Mano vyras įvaikintas ir aš to nežinojau

Kadangi mano tėvai sąlyginai anksti mirė, tai aš kai kuriose situacijose negaliu net apie save gydytojams atsakyti į klausimus ar aš vaikystėje sirgau ta ar ana liga, jau nekalbant apie tėvus, nes jie visų savo ar giminės ligų man nepasakojo. Kai pasakau, kad apie save nežinau, tai gydytojais nusteba ir užduoda kitą klausimą. Niekas nesigilina į detales kodėl nežinau. Nesuprantu kame problema. Nežinau tai nežinau. Neturiu kur sužinoti ir tiek.

O kad apie vyrą nežinote, tai apskritai nieko labai nenustebinsite. Be to jei jis įvaikintas, tai labai labai tikėtina, kad jis pats to nežino apie šeimos ir giminės ligas.

Bet negi taip sunku, kad imtų man ir paaiškintų, išsklaidytų dabartines abejones. Ir tikrai nebūtų tragedijos. Man visokių įtarimų kilo, kai aš nežinau tiesos, o dabar pradedu dėlioti visokius taškus, atmintyje atgimsta įvairios jo pasakotos istorijos, jo motinos vienokie ar kitokie vertinimai, pasakojimai. Jei nebūtų buvę to baisiai klampaus melo šitiek daug, na, būčiau, tiesiog nežinojus ir tiek. Bet dabar, jie susipainiojo savo pasakojimuose, mane supainiojo, ir dabar dėl to nenori (o gal gėda) prisipažinti, kad buvo tiek daug kūrybos. Bet išeiti iš tos situacijos galima tik vienu keliu - atviru pokalbiu. O jų pozicija - kaltinti kitą, pulti ir vaidinti įžeistus (tada nereikės kalbėti ir dar kitą priversti blogai jaustis).

Visos,kurios taip užsipuolė autorę, į tokią situaciją tikriausiai nebuvo patekę
Netikiu,kad jei tai atsitiktų jų šeimoje,ir jos ramiai sau susitaikytų su melu,nepagarba ir t.t.Kaip dažnai taip būna,kad kol nepapuoli į konkrečią situaciją,manai visai kitaip
Šeimoje negali būti nieko svarbiau,kaip atvirumas ir pasitikėjimas savo sutuoktiniu.
Beje,kas nueinat į bažnyčią,tikriausiai esat girdėję tokius žodžius :"Ir vyras(žmona) paliks savo tėvus ir eis paskui savo žmoną(vyrą).Ir du taps vienu kūnu." Gal nepažodžiui aš atsimenu
Autorei patarčiau neskubėti su skyrybom ar ultimatumais.Vyrui reikia laiko apsiprasti,kad daug kas pasikeitė.Gal po ilgų apmastymų jis galės atsiverti.Puolimas,barniai jį stums nuo jos ir dar labiau suartins su įmote.

Butent, seimoje. Zmones, sukure seima, turi buti atviri vienas kitam, pasitiketi. Bet praeitis, kuri yra uzgyventa iki seimos sukurimo, yra zmogaus asmeninis reikalas dalinsis ja, ar nesidalins.

tai pasakyk. mano viena draugė, įsivaikinusi vaikiuką pasakojo - pakliuvo ektra operacijai. ginekologinei. gydytoja klausia - "gimdžiusi?", "nu ne" vakare budi ta pati gydytoja, ateina vyras su sūnumi, tas klykia ant pusės koridoriaus - "mama""""" nu ką turi mąstyti gydytoja? kaip turi jaustis draUGĖ? sakė kad abi smagiai pasijuokė. nes tikrai nedaro iš to problemos.
Nepastebėjau kad kjas sakytų "nereikia atvirauti", aš sakyčiau "nereikia į kitą žmogų laužtis per prrievartą.
Papildyta:

patvirtinu iš patirties.

Dėl melo. Kai šeimoje meluojama (vietoj to, kad nutylima) iš tiesų sunkoka susitaikyti. Tačiau šis atvejis išskirtinis.

Reikia suprasti vieną dalyką. Labai daug įvaikinusių šeimų vaiko atėjimą į šeimą grindžia melu (ypač anksčiau, kol atvirumas nebūdavo skatinamas) nuo pat mažumės, t.y. nesako vaikui arba aplinkiniams tiesos, o tada jau nori-nenori reikia ką nors kurti ir fantazuoti, nes anksčiau ar vėliau klausimų iškykla. Jeigu vaikas žinojo nuo vaikystės, o nežinojo tik aplinkiniai, tai jis visą gyvenimą buvo mokomas augti meluojant ir fantazuojant apie tai ir tai jam buvo kalama nuo mažens.

Tiesos nesakymas apie savo kilmę ir fantazavimas ta tema jam tampa tarsi jo šeimos kultūros platesne prasme dalis.

Jeigu meluojama tik kilmės tema, tai reikia paprasčiausiai priimti tai, kad jis negali kitaip elgtis ir tam yra objektyvių priežasčių. Jei vis tik žmogus meluoja visur ir visada, tuomet tai rimtesnė problema, tačiau tada tai jau visiškai ne šio skyrelio tema.

