Aš galvoju, kad ši tema kaip tik skyreliui Kertelė sielai .
Alkoholis nėra savižudybės pagrindas. Tam tikru lygmeniu apskritai būtų galima teigti, kad alkoholis kiek įmanoma labiau atitolina savižudybę (tuoj paaiškinsiu šią mintį). Žmogus vartojantis alkoholį iš esmės nori atitolinti kažkokias problemas, skausmą, stresą, jis siekia pasimiršti trumpam laiko periodui. O tai darydamas jis siekia kažkiek atsitiesti, kad galėtų toliau gyventi ir kovoti su savo rūpesčiais.
Kai alkoholio vartojimas tampa dažnas, bene kasdienis, tai jau yra problema. Jis jau nebepadeda užsimiršti, o tik naikina žmogaus kūną ir protą. Nusilpęs fiziškai ir priklausomas nuo alkoholio, žmogus nebesugeba išlaikyti savo ankstesnio asmenybės lygio. Jis pradeda smukti ir dar labiau vartoti alkoholį tik iš nevilties. Pasiekęs atitinkamą degradacijos laipsnį (ar tai būtų asmeninis, ar vertinamas per socialinės aplinkos prizmę), jis nebesugeba eiti toliau, o to pasekoje - savižudybė.
Vėlgi tai viena iš variacijų, tačiau pakankamai dažna.
Kai alkoholio vartojimas tampa dažnas, bene kasdienis, tai jau yra problema. Jis jau nebepadeda užsimiršti, o tik naikina žmogaus kūną ir protą. Nusilpęs fiziškai ir priklausomas nuo alkoholio, žmogus nebesugeba išlaikyti savo ankstesnio asmenybės lygio. Jis pradeda smukti ir dar labiau vartoti alkoholį tik iš nevilties. Pasiekęs atitinkamą degradacijos laipsnį (ar tai būtų asmeninis, ar vertinamas per socialinės aplinkos prizmę), jis nebesugeba eiti toliau, o to pasekoje - savižudybė.
Vėlgi tai viena iš variacijų, tačiau pakankamai dažna.
QUOTE(Zabyte @ 2013 04 24, 18:12)
Žinot gi gal, yra tokia legenda, kad žudomasi netgi iš per gero gyvenimo. Kažkaip panašiai skamba: "žmonės gyveno tarsi rojuje, tokie laimingi, tokie laimingi, tokie, kad..... tiesiog begaliniai laimingi, kad iš tos laimės net šokdavo nuo uolų į jūrą ir paskęsdavo".
Būtent kaip Vanduo ir rašo - nemąstant, tiesiog transas ir užplaukia. Ir tikrai, tai gali būti ne tik iš liūdesio, gali būti atvirkščiai - nuo per gero gyvenimo ar dyko buvimo, nuo to, kad žmogui kaip tik viskas per gerai ir nebeįdomu. Keli metai ramus, laimingas gyvenimas ir nebevertina nieko.
Netaikau to Šapranauskui, o šiaip į temą sakau.
Būtent kaip Vanduo ir rašo - nemąstant, tiesiog transas ir užplaukia. Ir tikrai, tai gali būti ne tik iš liūdesio, gali būti atvirkščiai - nuo per gero gyvenimo ar dyko buvimo, nuo to, kad žmogui kaip tik viskas per gerai ir nebeįdomu. Keli metai ramus, laimingas gyvenimas ir nebevertina nieko.
Netaikau to Šapranauskui, o šiaip į temą sakau.
Ziurint, kas kaip supranta gera gyvenima...Man tai geras gyvenimas: prasmingas, idomus, kupinas meiles , turtingas dvasine, o ne materialine prasme. Mano manymu, zmogus, gyvenantis, ar siekiantis tokio gyvenimo, neturetu minciu apie savizudybe. O jei kieno " geras gyvenimas" turtai, pripazinimas, besaikis noras tureti viska, ka turi kiti, tada taip, toks gyvenimas tik ir veda prie dvasiniu ligu ar krastutiniu atveju prie zmogzudystes.
Gyvenimas yra joks, reakcija į jį priklauso nuo būsenos.
Skirtingose būsenose skirtingos reakcijos į tą patį.
