Dėl vartų-o gal aš jau tarpuvartėj?
Gaila tu vaiku, bet savojo irgi nesinori skriausti.
Man labiausiai patiko Rimi akcija, dalino lapelius, kuriuose prase nupirkti negendanciu maisto produktu ir buvo sustatyti vezimeliai prie kasu, kad jiems skirtus pirkinius sudeti. Va cia tai sauni akcija ir isties tiems zmonems prie tu vezimeliu istikro reikejo tu produktu, o as dziaugiausi, kad bent tuom galejau jiems padeti.
O tie vaikai parduotuvese, kartais jie net uz maniskius geriau atrodo, nes manieji is po darzo tai kaip is kiaulides, kad buciau pasiemus
Man dazniausiai sako, kad durne tu kam dalini vis tiek prisipirks saldainiu arba grys namo tevai atims ir jie netures tu pinigu.
Bet as dazniausiai negaliu praeiti ramiai, jei koki karta iskolios maza ismalda, tada turbut ir nebeduosiu
Man labiausiai patiko Rimi akcija, dalino lapelius, kuriuose prase nupirkti negendanciu maisto produktu ir buvo sustatyti vezimeliai prie kasu, kad jiems skirtus pirkinius sudeti. Va cia tai sauni akcija ir isties tiems zmonems prie tu vezimeliu istikro reikejo tu produktu, o as dziaugiausi, kad bent tuom galejau jiems padeti.
O tie vaikai parduotuvese, kartais jie net uz maniskius geriau atrodo, nes manieji is po darzo tai kaip is kiaulides, kad buciau pasiemus
Man dazniausiai sako, kad durne tu kam dalini vis tiek prisipirks saldainiu arba grys namo tevai atims ir jie netures tu pinigu.Bet as dazniausiai negaliu praeiti ramiai, jei koki karta iskolios maza ismalda, tada turbut ir nebeduosiu
QUOTE(skemi @ 2007 12 14, 00:27)
<...>
Taciau pati jau keinta karta parduotuveje papauolu i tokia padeti, kad prie manes priena vaikas ir praso " teta gal galetumet atiduoti vezimeli" ( juk jame litas ikistas). man to vezimelio negaila, bet as einu kartu su sunumi, kuriam seseri ir jie visad papraso pirmi, tada tas supyksta ir sako "mam, as nuvesiu vezimeli", as tada bandau jam paaiskinti, kad jie pirmi paprase, bet jis vistiek pyksta ir taip jau pora kartu, o siandien dar ir vyrui tokia pati situacija pasitaike, tas irgi tiems vaikams atidave vezimeli, tai buvo asaru pakalne. Visai susimaisiau cia atrodo vieniem gero nori, bet jau tavo vaikas lieka nuskriaustas ir net nepadeda ikalbinejimai, kad as jam penkis litus duosiu. Ka daryti nebezinau ir net jau toks nemalonus jausmas eiti i parduotuve, nes zinau kuo tai gali baigtis.
Taciau pati jau keinta karta parduotuveje papauolu i tokia padeti, kad prie manes priena vaikas ir praso " teta gal galetumet atiduoti vezimeli" ( juk jame litas ikistas). man to vezimelio negaila, bet as einu kartu su sunumi, kuriam seseri ir jie visad papraso pirmi, tada tas supyksta ir sako "mam, as nuvesiu vezimeli", as tada bandau jam paaiskinti, kad jie pirmi paprase, bet jis vistiek pyksta ir taip jau pora kartu, o siandien dar ir vyrui tokia pati situacija pasitaike, tas irgi tiems vaikams atidave vezimeli, tai buvo asaru pakalne. Visai susimaisiau cia atrodo vieniem gero nori, bet jau tavo vaikas lieka nuskriaustas ir net nepadeda ikalbinejimai, kad as jam penkis litus duosiu. Ka daryti nebezinau ir net jau toks nemalonus jausmas eiti i parduotuve, nes zinau kuo tai gali baigtis.
