QUOTE(Makalius @ 2007 08 19, 15:00)
o tai čia jau išvis
QUOTE(Lithium @ 2007 08 19, 15:09)
Čia nuolaida bus autografui, ne knygai
sveiki, visiems aciu uz pastebejimus 
pati zinau, kad klaidu daug, dar taisyt ir taisyt reikes, pradziai bent reikia pirma varianta visa parasyti, kad matyciau bendra vaizda, as ir nesakau kad iskart bandyciau leisti, ruosiuosi daug kam is pazistamu duoti paskaityt, kad ivertintu ir pastebejimus pasakytu. kaip sakoma gyveni ir mokaisi, tad ir tobulinsiu po truputi. vardai keisis, nes cia liko is tu laiku kai juodrasti rasiau, tada draugems leidau personazams vardus isrinkti 
matot as rusu mokykla baigiau tai su kaikuriais zodziais problemos iskyla pvz: neeitum 
truputi veliau paieskosiu istrauka su humoro gramu.
Papildyta:
beje makaliau, perskaiciau tavo pasakojima apie atostogas kretoje, tai as panasiu stiliumi dienorascius rasydavau saunuolis, turi rasytojo gislele, lengvai skaitosi 
pati zinau, kad klaidu daug, dar taisyt ir taisyt reikes, pradziai bent reikia pirma varianta visa parasyti, kad matyciau bendra vaizda, as ir nesakau kad iskart bandyciau leisti, ruosiuosi daug kam is pazistamu duoti paskaityt, kad ivertintu ir pastebejimus pasakytu. kaip sakoma gyveni ir mokaisi, tad ir tobulinsiu po truputi. vardai keisis, nes cia liko is tu laiku kai juodrasti rasiau, tada draugems leidau personazams vardus isrinkti matot as rusu mokykla baigiau tai su kaikuriais zodziais problemos iskyla pvz: neeitum truputi veliau paieskosiu istrauka su humoro gramu. Papildyta:
beje makaliau, perskaiciau tavo pasakojima apie atostogas kretoje, tai as panasiu stiliumi dienorascius rasydavau
saunuolis, turi rasytojo gislele, lengvai skaitosi
QUOTE(artemide23 @ 2007 08 19, 23:07)
beje makaliau, perskaiciau tavo pasakojima apie atostogas kretoje, tai as panasiu stiliumi dienorascius rasydavau saunuolis, turi rasytojo gislele, lengvai skaitosi
saunuolis, turi rasytojo gislele, lengvai skaitosi Dėkui, nusprendžiau papublikuot šiandien savo pradėtą pasakojimą
ką gali žinot, gal jūs skaitysit mano būsimos knygos ištrauką? 
QUOTE(Makalius @ 2007 08 20, 12:55)
Dėkui, nusprendžiau papublikuot šiandien savo pradėtą pasakojimą ką gali žinot, gal jūs skaitysit mano būsimos knygos ištrauką?
ką gali žinot, gal jūs skaitysit mano būsimos knygos ištrauką? kaip šaunu
QUOTE(Lithium @ 2007 08 20, 17:36)
Sorry
Pasakojimas atidedamas porytdienai, nes pagalvojau,kad jam reikia keliu gramu humoro
QUOTE(Makalius @ 2007 08 20, 19:21)
Sorry Pasakojimas atidedamas porytdienai, nes pagalvojau,kad jam reikia keliu gramu humoro
Pasakojimas atidedamas porytdienai, nes pagalvojau,kad jam reikia keliu gramu humoro trupink trupink ten tą humorą....
oi laukiam laukiam męs Makaliaus pasakojimo laukiam
klausykit, jus tik rašykit, rašykit savu stiliumi ir nebalnaliai, rašykite kad ir apie tą pačią mokyklą, tik ne seiliotos niolikinės stiliumi, ir, manau, kad tikrai atsiras, kas išleidžia....
QUOTE(liūdnasis pelėnas @ 2007 08 22, 12:42)
klausykit, jus tik rašykit, rašykit savu stiliumi ir nebalnaliai, rašykite kad ir apie tą pačią mokyklą, tik ne seiliotos niolikinės stiliumi, ir, manau, kad tikrai atsiras, kas išleidžia....