Tad esantis laimės jausmo būsenoje nesižudys.
Sąvoka per geras gyvenimas atsiranda suskaičiuojant kito taškus.
Taškai, tai vertinami ir reikšmingi dalykai visuomenėje.
Tai gali būti turtas, madingi rūbai, socialinė padėtis, populiarumas, daiktai ir t.t.
Deja, žmogaus vidinė būsena gali nepriklausyti nuo taškų.
Gyvenimo džiaugsmingumo, dvasinio pakylėjimo būsena gali nepriklausyti nuo prabangaus namo ar automobilio, populiarumo ir t.t. Iš čia atsiranda nesupratimas ir nuostaba: ko jam dar trūko, juk viską turėjo, buvo pertekęs, nebežino ką veikti iš dyko buvimo ir t.t. Yra net patarlė: kad ponas nežino ką ubagas valgo, o ubagas negali suvokti kur ponas pinigus deda. Turinčiam mažiau, atrodo, kad duotų jam kas turinčio daugiau turtą, tai jis laimingiausias žmogus būtų ir jis negali suprasti kaip šitiek turint galima dar skustis blogu gyvenimu, kad nesiseka ir t.t.
Deja, turtas, daiktai, socialinis statusas negarantuoja šventės širdyje, todėl ir sakoma, kad turtuoliai irgi verkia.
Viskam yra riba.
Juk negali privalgyti iki begalybės, ateis persisotinimo jausmas ir šleikštulys. Lygiai taip pat galima persisotinti daiktais, populiarumu, dėmesiu, tipiškais santykiais ir t.t. Todėl iš per gero gyvenimo niekas nesižudo, kitas reikalas persisotinimas tipiškomis emocijomis. Todėl žudomasi ne iš gero gyvenimo, bet iš persisotinimo tipiškomis emocijomis, tipiškais pojūčiais, tipiškais santykiais. Prarandamas gyvenimo skonis. Gyvenimas tampa neskanus. Tai būsena.
Skirtingose būsenose skirtingos reakcijos į tą patį.
Tad esantis laimės jausmo būsenoje nesižudys.
Sąvoka per geras gyvenimas atsiranda suskaičiuojant kito taškus.
Taškai, tai vertinami ir reikšmingi dalykai visuomenėje.
Tai gali būti turtas, madingi rūbai, socialinė padėtis, populiarumas, daiktai ir t.t.
Deja, žmogaus vidinė būsena gali nepriklausyti nuo taškų.
Gyvenimo džiaugsmingumo, dvasinio pakylėjimo būsena gali nepriklausyti nuo prabangaus namo ar automobilio, populiarumo ir t.t. Iš čia atsiranda nesupratimas ir nuostaba: ko jam dar trūko, juk viską turėjo, buvo pertekęs, nebežino ką veikti iš dyko buvimo ir t.t. Yra net patarlė: kad ponas nežino ką ubagas valgo, o ubagas negali suvokti kur ponas pinigus deda. Turinčiam mažiau, atrodo, kad duotų jam kas turinčio daugiau turtą, tai jis laimingiausias žmogus būtų ir jis negali suprasti kaip šitiek turint galima dar skustis blogu gyvenimu, kad nesiseka ir t.t.
Deja, turtas, daiktai, socialinis statusas negarantuoja šventės širdyje, todėl ir sakoma, kad turtuoliai irgi verkia.
Viskam yra riba.
Juk negali privalgyti iki begalybės, ateis persisotinimo jausmas ir šleikštulys. Lygiai taip pat galima persisotinti daiktais, populiarumu, dėmesiu, tipiškais santykiais ir t.t. Todėl iš per gero gyvenimo niekas nesižudo, kitas reikalas persisotinimas tipiškomis emocijomis. Todėl žudomasi ne iš gero gyvenimo, bet iš persisotinimo tipiškomis emocijomis, tipiškais pojūčiais, tipiškais santykiais. Prarandamas gyvenimo skonis. Gyvenimas tampa neskanus. Tai būsena.
QUOTE(Vanduo @ 2013 04 24, 19:28)
Gyvenimas yra joks, reakcija į jį priklauso nuo būsenos.