Nesuprantu, kur problema... Jei žinai, kad prašo vežimėlio tik dėl to, kad išsiimtų pinigėlį, o tavo vaikui smagiausia nuvežti vežimą ir tas sujungimo ir pinigo išėmimo procesas, tai padaryk laimingais visus tuos vaikus. Aniem duok pinigėlį, o savąjąm leisk vežti vežimėlį. (Juo labiau, kad vežimėlį galima atsirakinti ir ne su litu, o ir tik su dviem centais)
O jei mąstai iš viso duoti išmaldos prašantiems ar ne tai kitas klausimas. Aš irgi sau ne iki galo atsakiau į šį klausimą. Būčiau linkusi neduoti, nes dauguma juos išleidžia netinkamai. Bet juk išmaldos davimas, kaip geras dalykas aprašomas daugelio religijų, ir ten neužsimenama, kad reikėtų kontroliuoti, kam tie dalykai bus panaudojami, o greičiau jau sako: "kai tu daliji išmaldą, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins". Taigi kaip ir reikėtų duoti, kiek gali ir nesirūpinti, kam ir kaip bus sunaudojama, ką davei.
QUOTE(norako @ 2007 12 13, 22:24)
O galbūt būtent svarbu, kokia intencija, ar iš viso yra?...
Pažiūrėjau jūsų profilį, jūs turit 5 vaikus
, lenkiu žemai galvą 
Pažiūrėjau jūsų profilį, jūs turit 5 vaikus
, lenkiu žemai galvą Kartais, begryninant intencijas, gali nebelikt laiko geriems darbams
. Galbūt, tai tik man būdinga problema, nes aš mėgėja pirmiausia apsvarstyt iš visų pusių ir tik tada pradėti veikti, taigi man aktualu daugiau veikti ir mažiau svarstyti ar mano intencija pakankamai gryna .Ačiū, bet aš vis dar tebesu vienaskaitoj
, nes esu tik kelias jiems ateiti, nuo to manęs daugiau nepasidaro 
. QUOTE(barsukele @ 2007 12 13, 23:42)
Kažko netraukia daryti gerus darbus tik tam, kad sau pasakyčiau- va, kokia tu gera, dėl idėjos 
. Arba yra vidinis noras padėti, arba ne.Savęs neprievartauju dėl dangaus vartų.
. Arba yra vidinis noras padėti, arba ne.Savęs neprievartauju dėl dangaus vartų.Jeigu paisyčiau tik savo vidinio noro, daug žmonių kasdien liktų nelaimingi (nesvarbu, ar nurėpliosiu iki dangaus vartų, bet man smagiau tai daryti dėl Kristaus meilės, nes manosios dažnai per maža).
Džiaugiuosi, kad mano "akmenėlio" istorija pralinksminau. Pačios priminėt ją, tai ir papasakojau 
Iš tikro, bent jau man, kai padedu žmogui, kai padedu dar jam nesitikint, kad padėsiu, tai visai net nepagalvoju, kad va gerą darbą padarysiu. Kažkaip man tai natūraliai gaunasi. Lengva įsijausti į kito padėtį ir pajausti poreikį padėti. Kadangi tai darau tikrai daug, tai papuolu į visokias keistas situacijas arba išgirstų pačių įvairiausių reakcijų. Jei čia papasakočiau, tai turbūt prisijuoktumėte iki ašarų. Bet tema ne apie tai.
Sakyčiau dabar atėjo, bent jau pas mane, toks metas, kai kiti man padeda ir taip gera kai sutinku tokius žmones, kurie neraisi iš kailio nesuprantančiai moterai paaiškinti ir padėti
Eikime į viską atvira širdimi ir tada viskas bus daug paprasčiau
Iš tikro, bent jau man, kai padedu žmogui, kai padedu dar jam nesitikint, kad padėsiu, tai visai net nepagalvoju, kad va gerą darbą padarysiu. Kažkaip man tai natūraliai gaunasi. Lengva įsijausti į kito padėtį ir pajausti poreikį padėti. Kadangi tai darau tikrai daug, tai papuolu į visokias keistas situacijas arba išgirstų pačių įvairiausių reakcijų. Jei čia papasakočiau, tai turbūt prisijuoktumėte iki ašarų. Bet tema ne apie tai.
