Nesuprantu, kam taip gasdinti besilaukiancias su savo baisiom istorijom. Man irgi skaudejo, bet tikrai cia nerasysiu visokiu baisumu, kas daug susije tiesiog su kiekvienos skirtingom emocijom, netgi kuno sandara. Stai mano giminaite sake iki 6 cm dar juokavo, visai gerai laikes, tik paskui rimciau skaudejo. Reikia suprasti, kad toks jau tas vaikucio atejimo procesas. O kas galetu padeti:
artimas zmogus (vyras) salia;
pries tai lankyti kursai, kur pamokina taisyklingo kvepavimo, masazo (nors velgi subjektyvu - man joookio masazo nesinorejo, tik nervino labiau kai pabande vyras);
bet labiausiai - nusiteikimas, kad tai ne amzinas procesas, kad viskas baigsis, kad su kiekviena valanda arteja skausmo pasibaigimas, kad vaikeliui toli grazu ne pasaka, kad jam didziulis stresas slinkti, buti stumiamam ir jus kenciat abu, laikotes isvien;
ir dar viena mintis - tukstanciai moteru pagimde, tukstanciai iskente, vadinasi tai nera neimanoma. Ne viena nemire is skausmo, jei ir buvo liudnu nutikimu, tai del kitu priezasciu, kuriu dabar gimdant ligoninej jau praktiskai neimanoma patirti. O is skausmo nemire.
Be to, baisiausia (ir blogiausia) yra dabar mastyti ir didinti ta savo baime, o kai jau viskas vyksta, bijoti nebebuna prasmes! Tiesiog tame esi esi esi.... ir stai jau pabaiga, jau mazutis musu rankose.