Skirtingose būsenose skirtingos reakcijos į tą patį.
Tad esantis laimės jausmo būsenoje nesižudys.
Sąvoka per geras gyvenimas atsiranda suskaičiuojant kito taškus.
Taškai, tai vertinami ir reikšmingi dalykai visuomenėje.
Tai gali būti turtas, madingi rūbai, socialinė padėtis, populiarumas, daiktai ir t.t.
Deja, žmogaus vidinė būsena gali nepriklausyti nuo taškų.
Gyvenimo džiaugsmingumo, dvasinio pakylėjimo būsena gali nepriklausyti nuo prabangaus namo ar automobilio, populiarumo ir t.t. Iš čia atsiranda nesupratimas ir nuostaba: ko jam dar trūko, juk viską turėjo, buvo pertekęs, nebežino ką veikti iš dyko buvimo ir t.t. Yra net patarlė: kad ponas nežino ką ubagas valgo, o ubagas negali suvokti kur ponas pinigus deda. Turinčiam mažiau, atrodo, kad duotų jam kas turinčio daugiau turtą, tai jis laimingiausias žmogus būtų ir jis negali suprasti kaip šitiek turint galima dar skustis blogu gyvenimu, kad nesiseka ir t.t.
Deja, turtas, daiktai, socialinis statusas negarantuoja šventės širdyje, todėl ir sakoma, kad turtuoliai irgi verkia.
Viskam yra riba.
Juk negali privalgyti iki begalybės, ateis persisotinimo jausmas ir šleikštulys. Lygiai taip pat galima persisotinti daiktais, populiarumu, dėmesiu, tipiškais santykiais ir t.t. Todėl iš per gero gyvenimo niekas nesižudo, kitas reikalas persisotinimas tipiškomis emocijomis. Todėl žudomasi ne iš gero gyvenimo, bet iš persisotinimo tipiškomis emocijomis, tipiškais pojūčiais, tipiškais santykiais. Prarandamas gyvenimo skonis. Gyvenimas tampa neskanus. Tai būsena.
Skirtingose būsenose skirtingos reakcijos į tą patį.
Tad esantis laimės jausmo būsenoje nesižudys.
Sąvoka per geras gyvenimas atsiranda suskaičiuojant kito taškus.
Taškai, tai vertinami ir reikšmingi dalykai visuomenėje.
Tai gali būti turtas, madingi rūbai, socialinė padėtis, populiarumas, daiktai ir t.t.
Deja, žmogaus vidinė būsena gali nepriklausyti nuo taškų.
Gyvenimo džiaugsmingumo, dvasinio pakylėjimo būsena gali nepriklausyti nuo prabangaus namo ar automobilio, populiarumo ir t.t. Iš čia atsiranda nesupratimas ir nuostaba: ko jam dar trūko, juk viską turėjo, buvo pertekęs, nebežino ką veikti iš dyko buvimo ir t.t. Yra net patarlė: kad ponas nežino ką ubagas valgo, o ubagas negali suvokti kur ponas pinigus deda. Turinčiam mažiau, atrodo, kad duotų jam kas turinčio daugiau turtą, tai jis laimingiausias žmogus būtų ir jis negali suprasti kaip šitiek turint galima dar skustis blogu gyvenimu, kad nesiseka ir t.t.
Deja, turtas, daiktai, socialinis statusas negarantuoja šventės širdyje, todėl ir sakoma, kad turtuoliai irgi verkia.
Viskam yra riba.
Juk negali privalgyti iki begalybės, ateis persisotinimo jausmas ir šleikštulys. Lygiai taip pat galima persisotinti daiktais, populiarumu, dėmesiu, tipiškais santykiais ir t.t. Todėl iš per gero gyvenimo niekas nesižudo, kitas reikalas persisotinimas tipiškomis emocijomis. Todėl žudomasi ne iš gero gyvenimo, bet iš persisotinimo tipiškomis emocijomis, tipiškais pojūčiais, tipiškais santykiais. Prarandamas gyvenimo skonis. Gyvenimas tampa neskanus. Tai būsena.
