QUOTE(voruzele @ 2007 08 22, 17:48)
a tai sakai galvoji apie skyrybas ir iskart naujo ieskai
QUOTE(draugė_lija @ 2007 08 22, 18:47)
bet KODĖL kūrė istorijas? gal prilygtų? padarytų įspūdį? pasigirtų? tuščiagarbiautų?
Turbūt dėl visų išvardintų dalykų. Man rodos, jo motina visad jį versdavo atrodyti geriau, negu yra iš tikrųjų. Ir kiek kartų sakiau, kad man nesvarbi ta jų garbė, man svarbu koks žmogus šalia. O jie labai daug skiria dėmesio išoriniam blizgesiui. Ir čia dabar susprogo jų išpūstas burbulas.
Papildyta:
Aš jau apsisprendžiau kaip elgsiuosi. Turiu du variantus, jei nebus pasitikėjimo, negali būti šeimos. Paslaptims tarp dviejų artimų sielų, vietos nėra. Bent aš taip įsivaizduoju savo šeimą.
Ačiū mane supratusiems, ačiū mane kritikavusiems (kartais buvo juokinga, net gi smagu).
QUOTE(voruzele @ 2007 08 22, 16:55)
Turbūt dėl visų išvardintų dalykų. Man rodos, jo motina visad jį versdavo atrodyti geriau, negu yra iš tikrųjų. Ir kiek kartų sakiau, kad man nesvarbi ta jų garbė, man svarbu koks žmogus šalia. O jie labai daug skiria dėmesio išoriniam blizgesiui. Ir čia dabar susprogo jų išpūstas burbulas.
Papildyta:
Aš jau apsisprendžiau kaip elgsiuosi. Turiu du variantus, jei nebus pasitikėjimo, negali būti šeimos. Paslaptims tarp dviejų artimų sielų, vietos nėra. Bent aš taip įsivaizduoju savo šeimą.
Ačiū mane supratusiems, ačiū mane kritikavusiems (kartais buvo juokinga, net gi smagu).
Papildyta:
Aš jau apsisprendžiau kaip elgsiuosi. Turiu du variantus, jei nebus pasitikėjimo, negali būti šeimos. Paslaptims tarp dviejų artimų sielų, vietos nėra. Bent aš taip įsivaizduoju savo šeimą.
Ačiū mane supratusiems, ačiū mane kritikavusiems (kartais buvo juokinga, net gi smagu).
Va dar sugalvojau
parašyk jam laišką...tai pats geriausias kelias į vyro širdį tokiose situacijose...rimtai žinok pabandyk Jis klausyt taves neklausys o skaityt paskaitys
prieš porą dienų lietrytyje buvo straipsnis. Australijoje gyvenantis žmogus papasakojo savo istoriją, kaip jį, penkiametį berniuką, vokiečiai per karą pavertė savo talismanu, tuo tarpu visa jo šeima žuvo. ir jam teko stebėti žudynes ir visa kita. vėliau po karo jis apie tai niekam nepasakojo, nei žmonai, nei vaikams. ir tik senatvėje va galų gale papasakojo.
tai va yra klausimas -- ar būtina žmogų taip jau versti atvirauti, ypač jei tai jam itin skaudu? gal kaip tik teisingiau būtų užmiršti ir nesigilinti?
tai va yra klausimas -- ar būtina žmogų taip jau versti atvirauti, ypač jei tai jam itin skaudu? gal kaip tik teisingiau būtų užmiršti ir nesigilinti?
QUOTE(Dios @ 2007 08 23, 15:17)
tai va yra klausimas -- ar būtina žmogų taip jau versti atvirauti, ypač jei tai jam itin skaudu? gal kaip tik teisingiau būtų užmiršti ir nesigilinti?
vienas dalykas yra, kai praeitis liecia tik zmogu asmeniskai ( tavo minetas atvejis).
Visai kitas, kai su tuo tenka gyventi kitiems zmogui - siuo atveju paveldeta viena liga ir neaisku tai jau pabaiga, ar tik pradzia + melavimas savo seimai.
QUOTE(Silvute @ 2007 08 23, 15:47)
Silvute, ar tu kada domejaisi kokiom ligom sirgo tavo vyro tevai, seneliai ir proseneliai, ar tai kaip nors itakojo tavo apsisprendima gimdyti?
QUOTE(Silvute @ 2007 08 23, 14:47)
vienas dalykas yra, kai praeitis liecia tik zmogu asmeniskai ( tavo minetas atvejis).
