O as jauciu kalte... Uz tai, kad esu, o Jo nera... Pradedu vel grizti i gyvenima, padariau skausmingus sprendimus - nutariau parduoti nama, kuri statemes sau, ir grazinti paskola. Jau nebenesioju juodu rubu, daugiau iseinu i zmones, sestadieni drauges trisdesimtmetyje net pasokau. Ir pradedu pastebeti vyru zvilgnius, kai nuzvelgia mane su trumpu sijonu... Neneigsiu, malonu. Kazkaip pasijuntu gyva, o kartu ir be galo kalta, kad as cia, o Jo jau neturiu...
"TĄ VAKARĄ, KADA MANĘS NEBUS,
BRANGIEJI MANO, KAIP AŠ JUS MYLĖSIU."
Just. Marcinkevičius
Visada žinojau, kad turiu jį trumpam. Branginau kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką su juo, slaugiau ir nesitraukiau nuo jo dieną naktį.
Atsisveikinant jaučiau kaltę, išdavystę, kad dalinomės viskuo, o dabar aš lieku ir pagaunu save galvojant, kaip gyvensiu toliau, be jo.
Kasdien einu į kapines, papasakoju naujienas, pasakau,kaip jo pasiilgau. Jis man padeda,- taip aiškiai ateina spendimas bėdoj.
Per laiduotuves ir po jų vis mintis kaip jam viską papasakosiu. Draugas atsisveikindamas lyg paspaudė jam ranką, galvoju, grįšiu, apsakysiu, kaip xx tau ranką paspaudė- tikras draugas.
Šitos Marcinkevičiaus eilutės ir demotyvacijoj radau nuotrauką- ligonio ranka su kateteriu ir prijungta lašine laiko moters ranką. Tai mes. Šitiek tos rankelės nubučiuotos...
BRANGIEJI MANO, KAIP AŠ JUS MYLĖSIU."
Just. Marcinkevičius
Visada žinojau, kad turiu jį trumpam. Branginau kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką su juo, slaugiau ir nesitraukiau nuo jo dieną naktį.
Atsisveikinant jaučiau kaltę, išdavystę, kad dalinomės viskuo, o dabar aš lieku ir pagaunu save galvojant, kaip gyvensiu toliau, be jo.
Kasdien einu į kapines, papasakoju naujienas, pasakau,kaip jo pasiilgau. Jis man padeda,- taip aiškiai ateina spendimas bėdoj.
Per laiduotuves ir po jų vis mintis kaip jam viską papasakosiu. Draugas atsisveikindamas lyg paspaudė jam ranką, galvoju, grįšiu, apsakysiu, kaip xx tau ranką paspaudė- tikras draugas.
Šitos Marcinkevičiaus eilutės ir demotyvacijoj radau nuotrauką- ligonio ranka su kateteriu ir prijungta lašine laiko moters ranką. Tai mes. Šitiek tos rankelės nubučiuotos...
"Nenorėčiau numirti nelaikydamas tavo rankos, bet jei taip nutiks, žinok, kad tave labai mylėjau"- sakė jis atsisveikindamas.
Nesitraukiau nuo jo ištisus mėnesius, laikiau, glosčiau ir bučiavau jo rankeles.
Jis sulaukę, savo dukters, kuri tik trumpam užbėgdavo, o aš išbėgau 5 min.į darbą ir jis mirė laikydamas JOS ranką. Tai paskutinė kiaulystė? Taip atstūmė, parodydamas kas svarbiau? Ar paklydusios avies dėsnis pagal šv. raštą? Nesakykit, kad tai sutapimas. Nuolat klausiu- kodėl? Kol nerasiu atsakymo -nerasiu ramybės.
Papildyta:
21GRĖJUS. Tai jo užrašas ant vaistų dėžutės. Užsirašė, kad nepamirštų. Kiek vilčių, kad to pakaks, kiek svajonių į tai sudėta, kaip visiems apie tai pasakojom, kad tai minimali norma, bet mums būtinai padės. Nesvarbu, kad greitintuvas sugedo ir 2 savaites nešvitino, negavo 30 grėjų, kaip buvo paskirta.