Labai labai teisingai parasei, Vanduo!
darau isvada, kad nepabuvus savizudzio vietoje, jo nesuprasi, kas ir kodel. gyvenime buvo tokiu momentu, kai gyventi nesinorejo, bet zudytis taip pat nesinorejo, galvojau kaip kiti sugeba pakelt pries save ranka, as visiskoj duobej, atrodo blogiau nebuna, bet negaliu nusizudyti, todel ir rasiau, kad reikia drasos tam, nes taip pasirode is patirties, man buvo ir butu baisu tai padaryti bet kokiu budu, nebuvau toj busenoj reiskia. kiek toliau gyvenanciu kamynu yra nusizude, pvz abituriente po egzaminu,kurios tevai pijokai, sake, kad viskas uzaugai, eik mergele, pati gyvenk, kitas jaunuolis del kazko susipykes su zmona, o ji nesutiko taikytis. abu pasikore konkreciau. Kas klausete ar cia tinka religijai ir ezoterikai, sia tema laisvai galima priskirti religijai ir ezoterikai, kiekvienai atskirai, diskutuojant, kas laukia savizudzio po mirties, karma ir baznycios zvilgsni i tai, bei dar daugiau.
Man įdomus kitas savižudybės aspektas, pastebiu tarsi užkrato tendenciją. Po pirmos savižudybės gyvenvietėj prasideda tarsi grandininė reakcija, žmonės savo noru išeina vienas po kito. Nors aš kuo toliau, tuo labiau abejoju pasakymu: savo noru. Vienoj iš ekstrasensų mūšių laidoj taip pat kalbėta apie tai, kad po vienos savižudybės gyvenvietę tarsi apsėda ilgiems metams. Būna, kad giminėj savo noru išeina keletas žmonių, artimi kraujo giminės.
Kažkuris nusižudęs rusų rašytojas, ar ne Majakovskis, ant savo kapo taip pat traukė savižudžius.
Vanduo, ką manai?
Dabar dėl persisotinimo emocijom ir visu kuo. Pamąsčius plačiau, įdomu, kodėl posovietinėse valstybėse pirmaujama suicido skaičiais? Juk ir Vakaruose žmonės persisotinę, gal žmonės ten kitokie? O gal ten antidepresantus labiau vartoja? Kiek teko girdėti, kai kuriose šalyse praktiškai nuo 60 metų žmonėms beveik visiems skiriami vaistai.
Kažkuris nusižudęs rusų rašytojas, ar ne Majakovskis, ant savo kapo taip pat traukė savižudžius.
Vanduo, ką manai?
Dabar dėl persisotinimo emocijom ir visu kuo. Pamąsčius plačiau, įdomu, kodėl posovietinėse valstybėse pirmaujama suicido skaičiais? Juk ir Vakaruose žmonės persisotinę, gal žmonės ten kitokie? O gal ten antidepresantus labiau vartoja? Kiek teko girdėti, kai kuriose šalyse praktiškai nuo 60 metų žmonėms beveik visiems skiriami vaistai.
Kažkada jau rašiau, kad tas, kuris sugebėtų būti 100% egoistu arba altruistu nekentėtų. Kančias sukelia vidiniai prieštaravimai, kai mėtomasi iš vienos sistemos į kitą ( iš egoizmo į altruizmą ir atvirkščiai). Galbūt po sovietinėse valstybėse žmonės priversti adaptuotis, juk buvo viena santvarka, vertybės ir staigiai priešingos. Netikėtas stresas, vidiniai prieštaravimai, adaptacijos problema.
O kas liečia savižudybių virtinę kažkokioje gyvenvietėje, tai sunku pasakyti. Pirmiausia reiktų susipažinti su konkrečiais faktais, apklausti, pastebėti, galbūt tuomet kažką ir galima būtų pasakyti. Būna ir nepaaiškinamų reiškinių ir prikurtų versijų, teorijų, mitų ir t.t.
O kas liečia savižudybių virtinę kažkokioje gyvenvietėje, tai sunku pasakyti. Pirmiausia reiktų susipažinti su konkrečiais faktais, apklausti, pastebėti, galbūt tuomet kažką ir galima būtų pasakyti. Būna ir nepaaiškinamų reiškinių ir prikurtų versijų, teorijų, mitų ir t.t.