Visai kitas, kai su tuo tenka gyventi kitiems zmogui - siuo atveju paveldeta viena liga ir neaisku tai jau pabaiga, ar tik pradzia + melavimas savo seimai.
Visai kitas, kai su tuo tenka gyventi kitiems zmogui - siuo atveju paveldeta viena liga ir neaisku tai jau pabaiga, ar tik pradzia + melavimas savo seimai.
man kažkodėl norisi manyti, kad galbūt tas vyras ir pats mažai ką žino. jei anyta kūrė ten kažkokias nebūtas istorijas, tai galbūt jį patį sėkmingai jomis prišėrė. nes kaip suprantu, kad čia ne tas atvejis kai vaiką paėmė iš vaikų namų ir užaugino.
o dėl genetikos -- tai vieni žmonės ant tiek pasimaišę dėl tų "gerų genų" kaip kad kiti dėl šeimos gero vardo.
QUOTE(voruzele @ 2007 08 22, 17:55)
Aš jau apsisprendžiau kaip elgsiuosi. Turiu du variantus, jei nebus pasitikėjimo, negali būti šeimos. Paslaptims tarp dviejų artimų sielų, vietos nėra. Bent aš taip įsivaizduoju savo šeimą.
Ačiū mane supratusiems, ačiū mane kritikavusiems (kartais buvo juokinga, net gi smagu).
Ačiū mane supratusiems, ačiū mane kritikavusiems (kartais buvo juokinga, net gi smagu).
Mano mociute sako: truksta zmonems dabar karo, bado arba maro, mat is dyko buvimo prisidaro tooookiu problemu, kad nei pats suvoki, nei kitam iaiskinti gali...
Su ja sutinku.
QUOTE(com @ 2007 08 23, 15:51)
Silvute, ar tu kada domejaisi kokiom ligom sirgo tavo vyro tevai, seneliai ir proseneliai, ar tai kaip nors itakojo tavo apsisprendima gimdyti?
dometis domejausi.
Sprendimo gimdyti neitakojo, bet veliau buvo tikrai naudinga kuriu ligu rizikos grupeje yra mano vaikas ir i tai atkreipus demesi laiku pradeti gydyma.
QUOTE(Silvute @ 2007 08 23, 17:27)
dometis domejausi.
Sprendimo gimdyti neitakojo, bet veliau buvo tikrai naudinga kuriu ligu rizikos grupeje yra mano vaikas ir i tai atkreipus demesi laiku pradeti gydyma.
Sprendimo gimdyti neitakojo, bet veliau buvo tikrai naudinga kuriu ligu rizikos grupeje yra mano vaikas ir i tai atkreipus demesi laiku pradeti gydyma.
Būtent.
Aš tik noriu žinoti, gal yra kažkas, kas padėtų apsaugoti vaiką ateityje.Be to, kaip reikia jaustis, kai gydytojai klausia, ar yra jūsų vyro šeimoje, giminėje, ten toks ar toks atvejis? (Man jau taip buvo). Tai lementi, kad aš nežinau, nes nežinau kas vyro šeima (o šioje vietoje jis baisiai įsižeistų). Ar skiesti apie dabartinę anytą, jos šeimos ligas?
Vienas melas gimdo kitą melą, ir taip klimpstama vis gilyn, kad visai susipainioti galima.Jau vien tai, kad aš galėčiau gydytojui pasakyti tiesą, kad mano vyras įvaikintas ir aš apie jo šeimą nieko nežinau, palengvintų padėtį. Visiems viskas aišku. Bet vyras, net spėlioti bijau, kaip sureaguotų, tai išgirdęs.
Papildyta:
QUOTE(nebijau @ 2007 08 23, 16:58)
Mano mociute sako: truksta zmonems dabar karo, bado arba maro, mat is dyko buvimo prisidaro tooookiu problemu, kad nei pats suvoki, nei kitam iaiskinti gali...
Su ja sutinku.
Su ja sutinku.
Jooo, viduramžiais iš vis žmonės tokių problemų nekėlė, kaip pavyzdžiui, vaikus į mokslus išleisti, kaip padėti jiems įsitvirtinti gyvenime. Gimdė kiek Dievulis davė. O dabar iš dyko buvimo prisigalvoja kažkokių kontraceptinių priemonių, peza apie šeimos planavimą.
Kiti dar ir sveikų vaikų užsinori, o jei vaikelis silpnesnės sveikatos, tai ieško būdų jam padėt. Absurdas, tegu vyksta natūrali atranka, kaip močiučių laikais. Ot žmonės, trūksta jiems karo, maro, ir kitų velnių.... 