Vat vat, mano stilius turbūt niolikinio seilioto
Antradienis, balandžio 12
Po galais, jeigu tik nebūčiau aš vakar sėdėjęs prie kompo šitaip ilgai. Ir nevalgyčiau prieš miegą. Dar nežiūrėčiau to beprotiškai baisaus siaubo filmo... Ir tas keistas sapnas! Žodžiu, naktį mano smegeninė veikė kaip reikiant, o biologijos mokytoja dar bando mane įtikint, kad tuo metu žmogus atsipalaiduoja. Nė velnio!!!
Šiandien pabudau, pasiėmiau šešiolikos metų proga Aistės padovanotą užrašų knygutę su kažkokiom džiovintom gėlėm, nupūčiau dulkes ir pradėjau čia rašyt. Sakot, nieko keisto? O jei prasitarčiau, kad esu vaikinas? Tik pagalvokit, septyniolikmetis vaikinas rašo į džiovintom gėlytėm dekoruotą knygutę... Dar nenustebot? Aš tai, žinokit, jau drebu ;[
Tomas. Malonu susipažinti, mielas dienorašti ( uch, daugiau taip niekada nerašysiu, perdaug vaikiškai skamba kreiptis į dienoraštį!!! ). O dabar man galas, jeigu kasnors sužinos, kad rašau savo mintis ir jausmus į gėlėtą knygą.
Bet susapnuok tu man šitaip! Vaikštau sau gatve ir matau užsieniečius, lekiančius link manę. Sustoja, klausia kažko. Ką aš žinau, žodžiu, liepiau bėgt tiesiai į senamiestį. Tegu pamato Vilniaus pasididžiavimą. Einu toliau. Vėl kažkokie bėga. Nesuprantu, kas čia daros, nuskrendu kažkur, atsigeriu sulčių ir grįžtu. Sapnas juk viskas čia įmanoma, va, net skraidančios lėkštės antai atplasnoja. Ech, ta mano fantazija...
Tie užsieniečiai visdar į mane bėga. Jau pradedu bijot! Kažką sumurma. Ai, ir tuos į senamiesčio pusę pasiunčiu. Ko tik nepadarysi dėl turistų :] Poto nebepamenu, kas vyko. Bet pačioj sapno atomazgoj supratau, kad reikia man rašyt dienoraštį. Gerai, bet sapnas tai prie ko? Nežinau...šiaip, kad pasiteisinimas būtų ;]
Kątik perskaitėte pirmąjį Tomo dienoraščio įrašą. Su tuo jus ir sveikinu! Parašė savo įspūdžius, padėjo užrašų knygutę į stalčių ir vėl sėdo prie kompiuterio. O dar skundžiasi, kad sapnai visokie naktį blūdinėja jo galvoj. Pats kaltas! A, užmiršau prisistatyt. Aš lyg ir pasakotojas būsiu. Taip sakant, viskas, kas netilpo į Tomo dienoraštį, tilps pas mane. Va dabar, kai viskas aišku, galime pradėti pasakojimą...
Tą dieną aš jaučiausi gan keistai. ( Taip tau ir reikėjo, Tomai, žinosi, kaip tūsintis ligi nakties Senamiesčio skverely! ) Žiūrėjau sau atsipalaidavęs televizorių ir visai nenorėjau, kad iš vakarėlio grįžtų tėvai ( Cha, kur čia norėsi, kai žvaigždutės visą vakarą galvlėj makaluojasi... ) Bet jie, po galais, mielas dienorašti, grįžo. Ką jau padarysi, iš tėvų miegamojo teko kraustytis į savo landynę ( Tomas, taip išsireikšdamas, norėjo apibūdinti savo kambarį ).
Paskambino Aistė. Aistėėėė !!! Klausia, ką veikiu. Nieko gero nesublevyzgavojau, tai paklausiau:
- Ai, žinai, Aistut, šiandien keistas dalykas skverely įvyko. Prisimeni, ką ten veikėm?
