Sutvirtinimo ir krikšto mama

reikėtų pasitarti su savo katechetu.
Ką tik paskambinau vienai vienuolei, kuri ruošia Sutvirtinimui, tai ji patvirtino, kad gali būti iš tos pačios grupės kt. moteris. Tai tikrai nėra pats blogiausias variantas, nors ir ne geriausias.
Bet yra papildomų sąlygų - moteris, jei ji gyvena šeimoje, turi būti su Santuokos sakramentu.

Negalvojau, kad taip sunku surasti Sutvirtinimo motiną

Ne papildoma, su krikštatėviais tas pats, t.y. iš principo gyvenimo būdas, kuris dera su krikščioniškuoju. Vyrui taip pat. Bet šiaip - jei tai žmogus pats besiruošiantis sutvirtinimui, man kažkaip atrodo lyg ir normalu, kad jis tą sakramentą priima malonės būsenoje. Na aš čia gal ir naiviai, bet mąstau - jei žmogus pvz. gyvena susimetęs ir ruošiasi sutvirtinimui, kad ir dėl santuokos, tai jau lyg ir kažkaip bando susitvarkyti moraline prasme netvarką ir į šventę lyg ir malonės būsenos turi eiti (t.y. priėjęs išpažinties).
Gerai, kad rimtai ieškot ir suprantama kodėl tai turi būti žmogus, atitinkantis reikiamas nuostatas. Antra vertus - bent jau teoriškai sutvirtinimas dėl vyresnio amžiaus jį priimant labiau susijęs ir su paties žmogaus sąmoningumu. Gera, palaikanti, padrąsinanti aplinka reikšminga, bet iš esmės kuo labiau suaugęs žmogus, tuo geriau supranta, kad tame santykyje jau ir pats esi atsakingas už savo tikėjimo gilinimą...
Nesijaudinkit, rasit.

Kadangi lankau su paaugliais, šioje parapijoje nėra suaugusių grupės, variantas dėl kito sutvirtinamojo atkrenta. Kažkaip ir neprotinga būtų tartis - man per per 30, o jie dar nepilnamečiai ir norėti, kad skaitytųsi Sutvirtinimo globėjais mano amžiaus žmogui... Hm.
Norėtųs, kad būtų tokiame reikale daugiau tikrumo.
Susirasti sunku, nes esu iš netikinčios šeimos, pati įtikėjau savarankiškai paauglystėje, jei dar ne vaikystėje, domėjausi ir meldžiausi, visada norėjau Pirmos Komunijos (nes ir jos neturiu), eiti išpažinties, būti pilnaverte katalike. Pagaliau pasiryžau ir išdrįsau, be to, bažnyčia šalia namų, palankesnių aplinkybių negalėjo būti. Gan mielai sutiko, nors noras buvo Pirmai Komunijai, bet pradžiugino, kad ir Sutvirtinimą galima tuo pačiu "įgyti". Buvo mintis prašytis į grynai suaugusių "kursus", kai kurios parapijos juos rengia, šioji ne. Bet, tiesą sakant, supratau, kad net kartą/sav. man reikės labai daug pastangų nuvykti tolėliau, nes `sergu` sunkia depresija. Dažnai būna, kad ir iki stotelės sunku nueiti. Nenoriu skųstis, bet nebe pirmi metai tas toks neįgalumas, kai, atrodo, ir pirštą pajudinti didelė kančia. Taip, tai tam tikras savanaudiškumas, kad būtent DABAR, kai tikrai labai sunku gyvenime, tam pagaliau prisiruošiau. Bet gal tokia mano kančios prasmė. Nors jaučiuosi kalta, kad, kaip ir dauguma, arčiau Dievo gręžiuosi, kai sielvartas, ne kai ramybė "ant dūšios".
O ta tema, kad sunku susirasti globėją, na, tikrai daug žmonių aplinkui gyvena nekrikščioniškai, arba patys be Sutvirtinimo, be to, katechetas sakė, kad turi būti bent šiek tiek vyresnis.
Na, gal dar pasiseks vienas variantas, bendrauju dėl to per tarpininkę.
Papildyta:
Ačiū visoms atsiliepusioms, kažkaip išsipasakojau, ir įtikėjau labiau pati, kad turi būti išeitis.

Žinoma, kad išeitis yra. Tikiuosi, kad planuojamas variantas pavyks, o jei reikėtų pagalbos, rašyk, tikrai atsiras, kas padės. Beje, tas vyresnumas, labai sąlyginis dalykas, gal kiek neįprastai atrodo, kai jaunesnis, bet bendraamžiai lydi vienas kitą Sutvirtinime be problemų, mano aplinkoj yra taip buvę, niekam nekliuvo.
Šiaip nuostabu, kad sąmoningai eini tikėjimo pažinimo keliu, didelė šventė tavęs laukia, smagu. Suaugusiųjų kursai gal būtų tau artimesni, bet juk dabar galima ir pačiam gilinti tikėjimą, medžiagos netrūksta - knygos ar internetinės paskaitos visada pasiekiamos. Be to gera turėti savo parapiją, pažinoti parapijiečius bent iš matymo, o gal ir gyvai. O žodžio sergu, nereikia rašyti kabutėse, tai liga, sunkesnė už daugelį, ištvermės ir stiprybės tau gyvenant su ja. Nereikia graužtis, kad Dievo ieškai skausme, Jis visada mūsų laukia ir priima visokius, juk pažįsta mūsų prigimtį. Turėsi dar daug gražaus laiko parodyti savo ištikimybę Jam ir ramybėje ir džiaugsme.

Tikrai turi būti. Gal dabar nesimato, bet atsiras. Nesu tiesiai šviesiai susijus su rengimu Komunijai ar sutvirtinimui, bet bendrai su ruošiamaisiais ir ruošiančiais susidurti vis tenka. Ir kiek atminty perkratau, neprisimenu nė vieno, kuris norėdamas priimti sutvirtinimą to būtų nepadaręs dėl to, kad globėjų nerado.
Sielvartas ne pats blogiausias variantas atsisukti. Negi dabar iš principo "nedraugauti", kol ramybė neištiks. Svarbu vėliau nepamiršti su kuom per dykumas keliauta.

Labai šiltai Jūs čia abi.
Hi, vis mintyse pasišaipau iš savęs liūdnai, kad negi liksiu be to Sakramento, nors ruošiuosi, nes nėr globėjo. Nors iš tikro tai nejuokinga. Ir, manau, TAS žmogus svarbus.

rasis ) atvažiuok, jei gali, balandžio 11 d. į Sentrakius - šitiek moteriškių sutiksi sugalvosim per būrį ką nors..

Su kelionėm man sunkiai, bet, ačiū, o gal įvyks stebuklas ir puikiai jausiuos.
Dar ne 100proc., bet lyg ir `atsirado`!!! Ačiū Dievui, ir Jums.

Šaunu , kada tavo šventė?

Pirmiausia Komunija, lyg gegužės pab. Tiksliai žadėjo duoti su datom po Velykų.

Tai dar turi daug laiko. Anksti jus ten kedenti dėl sutvirtinimo tėvų pradėjo , rodos sakei, kad ir susitikimai jau vyksta. Net pamaniau, kad negalėčiau savo krikšto dukrai atvažinėti per visą Lietuvą keletą kartų .

Teisingai manai. Variantai "iš bėdos" yra tam, kad ten, kur menkas pasirinkimas, žmogus apskritai neliktų be sakramento, nors jis jam yra svarbus.

Smagu, kad reikalai juda. Lauksim šventės.