QUOTE(Vanduo @ 2013 04 25, 11:15)
O kas liečia savižudybių virtinę kažkokioje gyvenvietėje, tai sunku pasakyti. Pirmiausia reiktų susipažinti su konkrečiais faktais, apklausti, pastebėti, galbūt tuomet kažką ir galima būtų pasakyti. Būna ir nepaaiškinamų reiškinių ir prikurtų versijų, teorijų, mitų ir t.t.
Na, čia mano pačios gyvenvietėje taip vyko, ne iš nuogirdų parašiau. Labai būtų įdomu panagrinėti, bet nenoriu viešumos
Žinai, kaip sakoma, jei mane tai jaudina, reiškia, kažkaip esu susijęs/-usi.
QUOTE(good4u @ 2013 04 24, 20:56)
Alkoholis nėra savižudybės pagrindas.
Visiškai teisingai, alkoholis nėra pagrindas, bet...
Ryte gėlės išsiskleidžia, o vakare užsiskleidžia.
Panašiai ir žmogus gali būti atsivėrimo būsenoje ir užsivėrimo.
Savižudybės būsena ir yra patologinė, gyli užsivėrimo būsena.
Alkoholis yra priemonė sustiprinanti užsivėrimo būseną.
Todėl jis veikia kaip stiprintuvas.
Pavyzdžiui, gamtoje rytas, pavasaris, vasara tai atsivėrimas, o ruduo, žiema jau užsivėrimas. Statistika rodo, kad daugiau savižudybių įvyksta ryte nuo 6 iki 12 ryto, taip pat pavasari ir vasarą. Kodėl? Todėl, kad jeigu žmogus gilaus užsivėrimo būsenoje, tai saulė už lango jo nedžiugins, bet priešingai erzins ir veiks neigiamai, tai yra dar labiau pagilins užsivėrimo būseną. Arba, pavyzdžiui ilgai esantį depresijos būsenoje, jei jam uždėsi geltonus akinius, gali supykinti, ar apsisukti galva, jam bus nemalonu. Priešingai, jau nusiteikusį, pasiruošusį atsivėrimo būsenai ar esantį joje ta pati geltona spalva veiks teigiamai ir dar labiau sustiprins jo atsivėrimo būseną.
QUOTE(be rėmų @ 2013 04 25, 10:25)
Na, čia mano pačios gyvenvietėje taip vyko, ne iš nuogirdų parašiau. Labai būtų įdomu panagrinėti, bet nenoriu viešumos Žinai, kaip sakoma, jei mane tai jaudina, reiškia, kažkaip esu susijęs/-usi.
Žinai, kaip sakoma, jei mane tai jaudina, reiškia, kažkaip esu susijęs/-usi.man atvaziavus gyvent i gyvenviete irgi pasitaike tokiu epizodu virtine. zmones man nepazistami, bet visi kalbejo. Ir ne i tema, bet ir po to zmogzudysciu virtine- papjove kelis, net kirviu susmulkino
baisu. Irgi teko matyt ekstrasensu musius rusijos, kaip apraso savizudybes ir kad jos ivyke, ten kur savizudis gyvenes, kaip viena sake - jie paeme tiesiog uz parankiu nunese i vonia pasikarti, jie nuolat ragino tai padaryti - kazkas panasaus, tai kazkaip nusistebejau, ar gali daryti tokia itaka. Na galet,tai gali, bet ar daro be supratimo, nepagautas ne vagis. Cia mums i religija ir ezoterika su tokiais mastymais, cia jau ne vieta 
QUOTE(Vanduo @ 2013 04 24, 13:13)
sutinku dėl visko, ką pasakėte. Trūksto supratingumo iš aplinkinių tai tikrai.
Papildyta:
QUOTE(Zabyte @ 2013 04 24, 20:12)
Žinot gi gal, yra tokia legenda, kad žudomasi netgi iš per gero gyvenimo.
tai legenda nelygu realybei
Papildyta:
QUOTE(be rėmų @ 2013 04 25, 08:44)
Būna, kad giminėj savo noru išeina keletas žmonių, artimi kraujo giminės.
polinkis į psichikos ligas paveldimas