- Nieko nepamenu, žinok, nors į galvą duok!
- Em, kažkokią anketą žurnale pildėm. Tu neprisimeni siuntėm mes ją ar nesiuntėm? Nes pašto ženklo savo piniginėj neberandu.
- Ohoho, čia tai pavarei, ir sugalvok tu man taip - užpildyt tą, ko jau nebeprisimeni... Super!!! Dabar belieka tikėtis, kad laiškas niekur nenukeliaus. Jetau, kaip galvą skauda... Na, ryt susitinkam kaip visada?
- Kaip visada...IKI.
Tomas padėjo ragelį ir pradėjo šokinėti ant lovos. Ką aš žinau, ko jis ten šokinėjo. Matyt iš laimės. Apsiramino tik tada, kai tėvai pabarškino į lubas su pagaliu galima suprast, kad apsiramintų....
Mielas dienorašti (uf, visai suvaikėjau), visai užmršau pristatyti tau Aistę. Aistuliuką savo. Mano Aistutytę. Čiuką Čiuką Aistučiuką ( Na gerai gerai, Tomai, gal jau užteks, mes supratom ). Su ja vienam suole nuo pirmos klasės sėdim. Tiesa, pradžioje mums sekėsi visai nekaip. Namo eidami pešdavomės iki negalėjimo. Štai vieną žiemą, pamenu, kiekvieną dieną eidami namo vienas kitą voliodavom sniego pusnyse. Štai kur tikri draugai buvom! Šeštoj klasėj mus išskyrė mokytojos ir nebeleido daugiau niekada sėdėti kartu. Ai, nesupaisysi tų mokytojų. Tai jiems labai patinka, kad sėdim kartu ( supraskit, berniukas ir mergaitė vienam suole du nesuderinami dalykai ), tai poto užplaukia mėnesiena į jų galvą ir staiga jie supranta, kad tai nenormalu. O kas čia nenormalaus?
Tai, kad ji su manimi sėdi, ar kad aš su ja? Šito dalyko tuomet dar nesupratau. Kol neatkeliavom į septintą klasę. Jau ir už rankučių susikabinę vaikščiojom, per Valentino dieną buvom nominuoti Klasės poros apdovanojimui, tačiau jo nelaimėjom. Bet mums tai nerūpėjo.
Ir štai dabar, kai netrukus tapsime pilnamečiais ir visaverčiais bei pilnateisiais tautos atstovais ( šitą reikia pabrėžti, nes septyniolikos metų vaikis jiems ne žmogus ), mes neišskiriama pora. Vakar paskaičiavau, kad jau vienuolika metų mes kartu. Che che che, kartu išbuvome ilgiau, nei susituokusios poros!!! Antai mano tėvai vos septynerius metus išgyveno kartu. Poto nebeištvėrė. Mamai nepatiko, kad tėtis yra būrėjas ir melžia iš moterėlių pinigus už ateities išpoškinimą, o tėčiui nepatiko, kad jo kortos buriant mamą pastoviai rodydavo kitus vyriškius. Va taip ir gaunas, kai tikima kortomis. Dabar mama pati užsiima būrimu. Kaži kodėl? Gal pamatė, kad kortos rodo tiesą??? Štai kur klausimas!!! Savo saloną atidarė... Ir kitą draugą susirado. O gal jau buvo susiradusi, bet laikė jį paslėpus, kaip sakant, dėl viso pikto? Dabar jos draugą ir mamą vadinu vienu žodžiu tėvai.
O tėvus aš turiu keturis. Du tikrus, ir du tokius apytikrius. Kadangi tėtis nesėdėjo rankų sudėjęs, o visokias moteriškaites beburdamas dar ir sau išrinktosios ieškojo, tai jam visai pasisekė ir dabar jis gyvena su kita moterimi, beto ji gali džiaugtis, kad tėtis nemokamai ją buria. Matyt kortos svetimus vyrus rodyti jau nustojo, tai jiedu sutaria gerai.
