Įkraunama...
Įkraunama...

Pasiėmėme vaikelį iš vaikų namų

QUOTE(West @ 2009 03 13, 20:45)
O man atrodo tai visai ne rodiklis, kad neturejai savo vaiku...kaip tik gal pradetum lygint, matyt kazokius blogus na gal ir gerus dalykus, bet visad kirbetu mintis.. va mano tai taip nedare. O kai imi vaikeli, kad but kartu, kad ji mylet, kad jam padet augti ir gyvent..tu suptanti, kad bus LABAI sunku... supranti kad jis ne is gero gyvenimo pateko i vaikus namus... ir tos situacicjos yra naujos ir tau naujos ir jam ... bet koks gi skirtumas - tiesiog rieikia kartu visiem jas sprest... nes kitaip manau tikrai neverta pradeti si kelia..

rodiklis elementarus. Kai turi savo, jis i6 preadžių miega, valgo vėliau tampa vis aktyvesnis. nuo pat jo augimo pilvelyje iki pirmų žingsniu ir toliau tėvai tarsi „auga" kartu. Turint tokią patirtį, manyčiau daug lengviau susidoroti su užduotimis, kurios kyla, parsivežus vyresnį vaikelį iš vaikų namų.
Aš tuo metu supratau, kad visiškai net nesuvokiau, kas apskritai yra vaikus auginti (ir knygelės ir kursai –nulis prieš patirtį), teko labai greitai susigaudyti. Supratau, kad bus sunku, bet kad taip sunku...
Dabar jau lengva ir gera, nors problemėlių yra...sprendžiame ir kartu išspręsime.
Atsakyti
na gal ... nors as niekad to noro neturejau but stora nescia .. ir turet ta maza maza leliuka - gal del to taip ir uzsiprogramvau, kad dabar problemos su savais vaiakais...bet kazkaip tos dideles baimes kad nesugebesi pamilt ne savo vaiko ir nesugebesi jam atiduot visko geriausio visai nera .. labai dziaugiuosi kad vyras palaiko ... o probelmos manau gali buti LABAI LABAI dideles ir su savais vaiakais ... deja cia jau negali rinktis ...
Nors aisku lengva man kalbet, kol dar neturim vaikiuko ... bet manau nera cia del ko diskutuot ... jus ka elgtuemetes kitaip?



Atsakyti
QUOTE(West @ 2009 03 13, 22:37)
na gal ... nors as niekad to noro neturejau but stora nescia .. ir turet ta maza maza leliuka - gal del to taip ir uzsiprogramvau, kad dabar problemos su savais vaiakais...bet kazkaip tos dideles baimes kad nesugebesi pamilt ne savo vaiko ir nesugebesi jam atiduot visko geriausio visai nera .. labai dziaugiuosi kad vyras palaiko ... o probelmos manau gali buti LABAI LABAI dideles ir su savais vaiakais ... deja cia jau negali rinktis ...
Nors aisku lengva man kalbet, kol dar neturim vaikiuko ... bet manau nera cia del ko diskutuot ... jus ka elgtuemetes kitaip?

Tikrai nesielgčiau kitaip. Yra minčių apie trečią. Tik pradžia tapo košmaru. Galvojau, kad privalau susidoroti ir neleidau sau kitokiu minčių. Po pusmečio tapo lengviau ir t.t. Dabar tiesiog gera kartu. Nebeįsivaizduoju kitaip. Dabar be Jų gyvenimas atrodo neįmanomas.
Aš, atrodė, buvau pasiruošus LABAI LABAI didelėms problemoms, bet (gal, kad du iš karto) tarpais atrodė, kad neištversiu...
Visgi tai tapo puikia galimybe keistis man pačiai, atrasti save kitokią...
Sėkmės ir išlaikyti tikėjimą savimi...
Papildyta:
QUOTE(Sunute @ 2009 03 13, 23:25)
Tikrai nesielgčiau kitaip. Yra minčių apie trečią. Tik pradžia tapo košmaru. Galvojau, kad privalau susidoroti ir neleidau sau kitokiu minčių. Po pusmečio tapo lengviau ir t.t. Dabar tiesiog gera kartu. Nebeįsivaizduoju kitaip. Dabar be Jų gyvenimas atrodo neįmanomas.
Aš, atrodė, buvau pasiruošus LABAI LABAI didelėms problemoms, bet (gal, kad du iš karto) tarpais atrodė, kad neištversiu...
Visgi tai tapo puikia galimybe keistis man pačiai, atrasti save kitokią...
Sėkmės ir išlaikyti tikėjimą savimi...