Kitiems gal tik vaistų dėžutė, o man tai visi mūsų pokalbiai ir viltys, vienas kito įtikinėjimas, kad viskas bus gerai.
Nuolat pravirktu, kai atidarau vaistų stalčių ir pamatau šitą relikviją.
Nesitraukiau nuo jo ištisus mėnesius, laikiau, glosčiau ir bučiavau jo rankeles.
Jis sulaukę, savo dukters, kuri tik trumpam užbėgdavo, o aš išbėgau 5 min.į darbą ir jis mirė laikydamas JOS ranką. Tai paskutinė kiaulystė? Taip atstūmė, parodydamas kas svarbiau? Ar paklydusios avies dėsnis pagal šv. raštą? Nesakykit, kad tai sutapimas. Nuolat klausiu- kodėl? Kol nerasiu atsakymo -nerasiu ramybės.
Papildyta:
21GRĖJUS. Tai jo užrašas ant vaistų dėžutės. Užsirašė, kad nepamirštų. Kiek vilčių, kad to pakaks, kiek svajonių į tai sudėta, kaip visiems apie tai pasakojom, kad tai minimali norma, bet mums būtinai padės. Nesvarbu, kad greitintuvas sugedo ir 2 savaites nešvitino, negavo 30 grėjų, kaip buvo paskirta.
Kitiems gal tik vaistų dėžutė, o man tai visi mūsų pokalbiai ir viltys, vienas kito įtikinėjimas, kad viskas bus gerai.
Nuolat pravirktu, kai atidarau vaistų stalčių ir pamatau šitą relikviją.
Kaip skaudu skaityti... Atrodo, manes tai neliecia, bet gal pernelyg sentimentali tapau. Apsiasarojau skaitydama. Kiek zmones isgyvena skausmo. Vakar sena drauge, kurios nemaciau 100 metu, papasakojo, kaip palaidojo 32 metu sese nuo skrandzio vezio. Tokie ivykiai labai privercia susimastyti...
Stiprybes Jums.
Stiprybes Jums.
Ačiū jums už palaikymą.
Dažnai sutinku kapo kaimynus, išsilavinę, malonūs žmonės palaidoję savo vienturtę dukterį. Didesnio skausmo nesu mačiusi. Ateinu, net šiurpas nukrečia. Visą žiemą kasdien kapas nuklojamas gyvom rožėm, dulkeles kasdien nuo kapo nurenka, sniegą nutirpdo. Susitikę paverkiam kartu, palinkim vieni kitiems stiprybės. Sutikau ir kitą moterį, kuri palaidojo sūnų prieš 30 metų. Vis dar girdi jo balsą, jo žingsnius...
Labai ilgiuosi savo žmogaus.
Kai sunkiai sirgo ir jau buvo be nuovokos, aš dar turėjau jį, glosčiau rankas, jos dar buvo šiltos, jis buvo su manim. Mano prašymu reanimavo kelis kartus. Aš norėjau jį dar turėti. O jis kentė neapsakomus skausmus, morfijus, nei tie pleistrai jų nebemalšino. Maldavo padėti numirti. Bandė pasikarti deguonies vamzdeliu,- išsaugojau jį, rūpinausi ir jaučiausi esanti teisi, pykau ant gydytojų, kurie sakė: kam dar jį tampot, mes tik pratęsiam jo kančias.
Einu link kapo ir aiški mintis, kad reikėjo jį paleisti anksčiau. Aš laimėjau jį sau dar kelioms savaitėms. O jis ką? Šitokias kančias. Net miręs liko iš skausmo surauktais antakiais.