Bet žinot, mane labai nustebino daugelio čia pasisakiusių nuostata - nereikia šeimoje per daug atvirauti.
Nenustebino, bet pribloškė. Tai žmonės tiek susvetimėję, kad savo pačių artimiausių žmonių reikia bijoti kažko paklausti, bijoti vienas kitam atsiverti. Kaimyno aš niekad nieko neklausčiau. Bet savo artimiausio žmogaus ... Nenoriu tokios šeimos, kur reikia vienam kito bijoti. Tokioj šeimoj šalta, nyku ir nejauku. 
Dėl genetikos... Manyčiau, kad apie savo vaiką žinote net 50 proc. daugiau, nei mes įsivaikinusieji. Beje, panašu, kad įvaikinusios šeimos kažkodėl visiškai nesmalsios. Nors apskritai šeimos ligų sąrašas ir kt. kartais labai svarbus, tačiau kažkodėl nė viena įsivaikinusi šeima nepuola ieškoti biologinių tėvų [kai kuriais atvejais tai įmanoma], jų kaimynų, giminaičių, gydytojų tam, kad išsiaiškintų visus galimus vaiko sveikatos pavojus. O pasitenkina tuo, kas yra vaiko ligos istorijoje.
Jeigu nėra kažkokių baisių įtarimų, kad vaikas serga paveldima liga, tai nėra ko labai pergyventi dėl vaiko.
Apie vaiko kilmę - jeigu vaikas dėl to, kad nežino savo kilmės ims jaustis prastai, tai manau tėvas JAM tai ir papasakos. Tada, kai ateis toks laikas.
Beje, noras turėti SAVO įvaikintam žmogui labai natūralus. Tai paprasčiausias noras pasižiūrėti į žmogų, kuris yra į tave kažkuo genetiškai panašus, gal būt pabandyti atspėti kaip galėjo atrodyti biologiniai tėvai (vaikas būna panašus į senelius). Tai padeda įveikti identiteto problemą, su kuria dažnai susiduria įvaikinti vaikai.
Kartais kai žmogui pasakai apie save ar savo šeimą (arba jis pats kažkaip sužino) gėdingą dalyką (o įvaikinimą dar daug kas tebelaiko gėdingu), daugiau nebenori to žmogaus matyti... Nes tas žmogus žino tavo gėdą ir ji atsistoja tarp jūsų...
Įsivaizduokite bet kokią jus žeminančią situaciją ir pagalvokite, ar norite, kad ją stebėtų artimi draugai ir šeima.
Gal būt jis ir nepasakoja todėl, kad galėtų būti kartu...
Beje, panašu, kad įvaikinusios šeimos kažkodėl visiškai nesmalsios. Nors apskritai šeimos ligų sąrašas ir kt. kartais labai svarbus, tačiau kažkodėl nė viena įsivaikinusi šeima nepuola ieškoti biologinių tėvų [kai kuriais atvejais tai įmanoma], jų kaimynų, giminaičių, gydytojų tam, kad išsiaiškintų visus galimus vaiko sveikatos pavojus. O pasitenkina tuo, kas yra vaiko ligos istorijoje. Jeigu nėra kažkokių baisių įtarimų, kad vaikas serga paveldima liga, tai nėra ko labai pergyventi dėl vaiko.
Apie vaiko kilmę - jeigu vaikas dėl to, kad nežino savo kilmės ims jaustis prastai, tai manau tėvas JAM tai ir papasakos. Tada, kai ateis toks laikas.
Beje, noras turėti SAVO įvaikintam žmogui labai natūralus. Tai paprasčiausias noras pasižiūrėti į žmogų, kuris yra į tave kažkuo genetiškai panašus, gal būt pabandyti atspėti kaip galėjo atrodyti biologiniai tėvai (vaikas būna panašus į senelius). Tai padeda įveikti identiteto problemą, su kuria dažnai susiduria įvaikinti vaikai.
Kartais kai žmogui pasakai apie save ar savo šeimą (arba jis pats kažkaip sužino) gėdingą dalyką (o įvaikinimą dar daug kas tebelaiko gėdingu), daugiau nebenori to žmogaus matyti... Nes tas žmogus žino tavo gėdą ir ji atsistoja tarp jūsų...
Įsivaizduokite bet kokią jus žeminančią situaciją ir pagalvokite, ar norite, kad ją stebėtų artimi draugai ir šeima.
Gal būt jis ir nepasakoja todėl, kad galėtų būti kartu...
