QUOTE(angelu kalva @ 2012 11 28, 01:52)
Sutinku is dalies. Man tavo pasisakymas primena snobo ir materialisto misini.
O sitoj citatoj "... kad vaikas saugo savo žaisliuką, nelaužo jo pats ir neleidžia to daryti kitiems..." man atsispindi materializmas.
Gal tau taip ir neatrodo, bet man atsordo kitaip. Juk kiekvienas turi teise i savo nuomone ir poziuri.
Pasakiau, tai, ka norejau pasakyti. O jeigu tai neatitinka tavo poziurio, tai nereiskia, kad taip negali buti, ar tai yra netiesa arba kazkokia blogybe.
Galiu atsakyt i tavo paskutini sakini kurioj vietoj cia materializmas. Materializmas yra visur. Absoliuciai visas tavo posmas persmelktas materializmu. Daikto isigijimo sureiksminimas man yra materializmas. Nezinau, kokio amziaus yra tavo vaikai, bet maniskis tikrai nezino, kiek mama ir tete turi pinigu. Jis aplamai dar nezino, kas yra pinigai. Ne tame esme. Tiesiog isaukstinamas
daiktas - jis tampa svarbesnis uz bet ka kita. Tikiuosi, kad is tikruju pas jus taip nera, kad as neteisingai supratau tavo posta, nes forume daug ka galima issiaiskinti savaip.
Tiesa pasakius, jei kalbant labai i tema, tai man neteko susidurti su vaikais, lauzanciais zaislus. Bet teko sutikti tevu, kurie seke savo vaiku kiekviena judesi, kad jie netycia ko nesugadintu istisai komentuodami : nesulauzyk, nesubraizyk, neliesk, nebegiok, nesokinek ir t.t...... Tai man teko ne vaikus tramdyt, o tevus. Tai gal jei tevai istisai vaikams plauna smegenis kad nelauzytu/nesuktu/neliestu/nemaigytu tai jiems kaip tik ir knieti taip elgtis?
Tikrai neteisingai supratote ir manau, jog tikrai aiškiai aprašiau, kokia mums yra daikto vertė. Jo vertė- pastangos, svajonės, laikas siekiant, laikas mėgaujantis. Jeigu jūsų šeimoje žaislai ir kiti materialūs daiktai nėra perkami ir nėra branginami, sveikinu, jūs esate visai laisva nuo šio materialaus pasaulio, greičiausiai ir nuodėmių nedarot (kalbu nesišaipydama, nes manau, kad materializmo, tokio kokį jį suprantu aš, gali atsisakyti tik šventieji na ir dar budistų vienuoliai ir žaviuosi, bet kažkodėl nepavydžiu).
Pateiksiu pavyzdį, nes man tikrai apsidarė įdomi jūsų nuomonė.
Perku knygą "Kam skambina varpai". Perku ją todėl, kad kadaise žalioje jaunystėje ją skaičiau ir žinau, kad vėl atvertusi šį kūrinį, pajusiu didelę emocijų bangą, mano mintys ir siela nusikels kažkur toli, į didelius svarstymus ir apmąstymus, gal net į malonius arba nevisai prisiminimus. Perku šią knygą todėl, kad visada svajojau ją perskaityti su mylimu žmogumi, dabar tai mano vyras. Žinau, kad betkada galėsiu paimti knygą iš lentynos, atsiversti ir panirti į savo kitą pasaulį. Šį kūrinį labai
branginu. Visus prisiminimus, emocijas, susijusias su šia knyga,
branginu. Branginu, todėl saugau. Žinoma, pasaulis nesugrius, jei knygą, ne vietoje paliktą, sukandžios šuo ar suplėšys mažylis- tai bus tik dar vienas prisiminimas, tačiau stengiuosi, jog taip nenutiktų. O gal saugau todėl, kad kitos nusipirkti neišgalėčiau, dovanų negaučiau, o į viešąją biblioteką neturiu galimybės nueiti? Ar tai irgi baisus materializmas?
Man tikrai įdomi jūsų nuomonė, gal ne taip viską suprantu.