Dažnai sutinku kapo kaimynus, išsilavinę, malonūs žmonės palaidoję savo vienturtę dukterį. Didesnio skausmo nesu mačiusi. Ateinu, net šiurpas nukrečia. Visą žiemą kasdien kapas nuklojamas gyvom rožėm, dulkeles kasdien nuo kapo nurenka, sniegą nutirpdo. Susitikę paverkiam kartu, palinkim vieni kitiems stiprybės. Sutikau ir kitą moterį, kuri palaidojo sūnų prieš 30 metų. Vis dar girdi jo balsą, jo žingsnius...
Labai ilgiuosi savo žmogaus.
Kai sunkiai sirgo ir jau buvo be nuovokos, aš dar turėjau jį, glosčiau rankas, jos dar buvo šiltos, jis buvo su manim. Mano prašymu reanimavo kelis kartus. Aš norėjau jį dar turėti. O jis kentė neapsakomus skausmus, morfijus, nei tie pleistrai jų nebemalšino. Maldavo padėti numirti. Bandė pasikarti deguonies vamzdeliu,- išsaugojau jį, rūpinausi ir jaučiausi esanti teisi, pykau ant gydytojų, kurie sakė: kam dar jį tampot, mes tik pratęsiam jo kančias.
Einu link kapo ir aiški mintis, kad reikėjo jį paleisti anksčiau. Aš laimėjau jį sau dar kelioms savaitėms. O jis ką? Šitokias kančias. Net miręs liko iš skausmo surauktais antakiais.
QUOTE(Rene0 @ 2011 04 19, 22:00)
Ačiū jums už palaikymą.
Dažnai sutinku kapo kaimynus, išsilavinę, malonūs žmonės palaidoję savo vienturtę dukterį. Didesnio skausmo nesu mačiusi. Ateinu, net šiurpas nukrečia. Visą žiemą kasdien kapas nuklojamas gyvom rožėm, dulkeles kasdien nuo kapo nurenka, sniegą nutirpdo. Susitikę paverkiam kartu, palinkim vieni kitiems stiprybės. Sutikau ir kitą moterį, kuri palaidojo sūnų prieš 30 metų. Vis dar girdi jo balsą, jo žingsnius...
Labai ilgiuosi savo žmogaus.
Kai sunkiai sirgo ir jau buvo be nuovokos, aš dar turėjau jį, glosčiau rankas, jos dar buvo šiltos, jis buvo su manim. Mano prašymu reanimavo kelis kartus. Aš norėjau jį dar turėti. O jis kentė neapsakomus skausmus, morfijus, nei tie pleistrai jų nebemalšino. Maldavo padėti numirti. Bandė pasikarti deguonies vamzdeliu,- išsaugojau jį, rūpinausi ir jaučiausi esanti teisi, pykau ant gydytojų, kurie sakė: kam dar jį tampot, mes tik pratęsiam jo kančias.
Einu link kapo ir aiški mintis, kad reikėjo jį paleisti anksčiau. Aš laimėjau jį sau dar kelioms savaitėms. O jis ką? Šitokias kančias. Net miręs liko iš skausmo surauktais antakiais.
Dažnai sutinku kapo kaimynus, išsilavinę, malonūs žmonės palaidoję savo vienturtę dukterį. Didesnio skausmo nesu mačiusi. Ateinu, net šiurpas nukrečia. Visą žiemą kasdien kapas nuklojamas gyvom rožėm, dulkeles kasdien nuo kapo nurenka, sniegą nutirpdo. Susitikę paverkiam kartu, palinkim vieni kitiems stiprybės. Sutikau ir kitą moterį, kuri palaidojo sūnų prieš 30 metų. Vis dar girdi jo balsą, jo žingsnius...
Labai ilgiuosi savo žmogaus.
Kai sunkiai sirgo ir jau buvo be nuovokos, aš dar turėjau jį, glosčiau rankas, jos dar buvo šiltos, jis buvo su manim. Mano prašymu reanimavo kelis kartus. Aš norėjau jį dar turėti. O jis kentė neapsakomus skausmus, morfijus, nei tie pleistrai jų nebemalšino. Maldavo padėti numirti. Bandė pasikarti deguonies vamzdeliu,- išsaugojau jį, rūpinausi ir jaučiausi esanti teisi, pykau ant gydytojų, kurie sakė: kam dar jį tampot, mes tik pratęsiam jo kančias.