Kad pamilsiu, niekada neabejojau, bet iš tikro pamilti man prireikė pusės metų ir jau 1,5 metų tas jausmas tik gilėja. Dabar drąsiai galiu teigti, kad savų labiau mylėti neįmanoma.
Atsakyti
na smagu girdet 4u.gif - saunuoliai ...... o kaip nutiko kad pasiryzot paimti is kart du? ar jie giminaiciai? beje ar jus is Lietuvos?
Atsakyti

visada stebino ir toliau stebina va tokie fenomenai- aš nežinaukas yra motinystė, bet tai tikrai žinau, kad tai lengviau nei kas nors kita, pvz. globėjystė ar įtėvystė g.gif Kur logika? Kuo grindžia žmonės tokias mintis g.gif , buvo filosofas toks, tai jis sakė - aš žinau, kad nieko nežinau. Čia atvejis įdomesnis, bet kokios filosofijos ir paneigiantis visas jos sritis ir kryptis vienu metu, nes teiginys iš tokios kalbos išeina kad aš ŽINAU tai ko NEŽINAU. Įdomu vienok g.gif

Atsakyti
QUOTE(alfija @ 2009 03 14, 00:21)
visada stebino ir toliau stebina va tokie fenomenai- aš nežinaukas yra motinystė, bet tai tikrai žinau, kad tai lengviau nei kas nors kita, pvz. globėjystė ar įtėvystė g.gif  Kur logika? Kuo grindžia žmonės tokias mintis g.gif , buvo filosofas toks, tai jis sakė - aš žinau, kad nieko nežinau. Čia atvejis įdomesnis, bet kokios filosofijos ir paneigiantis visas jos sritis ir kryptis vienu metu, nes teiginys iš tokios kalbos išeina kad aš ŽINAU tai ko NEŽINAU. Įdomu  vienok g.gif

Alfija, man labai priguli šis posakis. Jis man yr labai "mano". O dabar tu iškėlei logišką mintį, kad reik jį paaiškinti. Manęs gi niekas neverčia. O, bet, tačiau - tai yr man artimas, netgi - laaabai artimas posakis, tai ir jaučiu didį norą ką nors apie jį pasakyti.

Perspėju - ko gera, tai nebus logiškas minčių išdėstymas. Bo su logika man labai taip sau... Politologiškai dėstyt nemėgstu (o Sokratą labai mėgsta politologai). Aš tegaliu bandyt savaip. Nu, jei pavyksta...

"Žinau, kad nieko nežinau". Sokratas. Kiekviena mano būties diena man niekaip neprieštarauja šiam teiginiui. Ji neprieštarauja ir tavo mintims. Nors tu dabar kabini gal dar giliau. Kaip galima žinoti, ko nežinai...