Sakyčiau dabar atėjo, bent jau pas mane, toks metas, kai kiti man padeda ir taip gera kai sutinku tokius žmones, kurie neraisi iš kailio nesuprantančiai moterai paaiškinti ir padėti
Eikime į viską atvira širdimi ir tada viskas bus daug paprasčiau
QUOTE(skemi @ 2007 12 14, 00:27)
Taciau pati jau keinta karta parduotuveje papauolu i tokia padeti, kad prie manes priena vaikas ir praso " teta gal galetumet atiduoti vezimeli" ( juk jame litas ikistas). man to vezimelio negaila, bet as einu kartu su sunumi, kuriam seseri ir jie visad papraso pirmi, tada tas supyksta ir sako "mam, as nuvesiu vezimeli", as tada bandau jam paaiskinti, kad jie pirmi paprase, bet jis vistiek pyksta ir taip jau pora kartu, o siandien dar ir vyrui tokia pati situacija pasitaike, tas irgi tiems vaikams atidave vezimeli, tai buvo asaru pakalne. Visai susimaisiau cia atrodo vieniem gero nori, bet jau tavo vaikas lieka nuskriaustas ir net nepadeda ikalbinejimai, kad as jam penkis litus duosiu. Ka daryti nebezinau ir net jau toks nemalonus jausmas eiti i parduotuve, nes zinau kuo tai gali baigtis.
Susitarkit jau namie, kaip darysit su tais vėžimėliais parduotuvėje.
Mergaičiukės, o kaip jūms atrodo situacija, kai motina puola gelbėti skęstantį jūroje vaiką, nors pati nemoka plaukti arba, kai žmogus bėga į degantį namą traukti iš ten dūstančių žmonių? Kokia intencija, ar samprotavimai juos verčia tai daryti? Noras prie dangaus vartų?...
Ogi vidinis balsas, Una Li, širdies noras. Tada žmogus negalvoja, jis jaučia situaciją. Protas tada tyli, nes jei galėtų- rėktų : kur lendi?
Ogi vidinis balsas, Una Li, širdies noras. Tada žmogus negalvoja, jis jaučia situaciją. Protas tada tyli, nes jei galėtų- rėktų : kur lendi?
QUOTE(Una Li @ 2007 12 14, 00:46)
Kartais, begryninant intencijas, gali nebelikt laiko geriems darbams .
Ačiū, bet aš vis dar tebesu vienaskaitoj , nes esu tik kelias jiems ateiti, nuo to manęs daugiau nepasidaro .
. Ačiū, bet aš vis dar tebesu vienaskaitoj
, nes esu tik kelias jiems ateiti, nuo to manęs daugiau nepasidaro . Aš galvojau apie tėvystės santykį daug...Žodį "turi" vartoju, nes jis vartojamas kalbant apie vaikus, bet į jį pavaldumo, priklausomybės ar nuosavybės prasmės nesudedu. Ir vis tik galvoju, kad mes ne tik kelias, arba kelias, kuris visad yra, tad ne tik vartai, pro kuriuos ateinama, kelias, prie kurio galima sugrįžti, kaip namai, kurie visad laukia. Na kaip ir dangiškasis Tėvas, jis išleidžia, bet nepaleidžia juk, nepalieka, aš norėjau pasakyti tai.
Jaučiu, kad mano santykiai su vaikais labai mane keičia, tad laikau tai labai svarbiu, kartą tapęs tėvu juo visam gyvenmui ir liksi (kai gimdžiau išgyvenau tikrai kitą savo gimimą, kitos savęs) ir nesvarbu, kur ir kiek ilgai bus tavo vaikai. todėl tam tikra prasme "turiu" vaikus kaip santykį su jais, kuris mane formuoja, kuria. Tai apkabinimas, kuris palaiko, bet nesulaiko, tai rankos, kurios laukia, bet nepririša. Nežinau, dabar daug kas sako, "aš savo vaikų neturiu, jie ne mano"...turbūt tai kalbėjimas keliom kalbom, bet jei nekonkretizuoti, tai viskas per daug išskysta ir man kartais atrodo, kad tie vaikai lieka vieniši...kaip ir aš jaučiuosi veiniša nerasdama savo dangiškojo Tėvo, kuris vienintelis mane galėtų mylėti besąlygiškai, mokydamas mane taip mylėti save...ir kitus.