Einu link kapo ir aiški mintis, kad reikėjo jį paleisti anksčiau. Aš laimėjau jį sau dar kelioms savaitėms. O jis ką? Šitokias kančias. Net miręs liko iš skausmo surauktais antakiais.
Suprantu jus. Norejote ji tureti bet apie ji nepagalvojot. Juk jam buvo taip sunku, zmogus kai jam sitaip skauda nebenori gyventi ir manau, kad mes turime gerbti jo norus o nesielgti savanaudiskai. Atleiskit jei as jus izeidziau, bet tai mano nuomone. Suprantu kaip jus norejote dar ji tureti, bet mes turim galvoti ne tik apie savo norus kai salia sunkiai sergantis mums artimas zmogus. Stiprybes jums
Po visko atsitokeje mes tik po kiek laiko suprantam, kad suteikiam dar sitiek skausmo vien is to, kad norejome pabuti salia, palaikyti ji gyva sau. Reiskes tik apie save sio atveju ir galvojom
Ačiū mamakubu, butent taip ir jaučiuosi- bjauri savanaudė egoistė, o ne Motina Teresė, kaip maniškiams atrodo. Šlykštus jausmas, kai esi iki kaulų smegenų įsitikinusi, kad elgiesi teisingai, o imi ir supranti, kad vertybės ne tos, tikėjimas žlunga, net savim tikėt nebegali.
Papasakosiu jums savo sapną.
Prieš užmiegant ilgai verkiau ir galvojau: kad galėčiau palaikyti jį už rankos, sugrįžtų bent trumpam, bent...dienai?, valandai? minutei? Verkiau iki trečios ir užmigau nenutarusi kiek prašyti laiko. Sapnuoju.:Pabudo, aš laikiau jį už rankos, vedžiau, jis nusilpęs, nepataiko į duris. Nepaleidžiu jo rankos ir labai džiaugiuosi, suėjo kaimynai, skambinu sesei, (tel.nutirpsta, susilieja), kad atlėktų pasidžiaugt nes nežinau, kiek laiko jis bus. Ir atsibudau tokia laiminga, lyg iš tikro jis būtų mane aplankęs.
Papasakosiu jums savo sapną.
Prieš užmiegant ilgai verkiau ir galvojau: kad galėčiau palaikyti jį už rankos, sugrįžtų bent trumpam, bent...dienai?, valandai? minutei? Verkiau iki trečios ir užmigau nenutarusi kiek prašyti laiko. Sapnuoju.:Pabudo, aš laikiau jį už rankos, vedžiau, jis nusilpęs, nepataiko į duris. Nepaleidžiu jo rankos ir labai džiaugiuosi, suėjo kaimynai, skambinu sesei, (tel.nutirpsta, susilieja), kad atlėktų pasidžiaugt nes nežinau, kiek laiko jis bus. Ir atsibudau tokia laiminga, lyg iš tikro jis būtų mane aplankęs.
QUOTE(Rene0 @ 2011 04 20, 21:01)
Ačiū mamakubu, butent taip ir jaučiuosi- bjauri savanaudė egoistė, o ne Motina Teresė, kaip maniškiams atrodo. Šlykštus jausmas, kai esi iki kaulų smegenų įsitikinusi, kad elgiesi teisingai, o imi ir supranti, kad vertybės ne tos, tikėjimas žlunga, net savim tikėt nebegali.
Papasakosiu jums savo sapną.
Prieš užmiegant ilgai verkiau ir galvojau: kad galėčiau palaikyti jį už rankos, sugrįžtų bent trumpam, bent...dienai?, valandai? minutei? Verkiau iki trečios ir užmigau nenutarusi kiek prašyti laiko. Sapnuoju.:Pabudo, aš laikiau jį už rankos, vedžiau, jis nusilpęs, nepataiko į duris. Nepaleidžiu jo rankos ir labai džiaugiuosi, suėjo kaimynai, skambinu sesei, (tel.nutirpsta, susilieja), kad atlėktų pasidžiaugt nes nežinau, kiek laiko jis bus. Ir atsibudau tokia laiminga, lyg iš tikro jis būtų mane aplankęs.