O aš tiesiog - žinau, kad esu. Ir žinau, kad mano žinojimas yra niekinis. Atveriantis man vis naujus pažinimus. Manau, kad mana būtis yra labai graži man pačiai. Kaskart aš atveriu sau pačiai asmeninių abejonių labirintus. Aš juntu, kad man vis sunkiau patarti, nes mano patarimas konkrečiam žmogui yr menkos vertės. Nes kiekvieno žmogaus PATYRIMAI yra asmeniniai. Ir daugelis arba žino savo tiesą, arba jos ieško. Man gera, kai žmonės ieško, o nėr kažko desperatiškai įsikabinę. Kodėl man nuo to gera? Nelabai žinau. Tiesiog tada labai įdomu su žmogumi. Tiesiog. Ir daug daug kartų klydau. Daug daug kartų atradau naujas spalvas, žmonių savybes, kurių iki tam tikro laiko nemačiau. Ir man šis posakis nėra panacėja, tačiau labai priguli prie dūšios. Ir labai nuoširdžiai sakau: kad šiuo momentu manau, kad ne todėl, jog save pateisinčiau. O todėl, kad giliai išjaučiu jo prasmę. Na - dėl žodžio žinau - smile.gif gal ir kilo minčių... Tačiau aš jaučiu, kad nežinau. Oi, nieko aš NEŽINAU...
Atsakyti
QUOTE(Paragintoji @ 2009 03 14, 02:31)
Alfija, man labai priguli šis posakis. Jis man yr labai "mano". O dabar tu iškėlei logišką mintį, kad reik jį paaiškinti. Manęs gi niekas neverčia. O, bet, tačiau - tai yr man artimas, netgi - laaabai artimas posakis, tai ir jaučiu didį norą ką nors apie jį pasakyti.

Perspėju - ko gera, tai nebus logiškas minčių išdėstymas. Bo su logika man labai taip sau... Politologiškai dėstyt nemėgstu (o Sokratą labai mėgsta politologai). Aš tegaliu bandyt savaip. Nu, jei pavyksta...

"Žinau, kad nieko nežinau". Sokratas. Kiekviena mano būties diena man niekaip neprieštarauja šiam teiginiui. Ji neprieštarauja ir tavo mintims. Nors tu dabar kabini gal dar giliau. Kaip galima žinoti, ko nežinai...

O aš tiesiog - žinau, kad esu. Ir žinau, kad mano žinojimas yra niekinis. Atveriantis man vis naujus pažinimus. Manau, kad mana būtis yra labai graži man pačiai. Kaskart aš atveriu sau pačiai asmeninių abejonių labirintus. Aš juntu, kad man vis sunkiau patarti, nes mano patarimas konkrečiam žmogui yr menkos vertės. Nes kiekvieno žmogaus PATYRIMAI yra asmeniniai. Ir daugelis arba žino savo tiesą, arba jos ieško. Man gera, kai žmonės ieško, o nėr kažko desperatiškai įsikabinę. Kodėl man nuo to gera? Nelabai žinau. Tiesiog tada labai įdomu su žmogumi. Tiesiog. Ir daug daug kartų klydau. Daug daug kartų atradau naujas spalvas, žmonių savybes, kurių iki tam tikro laiko nemačiau. Ir man šis posakis nėra panacėja, tačiau labai priguli prie dūšios. Ir labai nuoširdžiai sakau: kad šiuo momentu manau, kad ne todėl, jog save pateisinčiau. O todėl, kad giliai išjaučiu jo prasmę. Na - dėl žodžio žinau - smile.gif gal ir kilo minčių...  Tačiau aš jaučiu, kad nežinau. Oi, nieko aš NEŽINAU...


