Gyvenimas po vyro mirties

#265
QUOTE(mamakubu @ 2011 05 14, 19:06)
Manes neklause bet jei butu tokia galimybe buciau su savo pirmoju. Mes zmones niekad nevertinam ka turim tik praradus verkiam. Aisku dabar stengiuos gyvenima vertinti kitaip bet labai sunku tiem zmonem kurie tokiu budu prarado savo vyrus, nes mes nasles visad prisiminsim ir dar kas yra blogiausia pradesim lyginti savo dabartini su savo pirmu verysad.gif
Papildyta:

Ir as tikiu. Man irgi buvo pora atveju bet ir be ju tikejau o dabar dar labiau rolleyes.gif

As labai vertinau ir kai turejau salia,aisku mano situacija kitokia,as nepatyriau buities,rutinos.Buvom jauni ir itesiog svaigom vienas nuo kito,kurem grazius planus.Jausmas,kurio daugiau net panasaus nejauciau ax.gif Patys graziausi 2 metai mano gyvenime,tik su vaiku gimimu ji galeciau palyginti.

Jei ne per daug asmeniska,pasidalinkit,savo pora atveju blush2.gif
Papildyta:
Kazkada is vieno ,zmonos netekusio vyro,teko isgirsti minti,kuri suprantama, turbut,tik praradusiems artima.Ji skambejo mazdaug taip:
Mes netekome savo sielos draugo,bet gavome kita dovana,kurios neturi likusieji-mes nebijom mirties,nes ten sutiksime ta,kuris paliko ir butis igys prasme. ax.gif
Atsakyti
#266
QUOTE(maybe24 @ 2011 05 14, 22:07)
Papildyta:
Kazkada is vieno ,zmonos netekusio vyro,teko isgirsti minti,kuri suprantama, turbut,tik praradusiems artima.Ji skambejo mazdaug taip:
Mes netekome savo sielos draugo,bet gavome kita dovana,kurios neturi likusieji-mes nebijom mirties,nes ten sutiksime ta,kuris paliko  ir butis igys prasme. ax.gif

Cia tai kaip i desimtuka pataike tas zmogus. Anksciau paniskai bijojau mirties kai gyvenom kartu su MB pirmoju, o dabar kai ji praradau tikrai nebijau mirt, isgaravo baime nes zinau, kad ji ten sutiksiu.
Man labai nepatogu pries savo dabartini zmogu nes jei koks balius ar ka man gerti daug negalima as kai prisigeriu (na ne taip jau stipriai tik kai i galva truputi duoda ir atsipalaidoji) tai prasideda isterika del praradimo, ir negaliu sustot verkus. Vienintele iseitis negerti tada, kad nenutiktu taip. Nes manau, kad maniskis pagalvos, kad negaliu pamirsti savaji, bet jug taip ir yra verysad.gif Nieko negaliu su savim padaryti, nors ir vaika bendra turim. Bet tas rysis buvo stipriasnis arba dar pas mus ne viskas gerai gyvenime jeigu as saviski MB negaliu pamirsti. Patarkit ka daryti, net nezinau ar cia reikia patarimo, sudetingas tas mano gyvenimas.
P.S. maybe24 o jus vaikucius turite jau is antros santokos ar yra kitaip?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mamakubu: 15 gegužės 2011 - 09:39
#267
QUOTE(mamakubu @ 2011 05 15, 08:37)
P.S. maybe24 o jus vaikucius turite jau is antros santokos ar yra kitaip?

Vaikai nuo esamo vyro ir santuoka vienintle,deja neteko laimes susituokti ar vaikiuku tureti,nes buvom dar jauni,nors vestuves planavom.Tuo metu gyvenau ne Lietuvoje,o kitoje salyje kur susimetus gyventi buvo negrazu smile.gif
Na bet jis buvo man pirmasis vyras wub.gif ir jau cia forume nebepasakosiu,bet alpedavau vien nuo zvilgsnio ar prisilietimo,ka jau kalbeti apie daugiau.