Papasakosiu jums savo sapną.
Prieš užmiegant ilgai verkiau ir galvojau: kad galėčiau palaikyti jį už rankos, sugrįžtų bent trumpam, bent...dienai?, valandai? minutei? Verkiau iki trečios ir užmigau nenutarusi kiek prašyti laiko. Sapnuoju.:Pabudo, aš laikiau jį už rankos, vedžiau, jis nusilpęs, nepataiko į duris. Nepaleidžiu jo rankos ir labai džiaugiuosi, suėjo kaimynai, skambinu sesei, (tel.nutirpsta, susilieja), kad atlėktų pasidžiaugt nes nežinau, kiek laiko jis bus. Ir atsibudau tokia laiminga, lyg iš tikro jis būtų mane aplankęs.
Sveika.. Jie mus aplanko.. man labai labai gera buna kai Jį susapnuoju.. tokia ramybe ateina... kai man sunku buna
.. bet man atrodo , kad tu Jį dar laikai.. bandyk paleist.. nes Jam negerai ten.. kai mes laikom
QUOTE(Rene0 @ 2011 04 20, 21:21)
Ačiū, Ramune. Tu teisi. Žinau, kad turėčiau jį paleisti. Ir žvakes nustot degint. Kaip?
Kalbu su juo prie kapo ir galvoju,- gal jis ten, su "nauja chebra" turi savo reikalų, o aš reikalauju jo dėmesio sau. Man gėda
Kalbu su juo prie kapo ir galvoju,- gal jis ten, su "nauja chebra" turi savo reikalų, o aš reikalauju jo dėmesio sau. Man gėda
Nejausk gėdos.. pas jus viskas dar šviežia.. o žvakes gerai.. aš pati 3 metai kas savaite važiuoju uždekti Jam žvakute.. paleist reikia mintimis .. prisimint kas gera.. šviesu buvo..bet šita tikriausiai su laiku ateis.. laikykis širdele..
As pasakysiu tik is savo patirties... Nuo diagnozes vezys iki praradimo as turejau desimt menesiu. Salia turejau 2 mazus vaikus ir nebuvo nei minties, kad ateis liudna pabaiga. Liepos 19 prasidejo ligonine, rugpjucio 13 jis isejo... Nezinau, kaip ta laika istempiau - naktim budejau, rytais keliais ejau Ausros vartuose, dienom sedejau su vaikais, o vakarais vel i ligonine. Per ta laika buvo 5 vidiniai kraujavimai, 2 operacijos, keli reanimavimai, o jis nepasidave. As irgi tikejau. Ir kai kiti sake, kad arteja pabaiga, as klykiau kaip isprotejusi, sakydama, kad jie meluoja, nieko nesupranta ir mumis netiki. Kai gydytojai sakydavo, kad padetis komplikuojasi, as sakydavau, kad tai yra tik dar vienas isbandymas, nes, jei Dievas butu norejes, jis butu leides nukraujuoti ir pati pirma karta. O tikejau as todel, nes aklai tikejo MB. Ir ketvirtadieni as paluzau, peerdaug man buvo visko, pervargau, pasake, kad laukia trecia operacija, paskui, kad jos nedarys, nes nukraujuos, nes plauciuose rinkosi vandenys ir t. t. Ta ketvirtadieni as suvokiau, kad jam is tiesu skauda, kad jis kencia ir supratau, kad turiu paleisti. Paskambinau tokiai bioenergetikei, kuria MB labai tikejo, ir rydama asaras prasiau padeti uzbaigti jo kancias. Nakti jis nugrimzdo i koma, o ryte isejo... As nebuvau salia jo, bet del to saves visiskai nekaltinu. As buvau pacias sunkiausias ir laimingiausias minutes kartu, o islydeti leidau jo tevams. Man per daug buvo sunku matyti, kad net ir kentedami jie turi vienas kita, o as su savo kancia lieku viena.