politoogai...mėgsta būti savadarbiais filosofais ir suvesti viską iki priityvumo ir bandyti paaiškinti poelgius bei posaius kakžkuo skambiu- o Sokratas. O ar buvo tas Sokratas, ar jis egzistavo apskritai? Ar buvo tik Platonas? Va nuo čia ir pasideda tas žinau, kad nieko nežinau. Žinoti iš anksto, žinoti į priekį, žnoti tai, kam neturi gyvenimiškosios patirties tai yra net ne brandos neturėjimas, ne profanavimas, tai net daugiau nei anafalbetizmas. Rytuose visada buvo labai geras posakis- saugokis žmogaus, kuris perskaitė tik vieną knygą. Va čia kabinantis labai giliai , tas posakis. Nes ta knyga ir yra ne kas kitas, kaip - saugokis žinančio tik vieną tiesą. Kaip jie kad ten rytuose sako teisingų kelių daug, tiesų yra dar daugiau, o melas vienas.
Patarti, patarti tu daug kam gali ir kiekvienas gali, bet iki tol gali patarinėti kol nestato tavęs prie sienos, ir nereikalauja už jį ar ją primti sprendimo ar gyventi jo gyvenimo. Patarinėti, rimtai patarinėti konkrečiam aseniui, ne apskritai virtualioj erdvėj virtualiam asmeniui - gali tiklabai stiprus viduje žmogus. Net turintis gilų išminties, patirties bagažą žmogus, dažnai negali patarti, nes ne kiekvienas gali priimti sau tą atsaką, kuris ateina po patarimo, ypač jei tas, kuriam patarei ėmėsi tą patarimą paraidžiui įgyvendinti neatsižvegdamas į nieką. Tokių, negyvenančių savo gyvenimo, o aklai atkartojančių žodžius veiksmais irgi reikia labai labai saugotis. TOkių žmonų yra labai daug.
Patarimai bendrojo popūdžio, bendrojo pobūdžio patirties dalybos tiek asmeniškai, tiek virtualioj erdvėj- jie įdomūs, jie vertingi saviems buitiniams poreikiams patenkinti yra patys tie. Kasdienybė. Tą randi, tą palygini, pasidalini askaitytom mintim, ir dažniausia tai pamiršti. Taip ir turi būti.
Rašymas internete, pačio rašymas yra dažniausia skirtas sau pačiam. Tai va, viliuosi, kad tie kurie čia parašo pasiskaito tai ką jie parašė ir pasidaro iš to išvadas. Parašymas, neleidžia savęs apgaudinėti, ai taip niekada ir nesakiau. Va jei po savaitės paskaitai ir supranti, kad vis dar galvoji taip pat, ar saykim po pusmečio, vis dar tu taip pat galvoji, reiška , na žodžiu reiškia biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(West @ 2009 03 13, 23:47)
na  smagu girdet  4u.gif  - saunuoliai ...... o kaip nutiko kad pasirįzot paimti is kart du? ar jie giminaiciai? beje ar jus is Lietuvos?

Taip, Jie broliukai. Gyvename Lietuvoje dar vis...
Tiesiog paskambino ir paklausė, ar imtumėt du...
Papildyta:
QUOTE(alfija @ 2009 03 14, 01:21)
visada stebino ir toliau stebina va tokie fenomenai- aš nežinaukas yra motinystė, bet tai tikrai žinau, kad tai lengviau nei kas nors kita, pvz. globėjystė ar įtėvystė g.gif  Kur logika? Kuo grindžia žmonės tokias mintis g.gif , buvo filosofas toks, tai jis sakė - aš žinau, kad nieko nežinau. Čia atvejis įdomesnis, bet kokios filosofijos ir paneigiantis visas jos sritis ir kryptis vienu metu, nes teiginys iš tokios kalbos išeina kad aš ŽINAU tai ko NEŽINAU. Įdomu  vienok g.gif

Gal netiksliai išsireiškiau, bet norėjau pasakyti, kad turint motinystės patirt, paėmus vaikelius, tiesiog žinai, kas yra AUGINTI VAIKĄ
Pati pagimdžius moteris pamažu įeina į motinos būseną, auga kaip mama kartu su vaiku.
Aš jaučiausi taip, kad man tarsi per vieną akimirką reikėjo nugyventi tuos jų metus iki mūsų, kol nebuvome kartu...
Atsakyti
QUOTE(Sunute @ 2009 03 14, 15:38)
Taip, Jie broliukai. Gyvename Lietuvoje dar vis...
Tiesiog paskambino ir paklausė, ar imtumėt du...
Papildyta:

Gal netiksliai išsireiškiau, bet norėjau pasakyti, kad turint motinystės patirt, paėmus vaikelius, tiesiog žinai, kas yra AUGINTI VAIKĄ
Pati pagimdžius moteris pamažu įeina į motinos būseną, auga kaip mama kartu su vaiku.
Aš jaučiausi taip, kad man tarsi per vieną akimirką reikėjo nugyventi tuos jų  metus iki mūsų, kol nebuvome kartu...


