvent,dabar dukrytei 6men,turiu nuostabiausia gyvenimo stebukla,ji visada primins ji,ji beproto panasi i ji,meiles jam neliko,bet man vis dar beprotiskai skauda,ismokau to neparodyt,zengiu i prieki,bet buna...liks tai turbut visam laikui,nes tai buvo taip tikra

Su vyru issiskyriau pries tris metus nors ir pati buvau tam iniciatore kadangi vyras iskeisdinedavo su kita moterim.Bet iki siol nera tos dienos kad negalvociau apie ji....vis sirdy jis dar pas mane

mano situacija panasi. Praejo 10 metu, nuo to laiko kada isiskyriau su pirmuoju zmogumi, kuris uz rankos ivede mane i suaugusiuju pasauli. Buvom dar labai jauni, bet labai mylejom viens kita. Bet po dvieju metu draugystes jis mane tiesiog paliko. Nes trosko laisves. O po 2 menesiu isaiskejo, kad del kitos. Mes buvome klasiokai, ir dar vienus metus teko vienoje klaseje mokintis. Sunku man labai buvo, mylejau be proto. Ir baisiausia , kad kas diena matydavau.
Per tuos 10 metu susitike buvome ne karta. Dabar esu su vyru susituokusi jau penkerius metus, bet jausmai vis dar gyvi pirmajam. Pagaunu save galvojanti apie ji, net tada kai salia vyras. Nepajauciu, kaip palyginu juos abu. Sapnuoju kas nakti kad mes kartu, kad buciuoju ji. Ir visada atrode, kad jis mane taip pat dar vis myli, atrode kad gali pulti po koju.....
Deje, tai mano tik svajones. Tereikejo vienintelio taro kortu ismetimo. Viskas taip ir siugriuvo , kaip kortu namelis. Na tikiu jomis.....Buvo meile, bet is jo puses ji labai trumpalaike. Ir tos mano vizijos, kad jis susileidzia mane pamates, liko tik vizijom.....Zodziu ,jokiu jausmu nera, ir negali buti. Jis tolsta nuo manes...
Na jaigu jis duotu nors maziausia vilti buvimui kartu, ko gero lekciau i jo glebi. Nes per daug karstai dar ji myliu. Bet kortos sako, kad butu tai mano pati lemtingiausia gyvenimo klaida. Romanas butu aistringas, bet trumpalaikis. Ir labai lengva ranka paaukociau viska del zmogaus , kuris manes ir mano meiles nevertas. Nes jo jausmai salti man. Nesvarbu , kad jis sakydavo kokia brangi esu jam. Na , zogus, turi dievo dovana kalbeti. O kaip sako, moteris myli ausimis. Tikiu kortomis. Ir dabar stengiuosi pamirsti ta zmogu, ir gyventi toliau.......

blogiausia yra tai, kad po išsiskyrimo su tikrai mylėtu žmogumi labai sunku kurti kitus santykius. Ir prabėgę metai jokio vaidmens nevaidina -ieškai tokio pat jausmo, lauki tokio pat jaudulio ir erzina viskas, kas vyksta ne taip, kaip buvo. Rodos, ir dovanotos gėlės buvo gražesnės, ir tas buvo geriau, ir tas ne taip... Kai supranti, kad tikėtis to, kas buvo, yra beprasmiška ir kvaila (juk laiko atgal neatsuksi) tada ir ateina tas palengvėjmas. Užmiršti kas buvo? Nemanau, kad reikia. Dažnai pavartau senas nuotraukas, pasidžiaugiu tuo kas buvo gera, stengiuosi neprisiminti to, kas buvo bloga ir tiesiog gyvenu toliau - kitą gyvenimą. Su kitu žmogumi. Suskauda kartais širdį? Taip, bet juk dėl daug ko, kas praėjo, ją suskauda- gali gailėtis prabėgusių metų, gailėtis, kad greit užaugo vaikai ar išėjo iš gyvenimo mylėti artimieji ir t.t. ir taip be galo. Tik tada nebeliks laiko gyventi.

Jeigu iššsiskiri su mylėtu žmogumi, reiškia kažkas vistiek jūsų santykiuose buvo blogai, nes vienas kaltas nebūna, taip kad idealizuoti nereikia, kai tai supranti, tikrai neturėtum ieškoti panašaus žmogaus. O jausmai gali būti dar stipresni ir jie tikrai nepriklauso nuo buvusių. Išlikę jausmai, tai pasamonėje likęs noras vėl būti su tuo žmogumi. Geriau pasistengti tuos jausmus nukreipti į dabartinį meilės objektą. Sunku analizuoti, nepabuvus moters kailyje, tačiau aš niekada nedalinau savo jausmų praeičiai ar kažkokioms viltims.

Visiškai sutinku. O aš ne apie ieškojimą panašaus žmogaus, o apie norą pakartoti patirtą jausmą. Atrasti kitus jausmus gali tik tada, kai sugebi susitvarkyti su tais pasąmonės troškimais. O tai velniškai sunku. Protu suvoki, rodos, viską, viskas tvarkoj, o va dūšioj padaryti tvarką...

Kaip aš pritariu šiems žodžiams

Galvodavau: jis ne taip vairuoja, jis kitaip kvepia... jis ne tokias rožes dovanoja...

Moterys matyt jausmingesnes, jos gyvena ne dabartimi ir ateitimi, bet praeitimi: seimoj blogai-negerai, stai kai susituokem-viskas buvo gerai ir i kaire nejo ir geliu parnesdavo, smagu tai prisiminti, bet supraskite, jus buvote kitokia negu dabar, zmones keiciasi, jausmai irgi, tai investuokime i tai, kad jausmai butu suprasti ir i tai, kokiais norime matyti vienas kita.

moterys gyvena dabartimi ir ateitimi, tik joms kartais drumsčia protą praeities prisiminimai