Po laidotuviu praejo astuoni menesiai, o as taip ir nepratrukau. Jei verkciau, tai tik del to, kad Jo nera salia manes. Ar turiu teise buti egoiste ir prasyti, kad jis kentetu, bet tik butu su manimi. Meile yra auka ir myledama as aukojuosi, todel ir paleidau. Kai myli, nenori, kad mylimas zmogus kentetu, net jei del tokio sprendimo ir skaudes tau paciai. Man dabar ramu, kad jis jau savo atkentejo, kad jam nebeskauda, o as... As isgyvensiu, nes taip jam prisiekiau paskutine nakti. Nei viena vakara neprasiau, kad jis ateitu. Zinau, kad kai bus laikas, kai priimsiu lemtingus sprendimus, jis ateis, o dabar nenoriu trukdyti jo ramybes... Anyta kaskart uzmiega su mintim apie sunu, depresuoja. As pasirinkau kita kelia - as pasirinkau gyvenima. Privalau nugyventi ne tik uz save, bet ir uz ji, kad jo isejimas nebutu beprasmis.
Po laidotuviu praejo astuoni menesiai, o as taip ir nepratrukau. Jei verkciau, tai tik del to, kad Jo nera salia manes. Ar turiu teise buti egoiste ir prasyti, kad jis kentetu, bet tik butu su manimi. Meile yra auka ir myledama as aukojuosi, todel ir paleidau. Kai myli, nenori, kad mylimas zmogus kentetu, net jei del tokio sprendimo ir skaudes tau paciai. Man dabar ramu, kad jis jau savo atkentejo, kad jam nebeskauda, o as... As isgyvensiu, nes taip jam prisiekiau paskutine nakti. Nei viena vakara neprasiau, kad jis ateitu. Zinau, kad kai bus laikas, kai priimsiu lemtingus sprendimus, jis ateis, o dabar nenoriu trukdyti jo ramybes... Anyta kaskart uzmiega su mintim apie sunu, depresuoja. As pasirinkau kita kelia - as pasirinkau gyvenima. Privalau nugyventi ne tik uz save, bet ir uz ji, kad jo isejimas nebutu beprasmis.
Apkabinu tave ir sveikinu, Ragana66. Esi stebėtinai stiprus ir protingas žmogus. Džiaugiuosi dėl tavęs, kad tiki gyvenimu. Laimingi žmonės, kurie yra šalia tavęs.
Savo žmogų, kai chemijai buvo per silpnas ir liko tik slauga, aš parsivežiau namo. Jis labai labai norėjo namo. Savo mašina vežiau žinodama, kad tai paskutinė mudviejų kelionė. Žinojau, kad greitosios nebekviesiu. Odisėjų iš skyriaus į skyrių metu aš išmokau visko. Išnuomojau deguonies koncentratorių, laidžiau morfijų, gaminau trintą maistą... Namie beveik nebevėmė.
Buvo tik viena poza, kuria beveik neduso. Kad ir kaip stengiaus, atsirado pragulos.
Keičiant patalynę paėmiau jį ant rankų ir užlipau ant svarstyklių. Kartu svėrėm 99. Aš-55.
Savo žmogų, kai chemijai buvo per silpnas ir liko tik slauga, aš parsivežiau namo. Jis labai labai norėjo namo. Savo mašina vežiau žinodama, kad tai paskutinė mudviejų kelionė. Žinojau, kad greitosios nebekviesiu. Odisėjų iš skyriaus į skyrių metu aš išmokau visko. Išnuomojau deguonies koncentratorių, laidžiau morfijų, gaminau trintą maistą... Namie beveik nebevėmė.
Buvo tik viena poza, kuria beveik neduso. Kad ir kaip stengiaus, atsirado pragulos.
Keičiant patalynę paėmiau jį ant rankų ir užlipau ant svarstyklių. Kartu svėrėm 99. Aš-55.