Nori, atsakysiu, bet paskui neverk, nesiguosk ir niekam nesiskųsk, gerai mirksiukas.gif .
Tai va, kai žmogui ima atrodyti, kad kažkas vis kalba apie jį, kad galvoja tik apie jį, kad juokiasi iš jo ir t.t., tai jam reikia rimtos pagalbos, kaip psichatro taip ir neurologo, o ir endokrinologas nepakenktų, dėl visa pikta, maž hipofizis atsisakė, ir siunčia visokias klaidingas informacijas.
Paskaityk, ne tik rašyk, ir tada pamatysi , kad kas trečias, kas antras naujokas skyrelyje rašo apie tai, kad savo vaikų neturi ir neturėjo, bet žino, kad jei turėtų tai būtų lengviau kažkas. Niekada nepagalvoji kad tai galėjo būti kiek laisvas pamąstymas laisva tema, tiek kažkoks apibendrinantis klausimas? Į tai kas yra apibendrinta asmeninio atsakymo nereikia, nes neįmanoma atsakyti į bendro pobūdžio klausimus asmeniškai- jie tam neskirti?
Ar tiksliai išsireiškei, ką aš žinau, gal tiksliai, gal netiksliai. Bet kad neteisingai tai tikrai.
O jei taip nori kaip tu beformuluosi, tikslinsi, bandysi paaiškinti, va kad ir tu kaip gali pasakyt, kad tu žinai tai, ko nepatyrei. Niekas nežino nieko tol, kol nepatiria to ar ano. Ar tu žinai kas yra va alpinistui kalnai, jūrininkui jūra, klajokliui jo laisvas gyvenimas, kas yra laužas stepėse, kas yra musulmonui mulos rytinė malda, ką reiškia jam tie garsai, ar žinai kas yra pelkės ir ką patiria žmogus skaičiuodamas gervių klyksnius, ar tu žinai?
Nežinai? O kaip tu gali žinoti kas yra nėštumas, kai tu jo nepatyrei, kas yra vaiko laukimas, jei tu jo nelaukei, nesilaukei? Jaučia- ką jauča ta moteris kuri laukiasi. Nieko ji nežino ir nemoka tol, kol vaikas negimsta, tada jai toks pats atradimas kaip ir visi kiti. Nėštumas ir motinystė yra visiškai skirtingi dalykai.
Pasakymas paskambino ir pasakė ar imsit du- nu į ką jis telpa. Kas paskambino, iš telefonų stoties, iš banko iš kur. Jėga tuos vaikučius tau įgrūdo g.gif Apie ką kalba? Žmogaus prretenduojančio į suaugusius, taip sakant.
Kas ta motinystė pačioj pradžioj- skaudanti tarpvietė, gerai jei neplyšus, kaistančios krūtys, miego beprotiška stoka, stengimasis suvalgyti tai ko reikia, pilvo pūtimai, šlapimo nelaikymai, neretai, infekcijos, ligos ir visa kita, dygstantys dantys ir taip toliau ir be paigos. Nors ne pabaiga yra ta kad visos tos kančios, nemalonumai už tai , kad pas tave auga žmogus, lygiai toks pat kaip visi iti , be jokių skirtumų nuo kitų. Įdomu, pagal kokus tu požymius atskirtum pamestinuką nuo nepamestinuko ligoninėj? Kokie kriterijai, atmetus tuos, kad slaugytoja parodė.