Tai vat taip ir gyvenu savaitgaliai pas tėtį, o darbo dienos pas mamą. Ir visą gyvenimą kortų apsupty :]
Laukiu pirmosios dalies komentarų ir vertinimo
Po galais, jeigu tik nebūčiau aš vakar sėdėjęs prie kompo šitaip ilgai. Ir nevalgyčiau prieš miegą. Dar nežiūrėčiau to beprotiškai baisaus siaubo filmo... Ir tas keistas sapnas! Žodžiu, naktį mano smegeninė veikė kaip reikiant, o biologijos mokytoja dar bando mane įtikint, kad tuo metu žmogus atsipalaiduoja. Nė velnio!!!
Šiandien pabudau, pasiėmiau šešiolikos metų proga Aistės padovanotą užrašų knygutę su kažkokiom džiovintom gėlėm, nupūčiau dulkes ir pradėjau čia rašyt. Sakot, nieko keisto? O jei prasitarčiau, kad esu vaikinas? Tik pagalvokit, septyniolikmetis vaikinas rašo į džiovintom gėlytėm dekoruotą knygutę... Dar nenustebot? Aš tai, žinokit, jau drebu ;[
Tomas. Malonu susipažinti, mielas dienorašti ( uch, daugiau taip niekada nerašysiu, perdaug vaikiškai skamba kreiptis į dienoraštį!!! ). O dabar man galas, jeigu kasnors sužinos, kad rašau savo mintis ir jausmus į gėlėtą knygą.
Bet susapnuok tu man šitaip! Vaikštau sau gatve ir matau užsieniečius, lekiančius link manę. Sustoja, klausia kažko. Ką aš žinau, žodžiu, liepiau bėgt tiesiai į senamiestį. Tegu pamato Vilniaus pasididžiavimą. Einu toliau. Vėl kažkokie bėga. Nesuprantu, kas čia daros, nuskrendu kažkur, atsigeriu sulčių ir grįžtu. Sapnas juk viskas čia įmanoma, va, net skraidančios lėkštės antai atplasnoja. Ech, ta mano fantazija...
Tie užsieniečiai visdar į mane bėga. Jau pradedu bijot! Kažką sumurma. Ai, ir tuos į senamiesčio pusę pasiunčiu. Ko tik nepadarysi dėl turistų :] Poto nebepamenu, kas vyko. Bet pačioj sapno atomazgoj supratau, kad reikia man rašyt dienoraštį. Gerai, bet sapnas tai prie ko? Nežinau...šiaip, kad pasiteisinimas būtų ;]
Kątik perskaitėte pirmąjį Tomo dienoraščio įrašą. Su tuo jus ir sveikinu! Parašė savo įspūdžius, padėjo užrašų knygutę į stalčių ir vėl sėdo prie kompiuterio. O dar skundžiasi, kad sapnai visokie naktį blūdinėja jo galvoj. Pats kaltas! A, užmiršau prisistatyt. Aš lyg ir pasakotojas būsiu. Taip sakant, viskas, kas netilpo į Tomo dienoraštį, tilps pas mane. Va dabar, kai viskas aišku, galime pradėti pasakojimą...
Tą dieną aš jaučiausi gan keistai. ( Taip tau ir reikėjo, Tomai, žinosi, kaip tūsintis ligi nakties Senamiesčio skverely! ) Žiūrėjau sau atsipalaidavęs televizorių ir visai nenorėjau, kad iš vakarėlio grįžtų tėvai ( Cha, kur čia norėsi, kai žvaigždutės visą vakarą galvlėj makaluojasi... ) Bet jie, po galais, mielas dienorašti, grįžo. Ką jau padarysi, iš tėvų miegamojo teko kraustytis į savo landynę ( Tomas, taip išsireikšdamas, norėjo apibūdinti savo kambarį ).
Paskambino Aistė. Aistėėėė !!! Klausia, ką veikiu. Nieko gero nesublevyzgavojau, tai paklausiau:
- Ai, žinai, Aistut, šiandien keistas dalykas skverely įvyko. Prisimeni, ką ten veikėm?
- Nieko nepamenu, žinok, nors į galvą duok!
- Em, kažkokią anketą žurnale pildėm. Tu neprisimeni siuntėm mes ją ar nesiuntėm? Nes pašto ženklo savo piniginėj neberandu.
