Pažink savo protą

ir ką?

Atsiradau


Kaip plėtoti intelektą ir mokslumą




Intelektas

Lotyniškai intellectus (gr. nus) – pažinimas, supratimas, protas. Platonas intelektą vadino Dievo duota sielos jėga. Aristotelis aiškino, kad protas (gr. ratio) atsiranda tik ką nors stengiantis pažinti. E. Kantas, priešingai, intelektu (vok. verstand) vadino sugebėjimą kurti sąvokas, o protu (vok. vermunft) – kurti metafizines idėjas. Pasak G. V. Hėgelio, intelektas yra aukštesniojo, protingo ir konkretaus supratimo prielaida.

Psichologams intelektas yra:
- sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (C. Spear-manas, L. Termanas);
- sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (A. Binetas, W. Sternas) arba mokytis (I. Woodrowas, D. Steikas, J. Dunkanson);
- su gebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (J. P. Guil-fordas, W. Estesas, R. Sternbergas).

J. Piaget žodžiais, intelekto operacijos psichikoje yra interiorizuoti subjekto veiksmai. Jos koordinuojąs! tarp savęs ir sudaro paslankias vientisas struktūras, kurioms būdinga grįžtamumas ir atvirkštumas. Kai šios operacijos susiformavusios, žmogus tuo pat metu gali suvokti tiesioginį ir jam atvirkštinį veiksmą. Pvz., vaikas atminties veiksme įžvelgia sudėtį, dauginimo veiksme – padalijimo galimybę.

Kasdienybėje žmogaus intelektą siejame su jo sumanumu, protingumu, sugebėjimu spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties.

A. Binetas intelektą siejo su dėmesiu. Jo teigimu, skirtingus intelekto lygius lemia skirtingas dėmesys. A. Bineto tyrimais, atsiliekantys individai nuo pirmaujančių ypač skiriasi dėmesio savybėmis. Vėliau R. Cattelis (1963) išskyrė du intelekto veiksnius: „tekanti" (fluid) ir „kristalizuotą" (crystallized) intelektą. Jis aiškino, kad „tekantis" intelektas priklauso nuo prigimties ir pasireiškia sprendžiant visai naujus uždavinius, o „kristalizuotas" – sprendžiant pažinimo uždavinius, reikalaujančius protinio darbo įgūdžių. Jį lemia aplinka ir mokymasis.

Manoma, kad intelektas yra ne tik sugebėjimas protauti, spręsti problemas bei išmokti. Jis susijęs ir su emocijomis, jutiminiais, bendravimo gebėjimais bei įgūdžiais. Kartais intelektas apibūdinamas kaip sugebėjimas išvengti streso ir susierzinimo, išlaikyti emocinį stabilumą bei pasitikėjimą savimi.

Intelekto struktūra

C. Spearmanas (1904) intelekto struktūroje įžvelgė vieną veiksnį, nuo kurio priklauso bendras visos individo veiklos lygis, pirmiausia jo kalbos, skaičiavimo bei mokymosi gebėjimai.

Hierarchinė intelekto teorija pripažįsta koreliaciją tarp visų sugebėjimų. P. Vernono nuomone, žmogus, pasiekęs neeilinių rezultatų kurioje nors veikloje, išsiskiria didesniais negu vidutiniai sugebėjimais ir kitose srityse.

Remiantis E. L. Thorndiko teorija, intelektas – atskirų gabumų, kurių kiekvienas gali egzistuoti be kitų, visuma. L. L. Thurstonas (1937,1947) išskyrė septynis pirminius intelekto sugebėjimus:
P (perceptual) – sugebėjimą suvokti erdvę su visomis jos figūromis ir santykiais;
S (spatial) – sugebėjimą orientuotis erdvėje, perdirbti jau susidarytus vaizdus;
V (verbal) – sugebėjimą išreikšti žodžiais savo psichikos turinį;
M (memore) – sugebėjimą įsiminti, išlaikyti ir atgaminti patyrimą (informaciją);
N (numerical) – sugebėjimą nustatyti kiekio santykius ir jais operuoti;
R (reasoning) – sugebėjimą nustatyti dėsningumus, juos apibendrinti ir daryti loginius sprendimus;
W (words fluence) – sugebėjimą vaizdingai, lakoniškai kalbėti.

