Kantriosios ir darbščiosios sanpaulietės!
Vakar persodinau 18 sanpaulijų į vazonėlius (žiemai jau), tai supratau, ką tai reiškia...

Jūs titanikės!

Įsitikinau, kokio pirštų jautrumo ir lankstumo reikia, kokio "zgrebnumo".

Sodinu, žinoma, ne pirmą sykį, bet kai kiekis nemažas... Perkirpi vienkartinį indelį, statai į vazonėlį, ten jau dugnas būna paruoštas drenažo ir truputį žemių. Tada imi pilti žemes iš šonų, ir - prasideda... Tai ant lapelio, tai ant kelių, jokie šaukštai ar šaukšteliai tam netinka, tik rankos
Užtat pabaiga sodinimo buvo įspūdinga: 1. pamiršusi, kad "čierkelėje" turi būti drėgna žemė, ją kirpau. Kai plastmasinė, tai kieta, kad ją kur. Kieti plastamsės gabalai dėjo man į akis

, žemės pasklido, plikom jau be žemių šaknytėm mano Boginia krasoty atsirado ant virtuvės grindų

Ar išgelbėjau, gal greitai paaiškės
O finalas apskritai buvo įspūdingas, vertas kino kameros. Ruošdama žemes paskutiniesiems vazonėliams, įkišau šaukštą į akmenukų (kerramzito, atrodo) drenažą ir jau pildama į vazonų dugnus pamačiau, kad kažkas ne taip...

Pasirodo, vyras buvo nusipirkęs ir pasidėjęs maišelį RAZINŲ... Tai rėkėm visi: ir kad galėjau žemę sugadinti, ir kad razinų gaila
Ar manęs nevertėtų diskvalifikuoti?
Bet koks augalams dabar rojus, kai vietos vazoniukuose daug