Savižudybė

#1
Citata iš Delfio: "Puodą pinigų sapnuose laimėjęs 12-metis berniukas Šilutės rajone, kaip spėjama, po nesėkmių loterijose nusprendė nusižudyti, pranešė TV4 "Žinios". ohmy.gif
Paauglystes laikotarpyje, "bevilstiskomis" mano manymu akimirkomis norejau kazkam parodyti, kad as esu svarbi, t.y. tas egoizmas - nusizudysiu, o jus manes gedekite, liudekite, apverkite, nes neivertinote manes.. kvaila dabar, kai prisimeni. Mano drauge zudesi vaistais, kriziniu jai laikotarpiu, isgelbejo reanimacijoje, dabar dekinga visiems.
Vaikai labai neatsakingai ziuri i gyvybe, zalojasi save. Kasmet nevienas atima sau gyvybe. Kas tai? Egoizmas? Silpnumas ir negalejimas kovoti su krizemis. Aplinkiniu abejingumas salia esanciam zmogui?
Atsakyti
#2
QUOTE
Vaikai labai neatsakingai ziuri i gyvybe, zalojasi save. Kasmet nevienas atima sau gyvybe. Kas tai? Egoizmas? Silpnumas ir negalejimas kovoti su krizemis. Aplinkiniu abejingumas salia esanciam zmogui?