Aš pacituosiu žymų filosofą E. Leviną "Etikai ir begalybė":
Tėvystė yra santykis su svetimu, kuris, likdamas visai kitu asmeniu, yra Aš . Aš ne turiu savo vaiką, aš savotiškai esu savo vaikas.
Arba dar:
Sūnystė yra dar paslaptingesnė: tai santykis su kitu asmeniu, kuriame kitas asmuo yra radikaliai kitas ir kuriame jis vis dėlto tam tikra prasme yra aš . Tėvo aš turi reikalą su kitybe, kuri yra jo, nebūdama nei valda, nei nuosavybė. Tai, kad matome kito galimybes kaip mūsų pačių galimybes, kad galime išeiti iš užsiskledimo savo tapatybėje bei tame, kas mums skirta, link kažko, kas mums nėra skirta, o vis dėlto yra mūsų, -štai kas yra tėvystė. Tai ateitis anapus mano būties. Tiems, kas neturi vaikų tas santykis gali būti mokytojo - mokinio.
Aš vis grįžtu ir grįžtu prie šitų minčių.
QUOTE
(Juo labiau, kad vežimėlį galima atsirakinti ir ne su litu, o ir tik su dviem centais)
LUKNE, nesupratau
??? Tokia katalikė, o mokai žmones sukčiauti
myliu jus visas už tai, už tokius bajerius 
QUOTE
Ogi vidinis balsas, Una Li, širdies noras. Tada žmogus negalvoja, jis jaučia situaciją. Protas tada tyli, nes jei galėtų- rėktų : kur lendi?
Taip, manau, kad smagiausia padėti, kai to net nejauti, to padėjimo.Pav., mėgstu ir moku nerti, megzti. Paprašo numegzti lauktuvėm į užsienį staltiesėlių, be atlygio, kartais siūlų duoda, kartais ne.Mezgu ir svaigstu, kad tegu pradžiugina tuos žmones, kas apžiūrės, naudosis, tiesiog iš pradžių intuityviai prajaučiu modelį, paskui įmezgu programą.Net juokinga, kai papasakoja atsiliepimus sugrįžę, kaip užsieniečiai tupinėja aplink, džiaugiasi, stebisi, dėkoja.Taip smagu paskui būna, geriausias akmenukas.
Arba sykį artimi giminės prašė paskolinti pinigėlių verslui, pagal planą viskas seksis puikiai, greit gražins, jie patys tuo nuoširdžiai tiki (mes nelabai), apsukti nenori.Mes su vyru pažįstam juos kaip nuluptus, todėl sakom, kad neturim, pirkom tą ir aną, nedavėm. Po kelių mėnesių nusipirkom stambų(mums) pirkinį. Įsivaizduoju, kaip keikė, kai sužinojo
Geriau išsigydysiu nuo būk visiems geras idealizacijos, nei paskui reiks gydytis nuo neprisirišk prie pinigų ir nesmerk kitų
QUOTE(Una Li @ 2007 12 13, 23:46)
Jeigu paisyčiau tik savo vidinio noro, daug žmonių kasdien liktų nelaimingi (nesvarbu, ar nurėpliosiu iki dangaus vartų, bet man smagiau tai daryti dėl Kristaus meilės, nes manosios dažnai per maža).
Negali būti, man atrodo, kad paisant vidinio noro visi turėtų būti aprūpinti tuo, kuo reikia, įskaitant tave.
Aš kaip barsukėlė, elgiuosi pagal savo jausmus. Jei jaučiu negatyvų jausmą, nepadedu, jeigu pajuntu norą - padedu. Nebijokit, padėti įaugę į mano kraują, taigi "nuskriaustųjų" būna nedaug
Šauniai jūs čia rašot, protingai. Prie viso to dar vieną diskomfortą jaučiu, kuris mane ir padžiauna-negaliu meluoti, kad neturiu, o skolinti nenoriu, tai prieštarauja mano principams. tada tampu "menininke' kai reikia paaiškinti kodėl neskolinsiu. Taip praradau nemažai anksčiau bendravusių žmonių. Tiesiog manau, jei reikia pieno-eini į parduotuvę,o ne į kirpyklą jei pinigų-į banką, ir tiek.
jei pinigų-į banką, ir tiek.
