Noriu išleisti knygą

Kartais na lauksim Lithium kūrybos

Pristatau jūsų teismui trumpą ištrauką. Čia tokia išimta vos ne iš vidurio bet gal ką suprasit

Velniop viską! Kiek kartų aš tą sakiau?? Dešimt, videšimt... šimtą? Šįkart tai buvo išrėkta, metus į žemę pilną taurę vyno... Specialieji efektai, kaip sakant.. Bet kas nuo to pasikeitė? Keliom minutėm sudrumščiau tylą ir tiek. Galėčiau apsiverkt. Bet neverksiu, kad neatrodyčiau bejėgė. Taip... tas galingasis įvaizdis... Visi męs daugiau ar mažiau vazdžio vergai, nors, jei kas tai išrėžtų tiesiai į akis, męs pradėtume to kratytis ar netgi įsižeistųme.. bet.. bet... bet... Juk norim kažkam patikti, kažką nustebinti, kažką patraukti, kažkam pasirodyti įdomūs.. Bet kam: darbdaviui, simptingai personai, naujai sutiktam žmogui. Taigi, neverksiu. Už pusvalandžio atvažiuos Mantas, nematys jis manęs apsiverkusios. Eilinį kartą mintyse spjoviau į tokį gyvenimą, kokį turiu, ir pradėjau jo reformas. Mintyse... Bet kaip visad dar nieko nepadariau realaus, kad kažką pakeisčiau. Negi ir vėl tai tebuvo skambūs, bet tušti žodžiai į tylą? Ech, pasakyti lengva, bet padaryti.. Iš manęs gera politikė išeitų.

Palikti Mantą... Bet kaip? „Klausyk, mylėjau, bet dabar jau nebe, nes nebesuprantu, kas man darosi ir nežinau ko noriu“? Kvailas mano charakteris, nes per daug bijau skaudinti kitus. Na, višta, galvok, gi, ką jam pasakyt. Uch, prakeiktas durų skambutis...

Vika nuėjo durų link.
- Sveikutis! – Pasitiko Mantą dirbtine šypsena.
- Labas. Mažute, o kas nutiko? Čia vienos šukės.
- Et, nekreipk dėmesio – šukės laimę neša. Nagi, duokš bučkį, - tarė ji neapkęsdama savęs už tokį veidmainiškumą.
- Tu pasiruošus?
- Aš nekaip jaučiuosi.... Gal eik vienas?
- Zuiki, kas tau? Liksiu su tavim.
- Nieko rimto. Geriau eik, juk tavo geriausio draugo gimtadienis. Aš tuo tarpu išsimiegosiu.
- Na, žiūrėk kaip tau geriau. Pasirūpink savim. Labos nakties.
- Labankt.
- Tau tikrai viskas gerai?
- Taip, - Vika nervingai užtrenkė duris ir atsirėmė į jas.

Kažin ar Mantas ką nors suprato? Turbūt pamanė, kad man eilinė „nenuotaika“ ir geriau situacijos neblogint... Kaip išdrįsti pasakyt? Gal tikrai rytas protingesnis už vakarą? O šiandien.... velniop viską.



kritikuokit

Citata ar istrauka - be charakterio... kada tai, visiskai zalioj jaunystej, man tetis sake - gali nerasyti, nerasyk... o jei labai nori - gauk normalia specialybe ir rasymas nepamaisys...
Kita vertus - Lithium, gal parasytum bestseleri... (na jei siuzetas bendrai but idomus ar aktualus). Dristu spet kad i literaturos genijus nepretenduoji Net ir nelabai vertinga lektura - pvz. Haris Poteris, meiles romanai ar pan. - randa tinkama auditorija ir yra mielai vartojami. Zavioji Barbara Cartland is kokiu tai blankiu meiles romanu susikrove milijonus - ir jos rozinis kicinis "stilius" gali but atskirai ivertintas kaip gyvenimo budas...
Na, o jei kazkieno gyvenimo svajone yra isleisti knyga - pirmyn; tam ji ir svajone; jokiu budu to nereikia atsisakyti

Lithium, gražu
Bet ar tai kartais nėra, kip liūdnasis pelėnas sakė, seilėjimasis? meilės seilės? Ne?

na, šiaip čia ne apie meilę na, tik ištrauką tokia rinkau, kad matytųsi veikėja, nes šiaip ten labiau apmąstymai. O šiaip idėja tokia, kad rašau apie merginą, kuri visad bando taikytis prie aplinkybių, nori priešintis, bet bijo: draugauja su nebemylimu vaikinu, nes bijo jam pasakyti tiesą, studijuoja nemėgstamą dalyką, nes nedrįso prieštaraut tėvam, nors yra silpna ir pažeidžiama, prieš kitus apsimeta stipria ir nepriklausoma. Na, žinau, kad pievos

Lithum, jei pati manai, kad pievos... Man bet kokia kuryba yra pateisinama..

Makaliau man labai patiko... noris skaityt tesinius. Tik... Tikroj knygoj pasakotojo neatskirinesi spalva. Tai turi padaryt taip, kad tikrai issiskirtu mintys dienorastyje ir pasakojimas.

Na, šiatai laikau pievom, nes rašau tik sau ir nemanau, kad kažkur tai galėtų būt leidžima ir pan.

Man Makaliaus "nesiseilėjimas" irgi patiko... Gal šiuo atveju nesu išranki, bet laisvalaikiui paskaityti būtų pats tas... Norėtųsi tęsinio...

O kalbant apie rašymą, ankstyvoj paauglystėj parašiau šiek tiek vaikiškų eilėraštukų ir kartais dabar parašau (stengiuosi nebe vaikiškų), bet mano mūza kažkur išplaukusi ir nei aš jai esu reikainga, nei kol kas ji man.. Kai man bus blogai - sugrįš (bent jau aš taip manau).

Malonu, kad atsirado ir daugiau kurianciu bei skaitanciu
Saunu, kad patiko mano tekstukas

Nerealiai

Kaip keista, kai tiek daug skirtingu nuomoniu

Lengvas, linksmas tekstas, todėl ir patiko