Papildant šitą įstoriją papasakosiu kaip del migrenos kreipiausi i specialistus, o buvo praėje vos keletas menesiu nuo įvaikinto sūnelio parsivežimo į namus. Tai gi gydytojai sakau pavargstu dažnai, namie mažiukas vaikas, tai ji man atrėžė - " a, tai nuo gimdymo". Kai trumpais pasakiau, kad esu negimdžiusi, o auginu įvaikintą vaikelį - tuo gydytojos kišimasis į tą faktą ir baigėsi. Lygiai taip pat reaguoja ir kiti gydytojai, kai paklausus apie kartų ligas ir pasakius kad mes nežinom - jie imdavosi kitų prielaidų ligai nustatyti. Nu ne žvėrys jie ir ne tragedija juk būti įvaikintam.
Jei atvirai - tai tikrai savo sūnui nelinkėčiau tokios žmonos kaip temos autorė

Ir ka jums duos sis zinojimas? Pamilsite zmogu labiau, nei mylite? Suzinojusi tiesa, kad jo tikrieji tevai-zmogzudziai, paliksite vyra? Kas bus, jei viska suzinosite? Gal anyta jus ir saugo nuo to zinojimo?
Pries 10 metu Utenoje ivyko toks ivykis, rase laikrasciai, o uteniskes turetu prisiminti, nes ivykis neeilinis buvo: augom mes kieme su vienu berniuku, kuris turejo viska tais tarybiniais laikais, vaikste dzinsuotas, vazinej Jawom, veliau tevai nupirko Ziguliuka... Nu pavydejom mes nerealiai... Staiga prasidejo pletkai, kad tas vaikas-ivaikintas. Sedo vaikinukas su tevais(iteviais) atviram pokalbiui. Tiesa, jis ivaikintas. Tikrieji tevai jo sedejo kalejime uz zmogzudystes(o motinai motinystes teises lyg tai buvo atimtos, nepamenu jau gerai), tai vietoj to, kad vaikinukas isbuciuotu itevius uz laiminga vaikyste-susirgo baisine depresija, draskesi ant viso kiemo, sauke, jog tikrus tevus ateme is jo, kol galu gale itevius nuzude savo siautejimo metu... Kaimynai kalbejo, jog obuo;ys nuo obels netoli terieda...
O as manau, jei ta paslaptis butu ir toliau islikusi paslaptimi-gyventu visi toliau sveiki ir laimingi.

MB man daug ko nesako apie savo praeitį. kartais papasakoja kokį epizodą, o kartais pasako, kad nenori apie tai kalbėti, arba kad pasakys kada nors vėliau. aš irgi turiu kelis gyvenimo momentus, apie kuriuos noriu pamiršti ir visai nenoriu kalbėti, bent jau ne dabar. ir būtų tikrai nejauku ir nemalonu, jei artimiausias žmogus prievartautų žūt būt apie tai pasakoti, nes antraip nuo manęs pabėgs.


nepyk, bet kažkodėl atrodo kad galvoji vien apie save. gal pagalvok kaip jaučiasi jie? gal toj šeimoj tikrai įvyko kažkas gėdingo ar skausmingo, ir jie nori nuo to atsiriboti, o naują gyvenimą kurti be tos praeities. o tu dabar verti tai iš naujo išgyventi.

Žinojimas ne kas tėvai ir pan, o tiesiog žinojimas fakto kad įvaikintas. Būtų užtekę tik tiek savo laiku. Bliamba, tada gal ir vyro gimimo datos negaliu žinot, nes tai nutiko iki manęs?
Aš suprasčiau anytos tokią reakciją, jei autorės vyras nebūtų žinojęs ir dabar kiltų tiek keblumų. Bet koks tikslas pasakot pasakas apie kilmę? Kad sužinojus žmona jo nebemylės ar būtų už jo netekėjus?

jei žmogus nepasitikintis savimi - jis mąsto būtent taip.

Labai palaikau voružėlė. Na niekaip nesuprantu, kaip jūs nesuprantate vieno dalyko, kad voružėlė nori TIESOS. Aš manau, kad jei jau jie gyvena santuokoje turi vaiką, voruzėle turi teisę žinoti viską apie savo vyrą, turiu galvoje ne tai kur šiandien buvo darbo reikalais, at kokį sanderį sudarė.
Jūs isivaizduokite, jei šiandien jums kažkas pasako, kad jūsų vyras prieš jums susipažystant(ypač jei tekėjote antrą kartą ir jau vyresni) sėdėjo kalejime 5 m. Kaip jūs elgtumetės, nenorėtumete nieko žinoti, už ką, kodėl , kada pagaliau, kiek laiko praėjo kai jis išėjęs vedė jus. Nejaugi nerūpėtų. Ir jei išgirstumete atsakymą , kad ne jūsų reikalas. Taip ir gyventumete laimingi toliau lyg nieko nebūtų buvę. Nieko neklaustumete. Jei žmogus slepia nepaglavotumete, kad jis neatviras jums, kad nepasitiki jumis, arba pagaliau slepia kažką ir daugiau. Oi tikiu kiek minčių tada suktūsi galvoje, ir tikrai nebūtų taip pat kaip buvo iki šiol. Jei išsipasakotų, tada kitaip , priimtumete viską ir gyventumete, bet jei ne tai tikrai gyvenimo nebūtų ramaus.
Arba čia jau tikras atsitikimas,kai buvau paauglė, kaimynė tekėjo, paskui išaiškėjo, kai jau buvo vedę, kad visdelto tas jos vyras buvo vedęs jau kartą, ir išsiskyręs, o vaidino jaunuolį. Kaip jaustis kai sužinai, kad vyras buvo vedęs, nedomintų faktai kada, kas žmona, kodėl išsiskyrė. Jo tėvai jai nieko nepasakojo, vieną dieną sako, kad buvo vedęs, kitą dieną, kad ne, kad tik susidėję gyveno, buvo ištisai meluojama, paskui išsiskyrė,beje čia dar buvo nuslėpta ir liga, kai po vestuvių sužinojo, kad jis serga asma su dideliais priepuoliais pasirodo dėl to jį ir pirmoji žmona paliko. Vienu žodžiu visur melas. šeima iširo.

šeima turi būti pilna pasitikėjimo, jei taip nėra, laikau, kad šeimos irgi nėra.