H. Gardneris (1989), remdamasis tyrinėjimais žmonių, kurių smegenys pažeistos, taip pat vunderkindų genialumo, nesugebančių mokytis vaikų sutrikimų apibūdinimais, patvirtina nuomonę, jog intelektą sudaro ne vienas, bet daug lygiaverčių sugebėjimų, kurių kiekvienam būdinga sava simbolių sistema – savitas informacijos perdirbimo vienetas. Tai:
- kalbinis intelektas – sugebėjimas suvokti žodžių reikšmes, pavartoti žodžius, suprasti ir įsiminti kalbinę informaciją bei metaforas;
- erdvinis intelektas – sugebėjimas suvokti erdvines figūras ir santykius, susidaryti suvokiamos erdvės visumos vaizdą, vaizduotės turtingumas, sugebėjimas techniškai konstruoti;
- loginis matematinis intelektas – lankstus mąstymas, sugebėjimas grupuoti mintyse, pamatyti dėsningumus, juos apibendrinti;
- muzikinis intelektas – užkoduota ritminė informacija – ritmo proporcijų jutimas, ryškūs girdėjimo vaizdiniai;
- kūniškasis kinestezinis intelektas – labai tikslus savo kūno suvokimas ir valdymas;
- vidinis asmeniškasis intelektas – nepertraukiamas žinių apie save kaupimas, sugebėjimas įsisąmoninti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius, visą savo individualų patyrimą ir elgesį;
- tarpasmeninis (socialinis) intelektas – sugebėjimas bendrauti ir suprasti kitą žmogų.

Pastaruoju metu daug kalbama ir rašoma apie emocinį intelektą, kaip būtiną socialinio intelekto dalį, darančią didžiulę įtaką loginio-pažintinio intelekto raidai. Su emocinio intelekto struktūra ir jo lavinimo būdais supažindina D. Goleman knyga „Emocinis intelektas. Kodėl jis gali būti svarbesnis nei IQ?" Ji padeda suprasti, ką iš tikrųjų reiškia būti protingam, „matyti ir mąstyti širdimi".

Ši H. Gardnerio septynių intelekto rūšių teorija teigia, kad IQ žmonių gabumams apibūdinti nepakanka.

1 pav. J. P. Cuilfordo intelekto struktūros modelis

J. P. Guilfordo (1959) intelekto modelis pateikia 120 sugebėjimų. Tyrinėtojo nuomone, kiekvienu gyvenimo momentu intelektą galima apibūdinti trimis veiksmo dydžiais: turiniu, operacijomis ir rezultatais. Pvz., kai mažas vaikas pažindamas ką nors mąsto vaizdais, tuo momentu jo intelektą galėtume pažymėti užbrūkšniuotu kubeliu, esančiu viršutinėje dalyje (žr. l pav.). Suaugusio žmogaus, kuris spręsdamas kelias problemas vienu metu mąsto simboliais ir priima sprendimus, intelekto centrą būtų galima pažymėti prie figūros pagrindo.

2 pav. Struktūrinis genetinis intelekto modelis

Tai apriorinė loginė intelekto schema. 16 išskirtų sugebėjimų, kaip antai: minties laisvumo, minties aiškumo, mąstymo sklandumo, lankstumo, kritiškumo ir originalumo, jautrumo problemoms ir t.t., – byloja apie žmogaus kūrybiškumą.

Pedagoginiu požiūriu vertingas L. M. Vekerio (1976) genetinis struktūrinis intelekto modelis. Jo nuomone, norint suprasti intelekto prigimtį, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios subjekto savybės atspindi objekto savybes. Tai, be abejo, tos savybės, kurios objekto savybes atkuria invariantiškai. Nervinio atspindėjimo lygmeniu erdvė koduojama judesiais, jutimų
lygmeniu – metriniais invariantais, suvokimo ir vaizdinių lygmeniu – atkuriamos topologinės erdvės savybės, mąstymo lygmeniu – atkuriami joje esantys ryšiai ir santykiai, net ir tiesiogiai nepatiriami. Manoma, kad išsilavinusio brandaus žmogaus intelektas pasižymi apibendrintu loginiu sąvokiniu mąstymu.

L. M. Vekeris intelekto struktūros genezę įsivaizduoja kaip kūgį, kuriame matyti visi jo lygmenys (žr. 2 pav.). Akivaizdu, kad kiekvienas aukštesnis intelekto lygmuo atsiranda iš žemesnio kaupiantis patyrimui per atminties procesus (įsiminimą, išlaikymą ir atgaminimą) ir sprendžiant iškilusias problemas. Šis modelis padeda suprasti, kokia didelė atsakomybė už augančio žmogaus intelektą tenka jo artimiausiai aplinkai, mokymo turiniui ir būdams. Nepakankamas arba netinkamas vaiko intelekto lavinimas ankstyvoje vaikystėje, likusios „baltos dėmės" jo jutimų ar suvokimo lygmens intelekte gali sunkinti tolesnę intelekto raidą.