Ir kuo tai padėtų globai- net neįtariu g.gif. Tai skirtingos sąvokos, ar tu manai kad žmonės tiesiog klysta tai skirtingai pavadinę, nes tu žinai geriau.
Nes tu žinai geriau, nei visi likę, kad žmones galima, vaikus galima niveliuoti ir jei jau vieną auginai, ar penkiolika tai reškia daug turi patirties. Negaliu nekliūti ir nesistebėti, augini du ir niekaip nematai kad jie skirtingi ne tik amžium? Kad tai kas tinka vienam, visškai netinka kitam? Kad su kiekvienu vaiku patirtis kaip jį auginti prideda tik vienas žinais- mokslą kaip auginti šitą atskirą individą ir nieko daugiau.
Bendroji priežiūra, nu tai ji bendroji ir tiek, anokia čia patirtis, tai įgyjama ir irgi ne visur pritaikoma.
Man yra svetimas tavo gyvenimo suvokimas ir tavo mąstymas, kaip žmogui, supranti? Mano kitos vertybės ir kiti gyvenimo tikslai. Aš tavęs nnei suprantu, nei galiu priimti, nesu tam ir įpareigota ir poreikio tam nejaučiu. Išgirsk gi tu galų gale kas tau yra sakoma.
IR dar yra labai toks didelis noras, įsijunk ignoravimą jei praleisti negali, nebepamenu kelintą kartą prašau.
Atsakyti
QUOTE(alfija @ 2009 03 14, 16:57)
Nori, atsakysiu, bet paskui neverk, nesiguosk ir niekam nesiskųsk, gerai mirksiukas.gif .
Tai va, kai žmogui ima atrodyti, kad kažkas vis kalba apie jį, kad galvoja tik apie jį, kad juokiasi iš jo ir t.t., tai jam reikia rimtos pagalbos, kaip psichatro taip ir neurologo, o ir endokrinologas nepakenktų, dėl visa pikta, maž hipofizis atsisakė, ir siunčia visokias klaidingas informacijas.
  Paskaityk, ne tik rašyk, ir tada pamatysi , kad kas trečias, kas antras naujokas skyrelyje rašo apie tai, kad savo vaikų neturi ir neturėjo, bet žino, kad jei turėtų tai būtų lengviau kažkas. Niekada nepagalvoji kad tai galėjo būti kiek laisvas pamąstymas laisva tema, tiek kažkoks apibendrinantis klausimas? Į tai kas yra apibendrinta asmeninio atsakymo nereikia, nes neįmanoma atsakyti į bendro pobūdžio klausimus asmeniškai- jie tam neskirti?
Ar tiksliai išsireiškei, ką aš žinau, gal tiksliai, gal netiksliai. Bet kad neteisingai tai tikrai.
O jei taip nori kaip tu beformuluosi, tikslinsi, bandysi paaiškinti, va kad ir tu kaip gali pasakyt, kad tu žinai tai, ko nepatyrei. Niekas nežino nieko tol, kol nepatiria to ar ano. Ar tu žinai kas yra va alpinistui kalnai, jūrininkui jūra, klajokliui jo laisvas gyvenimas, kas yra laužas stepėse, kas yra musulmonui mulos rytinė malda, ką reiškia jam tie garsai, ar žinai kas yra pelkės ir ką patiria žmogus skaičiuodamas gervių klyksnius, ar tu žinai?