Turbut visos sios priezastys, tik atskirais atvejais skirtingu eiliskumu. Kol neturejau 3 savo vaikeliu, dirbau su asocialiais (hm.. ir ne tik) paaugliais. Manau esminis dalykas artimo rysio su tevais ar nors vienu is ju nebuvimas. Paauglius ir gasdina ir traukia naujau atsivere galimybes, tas suaugusiu pasaulio tarpduris. Neisvengiamai tai sukuria vidine priespriesa: tai debesim skaraidau, tai kaip zeme pardaves vaikstau. Vaikai nemoka 'protingai' iseiti is konfliktiniu situaciju, tuomet jei ner salia stabilaus, patikimo suaugusio, Belieka viska spresti vienam, spresti kaip i galva saus, o sauna kartais deja... :'( . As tik meldziu Dieva kad kaip nors pavyktu man neprarasti su savo vaikais to artimo rysio, atvirumo, draugystes.
Atsakyti
#3
Buvo laikas kai aš pati taip vos nepasielgiau... dar dabar saugau savo dienoraščius, kuriuose rašiau apie tai, kad nnebenoriu gyventi... kas vedė prie to? griežta mama, jautrus charakteris, norai nesutampantys su galimybėmis... galbūt labiausiai tai, kad nesuprasdavo ir dažnai nepeelnytai įskaudindavo motina-apkaltindavo dalykais, kurių net nebūdavo panašių, kontroliavo draugus ir dar begalės kitų smukmenų... tuomet jaučiausi nereikalingas žmogus niekam, nemačiau jokių perspektyvų kodėl turėčiau gyventi toliau???  visa tai rašiau savo dienoraščiuose... kas sulaikė nuo to? gal pasikeitęs šiek tiek motinos elgesys, nes jaučiau, kad rado ir perskaitė tuos mano dienoraščius, gal laiku išsikalbėjau su draugu...   Tuomet man buvo 16 metų... Vėliau, kai užpuldavo juodos dienos dar ne kartą galvodavau apie tai, vienu metu, net buvau parašiusi atsisveikinimo laišką brangiausiam žmogui -tėčiui ir atidavusi jį mūsų šeimos (tuomet jau buvau ištekėjusi) draugui saugoti, kad jei kas man nutiktų-jį atiduotų tėvam...  Visko buvo mano gyvenime... gal daugiau juodos spalvos, gal esu per didelė pesimistė ir tos mintys apie savižudybę užpludavo karts nuo karto... kas nuo to išgydė? vaikai.... jiems gimusi supratau, kad mano gyvenimas man jau nepriklauso-jei aš juos pagimdžiau-turiu būti stipri ir likti su jais kas benutiktų....   Ir dabar užeina juodos dienos, ir dabar būna begalo ir beviltiškai sunku, tik jau nebegalvoju apie savižudybę, nes neturiu teisės...  
Atsakyti
#4
Pazinojau dvyliktoke,kuri po nesekmingai islaikyto egzamino(matematikos-4) pasikore.Ji buvo vienturte,taigi tevams tai reiske ir savotiska ju paciu gyvenimo pabaiga(sakydavo,kad dabar nebera prasmes gyventi,etc).Kas privede-per dideli tevu reikalavimai ir isitikinimas,kad del mokslo nesekmes ateitis ir planai sugriuva+itin didelis jautrumas ir nepasitikejimas savimi,galbut baime buti atstumtai.Merginos kai kurie klasiokai,draugai ir giminaiciai net nejo i laidotuves,nes kaltino ja del sukelto skausmo.
Visai neseniai pasikore geras pazistamas,draugo tevas.Tai mane sokiravo,nes jis visuomet buvo pilnas optimizmo,kitus ikvepdavo,pradziugindavo,skatino siekti kuo daugiau-as slapta pavydedavau tokio tecio-jis buvo labai siuolaikiskas,jaunatviskas,moderniu paziuriu,labai veiklus ir linksmas zmogus.Atsisveikinimo rastely parase,kad pavargo nuo gyvenimo,atsiprase seimos.Sako,kad galima itart potencialu savizudi,bet kaip buvo galima itart toki zmogu,kuris kitiems depresija isvarydavo?!Visi iki siol negali atsigauti ir suprasti...
Atsakyti
#5
na, profesionalūs psichologai išlįskit ;D sakoma, gudriose knygose rašoma, kad dėl artimo žmogaus nusižudymo galimybės reikia pergyventi ne tada, kai apie ją kalbama, kaip apie vaiksmą, kuris gali įvykti(juk turbūt kiekvienas kada nors eame ištarę žodžius, jog gyventi nenoriu..), bet tada, kai tas veiksmas yra suplanuotas (t.y. kai minimas savižudybės būdas, aplinkybės, laikas..). Aš pažįstu žmonių, kurie bandė, bet nepavyko ir pažinojau tokių, kuriems tai pavyko kitiems net neįtariant. mano asmenine, subjektyvia nuomone, kartais ryžto mirti galima pavydėti. Aš kartais norėčiau turėti tokį ryžtą gyventi...Pasikviesti mirtį, kai ji dar neturi ateiti nėra taip lengva ir aš manau, kad savižudžiai labai stiprūs žmonės. Ne vienam iš mūsų sudrebėtų ranka kad ir išgerti daugiau vaistų, o čia žmogus pasirenka visa tai sąmoningai, turėdamas tikslą. Ar tai silpniau už pasiryžimą išlikti? Už pasyvų stebėjimą kaip taisysis ar grius toliau gyvenimas? Tai ne savižudžiai - egoistai, tai artimieji - beširdžiai, jei žmogui kyla tokios mintys ir noras.
Atsakyti
#6
Tieasa, ne visos vaikų savižudybės yra tikros. Kartais paprastas smalsumas baigiasi mirtimi. Juk būna vaikų , kuriems įdomu pamaustyti kilpą ant kaklo (aš kaimuose mačiau tokių žaidimų, ypač povestuviniu periodu, kai vaikai pamato tradicijas - piršlio korimą..), būna tokių pasiūlymų iš kitų vaikų (aš pati maža su kiemo vaikais tokius žaidimus išbandžiau :smile.gif). Juk kartais išgirstame apie nelaimingus atsitikimus, beyt niekas neranda priežasties. Aš netikiu, kad koks devynmetis galėtų suprasti mirties faktą ir norėti numirti. na, netikiu...
Atsakyti
#7
Nu niekaip nepritariu kad savizudis yra stipresnis nei tas kuris pasirenka islikti. Net tada kai skauda, net tada kai nebeismato jokios iseities. Visada gerbiau optimistus. Pateisinu vieninteli savizudybes atveji, nors tai greiciau eutanazija - kai zmogus tikrai nebepagydoma liga sirgdamas turi kenteti skausmus. Tada nera prasmes kankinti save ir kitus. O kitais atvejais zmogus visada gali rasti iseiti. Gal ne tuoj pat, gal ne tokia kaip norejosi, gal...
Atsakyti
#8
QUOTE
Tai ne savižudžiai - egoistai, tai artimieji - beširdžiai, jei žmogui kyla tokios mintys ir noras.