Del patarimu,tai as esu labai bloga guodeja ,nes visi skirtingi esame,vieni uzsimirsta greiciau ir gyvena pilnaverti gyvenima,kitiems net progos nereikia,skaudulys vis islenda.Gal psichologo pagalbos reiketu unsure.gif bent tam,kad kazkokia ramybe ateitu.Turbut esate labai jautri ir atejus blogesnei dienai,puolate i prisiminimus,kur buvo geriau blush2.gif o tai turbut visai nepadeda gyventi.
Atsakyti
#268
QUOTE(maybe24 @ 2011 05 15, 12:27)
Vaikai nuo esamo vyro ir santuoka vienintle,deja neteko laimes susituokti ar vaikiuku tureti,nes buvom dar jauni,nors vestuves planavom.Tuo metu gyvenau ne Lietuvoje,o kitoje salyje  kur susimetus gyventi buvo negrazu  smile.gif
Na bet jis buvo man pirmasis vyras  wub.gif  ir jau cia forume nebepasakosiu,bet alpedavau vien nuo zvilgsnio ar prisilietimo,ka jau kalbeti apie daugiau.

Del patarimu,tai as esu labai bloga guodeja ,nes visi skirtingi esame,vieni uzsimirsta greiciau ir gyvena pilnaverti gyvenima,kitiems net progos nereikia,skaudulys vis islenda.Gal psichologo pagalbos reiketu  unsure.gif  bent tam,kad kazkokia ramybe ateitu.Turbut esate labai jautri ir atejus blogesnei dienai,puolate i prisiminimus,kur buvo geriau  blush2.gif  o tai turbut visai nepadeda gyventi.

Kas tiesa tas tiesa, jautri buvau o dabar be galo jautresne pasidariau ir tas tikrai nepadeda gyventi. Su praradimu kovojau viena be niekieno pagalbos, istveriau nemazai, psichologo neprireike, o gal ir veltui, nes dabar islenda silpnybes kuriu negaliu nuslepti. Pati esu medike bet nesikreipiau niekur ir net raminamuju negeriau, siaip esu pries tokius dalykus. Buvau daznai baznycioj dabar jau retai uzsuku bet tikiu, kad pagalba is ten ateina ir is anapus padeda mums mano MB. Cia visko nepapasakosi kaip ir kas, isties pas kiekviena is musu skirtinga istorija ir gyvenimas tik vienija mus vienas visu praradimas, mums brangiu zmoniu.
Atsakyti
#269
Citavot, kad nebijoma mirti.

Taip, vertybių perkainojimas, suvokimas koks beprasmiškas ir laikinas šis buvimas žemėje. Pamatymas visko kitu kampu: nebenervima smulkmenos, nes mes suvokiam, kiek tai nieko nereiškia. Kaip visi daiktai ir pinigai lieka tuščia vieta, jei nėra žmogaus.

Bet...
Mielosios,
Pažiūrėkim tiesai į akis ir pasakykim, ar mus pradžiugintų naujiena, jog sergam nepagydoma liga? Ar nekibtume į gyvenimą nagais ir dantimis? Ar nesakytume, kad mums dar per anksti, norim užauginti vaikus, palepinti anūkus, gal ir proanūkių sulaukti? Kad be mūsų jiems sunku bus?
Aš sau uždaviau šį klausimą. Nors kapo dešinę šalia savo žmogaus vadinu savo puse, bet išgirdusi pasiūlymą kad ir rytoj... atsakymas - schmoll.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Rene0: 15 gegužės 2011 - 17:26
#270
QUOTE(Rene0 @ 2011 05 15, 18:22)
Aš sau uždaviau šį klausimą. Nors kapo dešinę šalia savo žmogaus vadinu savo puse, bet išgirdusi pasiūlymą kad ir rytoj... atsakymas -  schmoll.gif

As ir nesakau, kad noriu mirti, tik as jau jos nebebijau unsure.gif
Atsakyti
#271
QUOTE(mamakubu @ 2011 05 15, 16:25)
As ir nesakau, kad noriu mirti, tik as jau jos nebebijau unsure.gif