- Ohoho, čia tai pavarei, ir sugalvok tu man taip - užpildyt tą, ko jau nebeprisimeni... Super!!! Dabar belieka tikėtis, kad laiškas niekur nenukeliaus. Jetau, kaip galvą skauda... Na, ryt susitinkam kaip visada?
- Kaip visada...IKI.
Tomas padėjo ragelį ir pradėjo šokinėti ant lovos. Ką aš žinau, ko jis ten šokinėjo. Matyt iš laimės. Apsiramino tik tada, kai tėvai pabarškino į lubas su pagaliu galima suprast, kad apsiramintų....
Mielas dienorašti (uf, visai suvaikėjau), visai užmršau pristatyti tau Aistę. Aistuliuką savo. Mano Aistutytę. Čiuką Čiuką Aistučiuką ( Na gerai gerai, Tomai, gal jau užteks, mes supratom ). Su ja vienam suole nuo pirmos klasės sėdim. Tiesa, pradžioje mums sekėsi visai nekaip. Namo eidami pešdavomės iki negalėjimo. Štai vieną žiemą, pamenu, kiekvieną dieną eidami namo vienas kitą voliodavom sniego pusnyse. Štai kur tikri draugai buvom! Šeštoj klasėj mus išskyrė mokytojos ir nebeleido daugiau niekada sėdėti kartu. Ai, nesupaisysi tų mokytojų. Tai jiems labai patinka, kad sėdim kartu ( supraskit, berniukas ir mergaitė vienam suole du nesuderinami dalykai ), tai poto užplaukia mėnesiena į jų galvą ir staiga jie supranta, kad tai nenormalu. O kas čia nenormalaus?
Tai, kad ji su manimi sėdi, ar kad aš su ja? Šito dalyko tuomet dar nesupratau. Kol neatkeliavom į septintą klasę. Jau ir už rankučių susikabinę vaikščiojom, per Valentino dieną buvom nominuoti Klasės poros apdovanojimui, tačiau jo nelaimėjom. Bet mums tai nerūpėjo.
Ir štai dabar, kai netrukus tapsime pilnamečiais ir visaverčiais bei pilnateisiais tautos atstovais ( šitą reikia pabrėžti, nes septyniolikos metų vaikis jiems ne žmogus ), mes neišskiriama pora. Vakar paskaičiavau, kad jau vienuolika metų mes kartu. Che che che, kartu išbuvome ilgiau, nei susituokusios poros!!! Antai mano tėvai vos septynerius metus išgyveno kartu. Poto nebeištvėrė. Mamai nepatiko, kad tėtis yra būrėjas ir melžia iš moterėlių pinigus už ateities išpoškinimą, o tėčiui nepatiko, kad jo kortos buriant mamą pastoviai rodydavo kitus vyriškius. Va taip ir gaunas, kai tikima kortomis. Dabar mama pati užsiima būrimu. Kaži kodėl? Gal pamatė, kad kortos rodo tiesą??? Štai kur klausimas!!! Savo saloną atidarė... Ir kitą draugą susirado. O gal jau buvo susiradusi, bet laikė jį paslėpus, kaip sakant, dėl viso pikto? Dabar jos draugą ir mamą vadinu vienu žodžiu tėvai.
O tėvus aš turiu keturis. Du tikrus, ir du tokius apytikrius. Kadangi tėtis nesėdėjo rankų sudėjęs, o visokias moteriškaites beburdamas dar ir sau išrinktosios ieškojo, tai jam visai pasisekė ir dabar jis gyvena su kita moterimi, beto ji gali džiaugtis, kad tėtis nemokamai ją buria. Matyt kortos svetimus vyrus rodyti jau nustojo, tai jiedu sutaria gerai.
Tai vat taip ir gyvenu savaitgaliai pas tėtį, o darbo dienos pas mamą. Ir visą gyvenimą kortų apsupty :]
Laukiu pirmosios dalies komentarų ir vertinimo
Makaliau, ar esi skaitęs Adriano Moulo dienoraštį, čia šiaip...