Nežinai? O kaip tu gali žinoti kas yra nėštumas, kai tu jo nepatyrei, kas yra vaiko laukimas, jei tu jo nelaukei, nesilaukei? Jaučia- ką jauča ta moteris kuri laukiasi. Nieko ji nežino ir nemoka tol, kol vaikas negimsta, tada jai toks pats atradimas kaip ir visi kiti. Nėštumas ir motinystė yra visiškai skirtingi dalykai.
Pasakymas paskambino ir pasakė ar imsit du- nu į ką jis telpa. Kas paskambino, iš telefonų stoties, iš banko iš kur. Jėga tuos vaikučius tau įgrūdo g.gif Apie ką kalba? Žmogaus prretenduojančio į suaugusius, taip sakant.
  Kas ta motinystė pačioj pradžioj- skaudanti tarpvietė, gerai jei neplyšus, kaistančios krūtys, miego beprotiška stoka, stengimasis suvalgyti tai ko reikia, pilvo pūtimai, šlapimo nelaikymai, neretai, infekcijos, ligos ir visa kita, dygstantys dantys ir taip toliau ir be paigos. Nors ne pabaiga yra ta kad visos tos kančios, nemalonumai už tai , kad pas tave auga žmogus, lygiai toks pat kaip visi iti , be jokių skirtumų nuo kitų. Įdomu, pagal kokus tu požymius atskirtum pamestinuką nuo nepamestinuko ligoninėj? Kokie kriterijai, atmetus tuos, kad slaugytoja parodė.
Ir kuo tai padėtų globai- net neįtariu g.gif. Tai skirtingos sąvokos, ar tu manai kad žmonės tiesiog klysta tai skirtingai pavadinę, nes tu žinai geriau.
Nes tu žinai geriau, nei visi likę, kad žmones galima, vaikus galima niveliuoti ir jei jau vieną auginai, ar penkiolika tai reškia daug turi patirties. Negaliu nekliūti ir nesistebėti, augini du ir niekaip nematai kad jie skirtingi ne tik amžium? Kad tai kas tinka vienam, visškai netinka kitam? Kad su kiekvienu vaiku patirtis kaip jį auginti prideda tik vienas žinais- mokslą kaip auginti šitą atskirą individą ir nieko daugiau.
Bendroji priežiūra, nu tai ji bendroji ir tiek, anokia čia patirtis, tai įgyjama ir irgi ne visur pritaikoma.
Man yra svetimas tavo gyvenimo suvokimas ir tavo mąstymas, kaip žmogui, supranti? Mano kitos vertybės ir kiti gyvenimo tikslai. Aš tavęs nnei suprantu, nei galiu priimti, nesu tam ir įpareigota ir poreikio tam nejaučiu. Išgirsk gi tu galų gale kas tau yra sakoma.
IR dar yra labai toks didelis noras, įsijunk ignoravimą jei praleisti negali, nebepamenu kelintą kartą prašau.