As irgi nenoriu,bet irgi nebijau.
Pirmus metus norejau mirti ir net bandziau atsisveikinti su gyvenimu.Atrode neteisinga,kad as pasveikau ir gyvenu,o jo nera.Bet velgi turbut toks amzius jaunas,nei vaiku nebuvo ,nieko.Ir isviso tie metai buvo kazkas baisaus,nenorejau mokytis,viskas nesvarbu buvo,tryniausi ivairiose itartinose kompanijose,alkoholis,neretai ir vadinami lengvi narkotikai.Paskui sutikau savo dabartini vyra ir baigesi tos juodos dienos,kai gime dukra,visai reikalai pasitaise.
Atsakyti
#272
QUOTE(maybe24 @ 2011 05 15, 20:10)
As irgi nenoriu,bet irgi nebijau.
Pirmus metus norejau mirti ir net bandziau  atsisveikinti su gyvenimu.Atrode neteisinga,kad as pasveikau ir gyvenu,o jo nera.Bet velgi turbut toks amzius jaunas,nei vaiku nebuvo ,nieko.Ir isviso tie metai buvo kazkas baisaus,nenorejau mokytis,viskas nesvarbu buvo,tryniausi ivairiose itartinose kompanijose,alkoholis,neretai ir vadinami lengvi narkotikai.Paskui sutikau savo dabartini vyra ir baigesi tos juodos dienos,kai gime dukra,visai reikalai pasitaise.

Tai galima sakyti, kad sutikus savaja antra puse jis jus isgelbejo, o gal vel viska versim i likima unsure.gif Labai dziaugiuos, kad viskas jums dabar yra gerai. Nekas buvo tos mintys apie savizudybe. Man taip nebuvo, nes kazkaip du palikti vaikai man neleido ta padaryti, tik vienas buvo galvoj, kaip dabar isgyventi ir vaikus ant koju pastatyti.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mamakubu: 15 gegužės 2011 - 20:34
#273
Visada norėjau turėti tvirtą tradicinę šeimą, nugyventi su vienu žmogum, kaip prisiekėm, laimėje ir nelaimėje. Gavosi kaip gavosi. Su pirmu išsiskyriau. Antrą palaidojau. Trečio jau neieškosiu, nes, kaip mėgstu juokauti kalbėdama su kaimynėm našlėm, reikia palikti toms, kurios dar nė vieno neturėjo. Nepadoru būtų, žinant, kad 116 moterų tenka tik 100 vyrų. Nors dukra pataria jos tėvo neskaičiuoti, nes jis kaip pereinamoji taurė dabar pas kitą. bigsmile.gif
O tai ir gyvenimo istorijos tampa sudėtingos ir painios papasakoti. Gaunasi panašiai kaip:

tavo vaikai ir mano vaikai mūsų vaikus muša. 2.gif
Atsakyti
#274
QUOTE(Rene0 @ 2011 05 16, 17:55)
Trečio jau neieškosiu, nes, kaip mėgstu juokauti kalbėdama su kaimynėm našlėm, reikia palikti toms, kurios dar nė vieno neturėjo. Nepadoru būtų, žinant, kad 116 moterų tenka tik 100 vyrų.

Tikriausiai esate negrynakrauje lietuve,kad tokia kilni hihihi.gif
Atsakyti
#275
QUOTE(maybe24 @ 2011 05 16, 23:12)
Tikriausiai esate  negrynakrauje lietuve,kad tokia kilni  hihihi.gif

Isties, ka mes moteros tokio siam pasaulyje padarem, nejaugi mes nenusipelnem laimes doh.gif Taip greztai, kad neieskosiu Rene0 nereikia rasyti, yra toks daiktas kaip likimas ir jis uz mus nuspres. As manau bus viskas gerai tik savo laiku 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mamakubu: 17 gegužės 2011 - 05:38
#276
QUOTE(mamakubu @ 2011 05 17, 06:38)
Isties, ka mes moteros tokio siam pasaulyje padarem, nejaugi mes nenusipelnem laimes doh.gif Taip greztai, kad neieskosiu Rene0 nereikia rasyti, yra toks daiktas kaip likimas ir jis uz mus nuspres. As manau bus viskas gerai tik savo laiku 4u.gif



Gyvenime apskritai reikia stengtis daryti kuo mažiau apibrendrinimų, duoti pažadų, priesaikų. Labai dažnai tas "NIEKADA" laikui bėgant sušvelnėja ir tampa "KARTAIS, o gal net ir NUOLAT"...

Kai poros skiriasi, dažniausia apsidrabstoma purvais, tad gali imti savo antrosios pusės ir nekęsti, ypač, jei jis pamiršta alimentus sumokėti ar su kita prieš Tavo langus vaikšto... Kai iš Tavęs Tavo žmogų atima likimas, susigyventi labai sunku... Nublanksta visi nesutarimai, nuoskaudos išnyksta, lieka tik šilti prisiminimai, skausmas ir suvokimas, jog Jis buvo idealus, nes mirusius mes linkę idealizuoti.
Atsakyti