Argi? Kas gali atsakyti, kad savizudis paskutine minute nepasigaili to ka daro? Bet mirties neatsauksi. Labai daznai yra butent noras pamokyti kitus, nematymas kitos iseities, noras suteikti skausmo kazkam. Ar jie stipresni? Ne, jei susikyrstyti nusizudyma etapais, tai gautusi taip :
1. mintis apie pasitraukima (daug ryzto nereikia nes paprastai tai salygoja emocijos)
2. pasiruosimas. Siuo etapu kai kurie atsisako minties, kiti ruosiasi, bet vel tai yra emocijos
3. vykdymas. Siuo momentu gal kas ir noretu pasitraukti bet dazniausiai jau nebepasiseka. Ir niekas negali pasakyti, kad tie, kurie pasitrauke buvo labai drasus ir tuo momentu norejo tai padaryti.
Aisku yra situaciju , kuriose zmogus pasitraukia ir to troksta iki galo, bet tai yra vienetai. Kiek sakykim yra atveju , kada zmogus norejo pagasdinti kita ir tikejosi, kad lememu momentu ji isgelbes, bet taip neivyko? Kiek yra atveju, kadayra imituojamos venu pjaustymaisi, vaistu gerimai ... Juk taip efektyviau atkreipti kitu demesi " O ziurek ji (jis) del jo (jos) zudesi , vadinasi myli ar dar kas nors" Sudetinga aisku nustatyti ka  daryti kad nebutu savizudybiu. Aisku turi buti demesys zmogui, kuris tuo momentu jauciasi sugniuzdytas, bet jei tai yra santazas "Jei tu nepadarysi taip , tai as nusizudysiu" sakyciau na ir sekmes. Ziauru, bet ar ne ziauriau yra pasiduoti tokiam santazui? Cia aisku gili tema, ja galima daug diskutuoti, nes savizudybes yra labai skirtingos, tiksliau ju priezastys, ir del to skirtingai reiktu vertinti.
Atsakyti
#9
Vaikai, kurie buvo isgelbeti po bandymo nusizudyti daznai paaiskina savo motyvus taip:
"Norejau pagasdinti.."
"Norejau kad manes gailetusi ir verktu del to, kad mane skriaude.."
"Bijojau kad manes nebemyles daugiau, nes..."

Turbut dazniausiai tokiems vaikams truksta artimuju silumos ir besalygiskos meiles. Meiles ne uz tai kad klauso, kad gerai mokosi, kad... , o tiesiog uz tai kad yra.
:-[
Atsakyti
#10
QUOTE
Turbut dazniausiai tokiems vaikams truksta artimuju silumos ir besalygiskos meiles. Meiles ne uz tai kad klauso, kad gerai mokosi, kad... , o tiesiog uz tai kad yra.
:-[

Deja, dazniausiai tevai, artimieji ir kiti myli salygiskai. Tik vaiko meile tevams - besalygiska.
Atsakyti
#11
O mane ne per seniausiai sukrete vieno zmogaus, jaunos moters savizudybe. Ji issoko is daugiaaukscio palikdama du mazamecius vaikiukus kuriu vienam ne metuku nebuvo… Seima visiskai normali, darna taip pat seimoje lyg tai buvo… Kas tai: minutele silpnybes, vis dar pogimdymine depresija?... Nors ta moteris man nebuvo artima, as gerai pazinojau tik jos mama, bet mane sis atvejis tikrai labai sukrete.
Atsakyti
#12
Skaiciau,kad virs 90 procentu nusizudziusiuju yra kalbeje apie savizudybe bent karta.Nors aisku visi galvojo,kad tik siaip kalba...
Atsakyti