Myliu Tave, alfija, netgi norėčiau paglostyti, kaip mažą susitraukusį urzgiantį šuniuką...daug pasaulio apuosčiusį ciucių ir ko tai labai piktą savoje pavartėje...
Nežinau aš pačios nei vertybų, nei gyvenimo tikslų (ir neįdomu), o ir manuosius gali tik nuspėti bei tik prielaidas daryti (kiek pamenu, nesam pažįstamos).

O viso pykčio aplink gi neįmanoma ignoruoti, baisu paskęsti...
Atsakyti
QUOTE(Sunute @ 2009 03 14, 17:41)
Myliu Tave, alfija, netgi norėčiau paglostyti, kaip mažą susitraukusį urzgiantį šuniuką...daug pasaulio apuosčiusį ciucių ir ko tai labai piktą savoje pavartėje...
Nežinau aš pačios nei vertybų, nei gyvenimo tikslų (ir neįdomu), o ir manuosius gali tik nuspėti bei tik prielaidas daryti (kiek pamenu, nesam pažįstamos).

O viso pykčio  aplink gi neįmanoma ignoruoti, baisu paskęsti...


Mmda, kaip rodo praktika ir liaudies išmintis - nuo durnumo vaistų nėr.
Tamstą dažnai traukia glostyti piktus šunis biggrin.gif , reiškia koks nors , gerai apmokamas psichoanalitikas tau pasakytų, už didelius pinigus tai, ą dabar tau pasakysiu nemokamai. Tamsta turi didelių asmenybinių sutrikimų, tamstai nuo gimimo stokoja meilės, švelnumo, dėmesio ir atjautos, tamsta save lygini su šuniu, kas rodo labai menką savivertę savo įsivaizduojamą norą mylėti, painioji su sekiojimu iš paskos, labai nori būti reikalinga bet kam, kam nors, dėl ko nors, kas rodo tavo užtrukimą ankstyvoje vaikystėje, dvimečio stadijoj. Noras, įkuyrus noras kam nors padėti, įkyrus piršimasis į kompaniją, vėl gi yra tavo prašymas pagalbos, tau reikia padėti man kažkodėl tavęs nesiseka nuorientuoti tinkama kryptim, kas vėl gi rodytų jog jau praleistas etapas ir dabar belieka tik laukti, kad anksčiau ar vėliau teks kažkokiam kolegai, su tamsta susidurti stacionare. Pas mus jie pakankamai kvalifikuoti.

o šiap tai, atšok, ką- labai nusibodai. Susirask kurnors ką nors kitą gyvenimo pamokyt ar paauklėt, Medinį ten kokį, ar safarikids. Nu žodžiu ką nors, gal jie bus kokie lengviau valdomi biggrin.gif , sėkmės kuo nuoširdžiausios. Liūdna, kad voveriukas išsiregistrav, dar galėtum imtis jo.
Šitą, pasakyk dabar moderatorei, kad esi labai gera, bet ir vėl tave skriaudžia- pagailės gal g.gif , skundą į mano darboviet inicijuok, tau gi nesunnku, ar ne biggrin.gif
http://www.culture.l...9...&st_id=8548
2ia toks, i6 populiarios psichologijos, bet labai gramatnas straipsniukas
tiems kas bijo kreiptis privaciai, ar l4sos neleidzia http://www.psyvirtua...traipsniai.html
www.psichiatrija.lt/uploads/File/psichiatrijoszinios2005_1.pdf

Atsakyti
Šį pranešimą redagavo alfija: 14 kovo 2009 - 22:22
Pritariu "Sunutes" mintims, jog "kad turint motinystės patirt, paėmus vaikelius, tiesiog žinai, kas yra AUGINTI VAIKĄ". Vėlgi, iš kitos pusės, ką aš išmanau apie tai, ką jauti paėmęs auginti vaiką, neturėjus savų? Tik galiu įsivaizduoti, kad man būtų buvę daug sunkiau. Dabar gi į viską žvelgiu kitomis akimis- labai daug ir netikėtų dalykų 'išlenda', kai manieji vaikai ima dalintis prisiminimais- ką jautė, kai palikdavau darželyje, kokius įvykius ir kokias situacijas atsimena iš vaikystės, kas labiausiai jiems įsiminė, kai aš ant jų pykdavau (pvz.,atsimena, kad trankydavau labai garsiai durimis ir barškindavau virtuvėje indus ax.gif ). Visi tie dalykai dabar juokingi (gal su amžiumi kantrybės daugiau) , bet stengiuosi nebekartoti tų klaidų, kurias dariau. Gal darau kitas, nežinau...turbūt..., bet visos tos pragyventos situacijos su vaikais praverčia dabar. Sakykim, abu vaikai skyrėsi kaip diena nuo nakties savo charakteriu ir kiekvienam reikėjo savo priėjimo. Dabar gi mažoji globotinė kaip mano jaunėlio kopija- tokia pat užsispyrusi ir siekianti visur lyderiauti. Pamenu, kiek nervų man kažkada kainavo tas karas su juo- vis norėjau savo mažąjį priversti paklusti be jokių ten apėjimų- jeigu aš ,mama, pasakiau, taip ir turi būti. Nei velnio nepadėjo. Jeigu didžiajam užtekdavo pusė žodžio, tai šitas netgi atvirkščiai nei sakiau darydavo. Aš jo nepakeičiau- pasikeičiau pati lotuliukas.gif . Rezultatais džiaugiuosi. Ir sūnaus, ir savo pasikeitimo-nebereikia ieškoti neatrastų kelių susitariant su mažąja, gal tik kokį vieną kitą šalutinį keliuką randu ax.gif
Atsakyti