QUOTE(ragana66 @ 2011 05 21, 11:22)
Maybe24, kaip jūs įsileidote į savo širdis antruosius vyrus? Juk anapus išėjusį žmogų mes beveik sudievinam, atrodo, kad jis buvo tobulas,
Mano istorija skiriasi nuo daugumos del amziaus ir del bendro gyvenimo nebuvimo.Kai man nutiko nelaime as buvau abituriente likus 1.5 menesio iki egzaminu ir paskutinio skambucio.Aisku del to,pati nelaime netapo maziau skaudi ir tas skausmas greiciau nepraejo.
Tuos pirmus metus po katastrofos as ne gyvenau,o nezinau,ka veikiau,kazkoks kosmaras istikruju buvo.Kai susipazinau su dabartiniu vyru buvo praeje apie 14 menesiu ir kaip zaibas trenke,susuko ir prota ir sveika nuovoka.Dabar galvoju,gal cia man taip Dievulis dave sansa i gyvenima sugrizti.Apie tai,kad gyvenu su kitu vyru,pradejau mastyti gerokai veliau ir zinoma lygindavau.Tas lyginimas tikrai nebuvo mano dabartinio vyro naudai,bet gal butent del to idejau tiek darbo,kad zmogus pasikeistu(pavyko tik po 5 metu

)
Pirmasis mylimasis isties tobulas buvo,ne pagal metus suauges(buvo 4 metais vyresnis).Musu meiles pavydejo visi draugai,as kiekviena diena nubusdavau su nuostaba,kaip gerai,kad gyvenu.O jis sakydavo,kad esu jo svajoniu issipildymas

Jau po nelaimes,kaimyne guosdama mane sake,kad retas patiria tokia meile,todel tureciau buti laiminga,nors ir ji buvo neilga

Prisimenu viska iki smulkmenu:jo isskalbtu,lauke isdziuvusiu rubu kvapa,ugneles akyse,misko kvapa,kuriame turejom savo vietele prie seno didelio medzio(ten ir vaziavom ta nelemta diena)...
Dabar aisku negalvoju,kas butu,jei butu,nes nera prasmes.