Tokia intelekto samprata ir struktūra vadovaujasi pradinės ir bendrojo lavinimo mokyklų mokymo planai ir programos. Pagalba vaikui neturi būti akla. Vaikui ką nors aiškindami ar užduodami konkrečias užduotis, turėtume žinoti, kodėl taip darome ir kokius gebėjimus laviname ar norime išlavinti.

Intensyviausiai augančio žmogaus intelektas rutuliojasi vaikystėje. Taigi profesionalūs korepetitoriai vaikui reikalingi ne dvyliktoje, o žemesnėse klasėse. Svarbu, kad ir pats vaikas rūpintųsi savo intelekto ir visų gabumų plėtojimu. H. Gardnerio pateikta intelekto struktūra padeda suprasti, kaip svarbu mokiniui rūpestingai mokytis visų mokykloje dėstomų dalykų. Kiekvieno mokomojo dalyko (pvz., matematikos, istorijos, literatūros) medžiaga yra svarbi, sudaro prielaidas vis kitų sugebėjimų plėtrai. Ruošdamasis pamokai, mokytojas visada turi žinoti, kuriuos intelekto sugebėjimus jis ugdys pamokoje ir kaip. Tai turi nulemti ir vaikams skiriamų klausimų, užduočių bei jų atlikimo kontrolės pobūdį. Šio tikslo siekiant, svarbu prisiminti visų vaiko pažinimo procesų raidai būtinas sąlygas, dėsningumus ir jo amžiaus ypatumus.

Tėvai taip pat turi turėti supratimą, kurie vaiko sugebėjimai plėtojami mokantis to ar kito dalyko ar atliekant konkrečias užduotis. Dėl to pageidautina, kad jie ir kiti vaiką auginantys žmonės būtų įgiję bent minimalių žinių apie vaiko intelektą ir jo specialių gabumų ugdymą. Šio tikslo siekti padėtų tėvų švietimas – būtiniausių psichologijos žinių apie mąstymo ir atminties procesus, sugebėjimų raidą ir įgūdžių formavimąsi ir kt. suteikimas (žr. G. Butkienė, A. Kepalaitė. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996. P. 139–148, 153–173,174–182). Auginantys ikimokyklinio amžiaus ar pradinių klasių vaiką tėvai galėtų turėti supratimą apie keturias J. Piaget išskirtas vaiko pažinimo raidos stadijas (ten pat, p. 95–102) ir apie mąstymo veiksnių formavimosi parametrus bei etapus (ten pat, p. 160–165), taip pat apie vaiko mokslumą (jo sugebėjimą mokytis).

Mokslumas, kaip sugebėjimas mokytis
Mokslumo sąvoka

Mokslumas yra individualiosios žmogaus ypatybės, nuo kurių priklauso, kaip sparčiai ir lengvai jis mokydamasis įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių ir kokia jų kokybė. Ilgą laiką psichologai nesutarė, ar yra bendrieji mokslumo sugebėjimai, padedantys išmokti visų dalykų, ar tokių sugebėjimų nėra – mokinys gali būti mokslus vienam dalykui ir nemokslus kitam. Pitsburgo mokymo psichologijos simpoziume 1965 m. buvo nuspręsta, kad mokslumas nesutampa su bendraisiais protiniais sugebėjimais, tačiau galima išskirti kai kuriuos jo komponentus, kurie daro įtaką visų mokymosidalykų išmokimui. Be jų, yra ir specifinių sugebėjimų, padedančių lengviau mokytis atskirų dalykų.

Mokslumo esmė – asmens dėmesio ir pažinimo (suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės ir kalbos), motyvacijos, valios ir emocijų ypatybės. Apie vaiko mokslumą byloja ne tik jo aktyvaus pažinimo lygis (ką jis gali pažinti ir išmokti savarankiškai), bet ir tai, ką jis gali pažinti ir išmokti padedamas kito žmogaus, jau įgijusio atitinkamų žinių ir įgūdžių. Dėl to mokslumas, kaip sugebėjimas mokytis ir išmokti, skiriasi nuo sugebėjimo savarankiškai pažinti ir negali būti tiksliai įvertintas vien pastarojo rodikliais. Aukščiausią mokslumo lygį lemia savanoriško pažinimo galimybės. Specialių mokslumo tyrinėjimų atlikta nedaug.

