Noriu išleisti knygą - Puslapis 2 - Skaitymas

idedu, galyt skaityt, tik labai nekritikuokyt, pati zinau, kad dar reikes daug koreguoti

Ketvirtas skyrius

Nuo atvykimo dienos praėjo dvi paros. Dar viena dienelė ir jie plauks į savo salą. Igorius su Filipu viską tvarkė, kol Kėša su merginomis apžiūrinėjo salą. Jie atskrido į didžiausią Havajų miestą Gonalulų. Toje pačioje saloje dar buvo trys miestai Vahiava, Aiča ir Vaipaha. Miestai nedideli, taigi Jane labai džiaugėsi, kad spės aplankyti daugumą gražių bei senų Havajų vietų.
Mažo, bet jaukaus viešbučio kambarėlyje Janė su Živile diskutavo, jeigu tai galima taip pavadini, kur šį vakarą eis, kai tuo tarpu Anaida gulėjo ant sofos ir visą pokalbį stebėjo tylėdama. Ji mažai kada kišdavosi į draugių ginčus, nes žinojo, kad tai nieko gero neduos, tuo labiau, kad jos kartais taip įsikarščiuodavo, jog aplink save nieko nebepastebėdavo ir negirdėdavo. Anaida buvo patenkinta, kad jos užsiėmusios viena kita ir niekas jai neprikaišioja dėl jos elgesio su Filipu. Bet ar ji kalta, jog tas tipas jai nepatinka? Ir kaip tyčia visos kelionės metu jis jai painiojosi po kojom. Nuo to pirmo karto, kai jie susitiko bare, ji niekaip negali jo atsikratyti. Beliko tikėtis, kad jam pačiam tai kada nors atsibos ir jis paliks ją ramybėje. Bet nuojauta jai kuždėjo, kad šito reikės ilgokai laukti. Anaidą iš apmastymų ištraukė Janės balsas.
- Eisim prie vandenyno!
- Ne, į kavinę!
- Prie vandenyno!
- Į kavinę!.. – staiga Živilė prisiminė, kad dar yra ir Anaida. - Na, o ką tų pasiūlytum?
- Klausykit, būtų labai gaila praleisti tokią gražią dieną kavinėj, geriau dabar pasivaikščiokit pakrante, pasideginkit, o vakare, kai sutems, eikit atsivėsinti į kokią jaukią kavinukę.
- O, tu, ką,.. neeisi?
- Nežinau. Ryt anksti išplauksim, tai norėčiau pailsėti, turbūt liksiu viešbutyje, gal vėliau prisijungsiu.
- Kaip nori... Gerai. – Živilė pažiūrėjo į Janę. – Eisim prie to tavo vandenyno. Nors galėtume daugiau laiko praleisti kavinėj, nes tuo savo vandenynų galėsi džiaugtis visą mėnesį... Bet tiek jau to... Na, mes jau einam.
Kai jos išėjo Anaida nuėjo iki balkonėlio, kuris buvo kiekviename numeryje. Jis buvo mažas, bet tai net nepastebi, nes iš ten matėsi pasakiškas vaizdas. Net iš kambario vidurio į akis krisdavo milžiniškos vandenyno platybės, nes pats viešbutis stovėjo prie pat paplūdimio. Vandenyno skaidri žydra spalva tiesiog ramino, galėjai žiūrėti, kad ir visą dieną, todėl kad ji tau niekad neatsibostų. Truputi pasukus galvą į kairę, galima buvo pamatyti žalius kalnus, kurie stovėjo kaip apsauga, bet tuo pat metu džiugino akį. Pažiūrėjus į dešinę, tolumoje, buvo matyti salų grandinė. Žiūrint į visą tai jauti gamtos galybę, matai jos visą grožį, o svarbiausia jauti, kad ir tu tam priklausai.
