Rukiau 20 metu. Kai apsisprendziau mesti rukyti tik savo valios pagalba- tai buvo siaubinga-buvau ligonis, kuris zyyyzdavo, kad nori rukyti net ir nakti, iskenciau 5dienas(kai laukiausi vaiku nerukiau, tai buvo lengva, bet laukdavau tos dienos kai galesiu uzsirukyti). Aleno Karo knyga buvo isigelbejimas, sedejau balkone, rukiau ir skaiciau paskutinius knygos puslapius...Buvo likusi paskutine cigarete pokelyje, uzverciau knyga, i cigarete paziurejusi pagalvojau"Tai kam man dabar tave, brangute, rukyti...Juk apsisprendiau, kad nebe, tai nebe." Ismeciau as ja ir jau 2 metus neberukau, buna pagundu ir dabar, bet tik trumpa mintis prabega ir dingsta, buna, kad sapnuoju jog uzsirukiau ir grauzia sazine. O dazniausiai man atrodo, kad niekados ir nerukiau

. SVARBIAUSIA yra noreti ir tikrai noreti mesti rukyti, ir neturi buti tokio dalyko kaip"ai, jei nepavyks, tai rukysiu toliau". Ta knyga tikrai padeda tikrai norintiems mesti rukyti. Jei nepadejo, reiskia dar nesate pasiruose tam