Mokslumo struktūra

Psichologai, siekdami įvertinti mokslumą, dažniausiai tiria mokinių mąstymo sugebėjimus ir produktyvumą. Z. Kalmykovos, N. Menčinskajos, sistemingai ir ilgai (1965–1975) tyrinėjusių mokinių sugebėjimą mokytis, teigimu, mokinių mokslumą galima įvertinti pagal gebėjimą abstrahuoti naujos mokymosi medžiagos požymius ir apibendrinimo laipsnį. Sugebėjimas apibendrinti ir abstrahuoti padeda pažinti nagrinėjamo dalyko esmę ir jį teisingai suprasti. Tai pavadinta mąstymo gilumu. Mąstymo gilumas yra pirmasis mokslumo rodiklis. Priešinga savybė – paviršutiniškas mąstymas – menko mokslumo požymis, kai išskiriami atsitiktiniai, antraeiliai požymiai bei ryšiai.

Antrasis mokslumo rodiklis – mąstymo patvarumas – padeda susikaupti kryptingai mąstyti pakankamai ilgai. Per greitas perėjimas nuo vienų veiksmų prie kitų dėl atsitiktinių asociacijų ar požymių rodo mąstymo nepatvarumą.

Mąstymo sąmoningumas atsiskleidžia kaip mąstymo tikslumas bei visiškas atliekamų veiksmų supratimas, įsisąmoninimas ir savitaisa. Jį lemia santykis tarp intuityvaus praktinio ir žodinio-loginio mąstymo. Kai mąstymas intuityvus, praktinis, besiformuojančios operacijos yra vienpusiškesnės ir sunkiau pritaikomos. Dėl šios priežasties mažėja galimybė kontroliuoti ir koreguoti savo veiksmus atsižvelgiant į tikslą. Visiška mokinio mąstymo savireguliacija įmanoma tik tuo atveju, jei praktinis ir sąvokinis mąstymas yra pakankamai geras.

Mąstymo lankstumas, kaip sugebėjimas keisti atskaitos sistemą bei prisitaikyti prie kintančių mąstymo uždavinio sąlygų, glaudžiai susijęs su mąstymo ekonomiškumu.

Labai svarbus mokslumo rodiklis yra savarankiškas mąstymas, kuris susijęs su jautrumu pagalbai – sugebėjimu pajusti, kad jau nebesuprantu, ko nesuprantu, ir sugebėjimu suprasti, kai kitas žmogus teisingai paaiškina. Tyrimų duomenimis, jautrumas pagalbai (sugebėjimas suvokti, kad „aš jau nebesuprantu", „nebežinau" ir mokėjimas paprašyti konkrečios pagalbos) ryškiai skiria silpnai besimokančius vaikus nuo protiškai atsilikusių. Autorių nuomone, išvardytos mąstymo savybės įeina į mokslumo sudėtį ir kartu yra proto raidos požymiai. Svarbiausia savybė, nuo kurios labiausiai priklauso išmokimas, yra mąstymo gilumas, pagristas sugebėjimu apibendrinti ir abstrahuoti.

Tai bendrieji mokslumo gebėjimai, būtini mokantis naujų dalykų. Specialieji gabumai nulemia tai, kad vieni vaikai lengviau mokosi vienų dalykų, kiti – kitų. Vieni mokslesni tiksliesiems mokslams, kiti – kalboms, dar kiti – visuomenės arba gamtos mokslams ir t.t. Labai svarbu, kad vaikas nuosekliai ir sistemingai lavintų gebėjimus tos srities, kuri jam artimiausia. Žinoma, kaip jau minėta, norint išlavinti intelektą, būtina rimtai mokytis visų mokomųjų dalykų. Kita vertus, neturėtų stebinti, kad kai kurių dalykų išmokimui tenka skirti gerokai daugiau laiko ir valios pastangų arba net prireikia korepetitorių pagalbos.

Mokiniams, kurių specialiųjų gabumų potencinės galimybės yra vienodos ir intelektas aukštesnis, lengva mokytis visų dalykų. Tačiau mokymosi sunkumai ne visada susiję su mokymosi gabumų stoka arba žemesniu intelektu. Tai gali priklausyti ir nuo emocinių vaiko išgyvenimų, fizinių ar neurofiziologinių ir daugelio kitų dalykų.




Na kaip?

Šaltinis


Teisingai , kas neįtinka tau - tikrai per menko supratimo ir viską teisingai supranti tik tu. Na ir aš

Sąvaržėle,

kaži dabar eis mano proto analizė? Nemokama?

tavo - apiralinis. su uodegėle ir žaliais taškeliais.

Mano sąntrauka iš Sąvarželės pateikto straipsnio apie intelektą.
sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų
su gebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas
Kasdienybėje žmogaus intelektą siejame su jo sumanumu, protingumu, sugebėjimu spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties.
Manoma, kad intelektas yra ne tik sugebėjimas protauti, spręsti problemas bei išmokti. Jis susijęs ir su emocijomis, jutiminiais, bendravimo gebėjimais bei įgūdžiais. Kartais intelektas apibūdinamas kaip sugebėjimas išvengti streso ir susierzinimo, išlaikyti emocinį stabilumą bei pasitikėjimą savimi.
sugebėjimą nustatyti dėsningumus,
vidinis asmeniškasis intelektas – nepertraukiamas žinių apie save kaupimas, sugebėjimas įsisąmoninti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius, visą savo individualų patyrimą ir elgesį;
sugebėjimas keisti mąstymo atskaitos taškus.

Siūlyčiau apsistoti ties šiais punktais. Ypatingai panagrinėti,kokie gali būti dar kiti mąstymo atskaitos taškai ir kokią gali jie duoti praktinę naudą priemant realius sprendimus kasdienybėje. Taip pat panagrinėti, kokia mums ne tik nauda iš intelekto bet, kada jis tampa mūsų emocijų, vidinių organų, mūsų sveikatos priešu.
Kuo skiriasi intelekto dėsningumai, nuo žmogaus organizmo ir gamtos dėsningumų.

Ne nu kolega, siūlymas viską daryti papunkčiui man kažkaip irgi atrodo grynai linijinio proto požymis. Aš punktais stengiuosi nebemąstyti

Taigis...Buvo tokia pjesė. "Vargas dėl proto" vadinosi. Kieno - nepamenu . Ar nebus čia Vanduo nagus prikišęs ?

Tai kad sveikatos priešas žinojo jau mūsų senoliai, matyt ne veltui sakydavo "daug žinosi - greit pasensi. Ne šiaip sau čia viskas, o ne šiaip sau


su žaliais taškeliais būna vėjaraupiai, nors kas yra žalia, o kas ne taipogi galime diskutuoti. Nors aišku jei kas mąsto neįprastai , kitaip nei visi, yra automatiškai atmetamas. Betgi kur objektyvūs įrodymai, kad klysta tas kuris teigia, kad tai yra ne žalia, o juoda, o ne toji dauguma kurie apie kvestionuojamą spalvą teigia kad tai žalia.

Labai geras senolių pastebėjimas, kuriam šimtų procentų pritariu!
Intelektas kaupia žinias bet, ne visas žinias jis gali realiai pritaikyti praktikoje, savo kasdienybėje. Tos žinios, kurių negali pritaikyti, tampa nereikalingu šlamštu apkraunančiu pscihiką. Pavyzdžiui ne visos žinios naudingos, kurias kiša vaikams per prievartą mokykloje...
Todėl nemanau, kad verta diskutuoti, filosofuoti neatskiriant šlamšto, tuo kuo nepasinaudosi kasdienybėje... ir nuo teorijų , pereiti prie konkrečių gyvenimiškų pavyzdžių...
Pagrįsti konkrečiais ir kurie galėtų būti naudingais pavyzdžiais.

Štai mūsų bendrieji sąlyčio taškai, bet tame aš matau pavojų, jei tuo įtikinsime daugumą ir ji ims mąstyti kaip mudu, tai gausis quasi mąstymo dauguma, kas yra būdinga linijiniam protui, tai lyg ir žingsnis atgal... kaip spręsti šį kylantį pavojų, kolega?

Einu pamąstyti ....

Manau, kad neverta diskutuoti, apie tai kas klysta. Tegul kiekvienas atsirenka kas jam priimtina iš konkrečių pavyzdžių ir jeigu reikia, pritaiko konkrečioje savo gyvenimo situacijoje. Tegul liejasi nuomonės ir palikime teisę kiekvienam atsirinkti. Kam reikalingi tie klistantys? Nebent tiems, kas nori įrodyti savo teisingumą...