Anaida vis dėlto neištvėrė, ją taip traukė prie vandens, jog nusprendė, kad ir jai pasivaikščioti bus į naudą.
Merginos pasibeldė į vaikinų kambario duris.
- Ei, jūs pasiruošėt?!
Jas įleido Kėša.
- Taip, jau einam. O kur Anaida?
- Ji nenorėjo eiti, taigi pasiliko kambaryje. Gal vėliau prisijungs. – Jane pažiūrėjo į balkonėlio pusę. – O ką ten daro Filipas?
- Filipai, į ką ten žiūri?! Mes jau einam. – Kėša, supratęs, kad draugas jo negirdi, priėjo prie jo.
- Svajotojau, mes jau išeinam.
Filipas jo negirdėjo, nes žiūrėjo į Anaidą, kuri tuo metu žavėjosi vandenynu, o jis žavėjosi ja. Jinai jo nematė, taigi jis nevaržomas galėjo ja stebėti. Nors ji ir nebuvo gražuolė, bet kažin kuom jį traukė. Kiekvieną kartą būdamas šalia jos jis jautė ramybę ir jaukumą, nors ji ir elgdavosi su juo šaltai, o kartais net ignoruodavo. Bet jam teikdavo malonumą jų pasižodžiavimai. Ir dabar kai ji stovėjo balkonėly nuo jos dvelkė ramybe, kurią Filipas matė iš jos akių ir jautė net dabar būdamas kiek toliau nuo jos. Būtent šiuo momentų ji jam pasirodė net gi labai graži: ilgi truputi banguojantys plaukai, kurie ant saulės net degė kaštonine spalva, tikrai gniaužė kvapą. Todėl jis ir žiūrėjo į ją pakerėtas, nepastebėdamas kas dedasi aplinkui. Kai Kėša padėjo savo ranką jam ant peties, jis pašoko.
- Ar girdi, mes jau einam. Į ką tu taip žiūri?
Kėša jau norėjo pasižiūrėti, bet Filipas jį išstūmė iš balkonėlio.
- Į nieką, šiaip buvau susimastęs. – jis pasižiūrėjo į merginas: - Kaip suprantu Anaida kartu neeina?
Merginos linktelėjo galvom. Tuo metu iš savo kambarėlio išėjo Igorius.
- O, sveikutės. Na, mes nusprendėm, kad reikia pasinaudoti paskutine proga kad esam civilizacijoj ir nueiti paskutinį kartą pasėdėti kokioj nors kavinukėj. Ką manot?
- O aš norėjau pasivaikščioti paplūdimiu. – Janė atrodė nepatenkinta: - Bet jeigu visi taip nori į kavinę, ką gi...
- Na, jeigu jau visi susirinkom, tai... hmm... čia kažko trūksta... o kur Anaidaa?
- Ji neeis, nori pabūti viena.
- Aišku. Tada galim žygiuoti atsisveikint su civilizacija.
Kai visi išėjo Kėša pasigavo Janę ir sušnibždėjo, kad jie dviese galės pasivaikščioti paplūdimiu, po to, kai truputi su visais pasėdės kavinukėj. Janės nuotaika akimirksniu pasitaisė.
Anaida, stovėdama balkonėly matė, kada visi išėjo ir kad jie pasuko link miestelio, o ne į paplūdimio pusę, tai gi nusprendusi, kad jai negresia jų ten susitikt, apsisuko ir skubiai išėjo iš kambario. Išėjusi iš viešbučio, ji apsižvalgė ar nematyt draugų. Nusprendusi, kad pavojaus nėra, laiminga nuskubėjo prie vandens. Tik ji nepastebėjo vieno žmogaus, kuris, vos tik ji nusisuko, išlindo iš už viešbučio kampo.
Filipas kaip tik ėjo į viešbutį, pasiimti akinių nuo saulės, kuriuos paliko, kai staiga pamatė nueinančią Anaidą. Jis pamiršo kur ėjo ir nusekė paskui ją.....

Papildyta:

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis