QUOTE(Sunute @ 2013 09 04, 18:56)
Jūs norėtumėte...o ar norėtų vaikas. Kokią žinią jam siunčia informacija, kad buvo pakeistas vardas Gal kad aš toks, koks buvau jiems nebuvau geras, tai ir mano genetika negera...ar gali vaikas tai pakeisti - nebent apsimetinėjimu ir pozavimu prieš save
Priminti ir nereikės: jei neslėpsite, pats gyvenimas primins tiek, kiek reikia:). Nuolatiniai klausimai apie gyvenimą, aplinką. Mokykloje prasideda temos: į ką aš panašus, kodėl žmonės panašūs. Dar prieš tai "iš kur aš atsiradau" tobulėjanti kasmet. Po to kas yra tikra ir netikra, kodėl, kokio tikrumo aš noriu. Visa tai jau iki devynerių įvyksta

. Nu ir nieko - yr aplinkui artimai su mumis bendraujančių su biologiniais vaikais, lygina maniškiai santykį (bent dičkiukas tai tikrai). Man smagu, kad jo išvada - "nu ir kas, kad įvaikintas - jokio skirtumo, kaip atėjai pas tėvus

" To siekčiau, jei mūsų šeimoje būtų kitaip atėjusių vaikų.
Suprantu Jūsų norą. Aš taip pat pradžioje panašiai mąsčiau. Vardus buvau sugalvojusi - išsvajotus SAVO vaikams. Realybė yra tokia, kad jie mano tik tiek kiek mano ir niekada nebus tiek pat ir taip pat kaip bio (net jei jų būtų) . Noras geras, kad būtų taip pat, bet nebus.Tiesiog negali būti tai, ko nėra. Viskas, ką galite, tai mylėti tiek pat ir taip pat - iki begalybės ir patirti džiaugsmą iš to. Labai to linkiu.
Priklauso nuo vaiko, kokia informacija sius jam vardo pakeitimo faktas...vienam teigiama, kitam neigiama. Sukelti ivairiu minciu gali ir pavardes pakeitimas... Apie savo genetika vienaip ar kitaip vaikas tikrai susimastys.
Gal ir nebus tiek pat mano, kaip biologinis, bet as labai stengsiuos. Manau, labai svarbu nusiteikimas ir isitikinimas. Jei, pvz, gimdant kas sukeistu vaikucius, juk ji myletum kaip sava, bruozu, savybiu savu atrastum, nes galvotum, kad tavo...
Aciu uz grazius linkejimus ! Tikiuos, viskas pavyks ir dziaugsimes prieme toki sprendima!