Savižudybė

Man taip pat. Jokia problema neverta gyvybės. O kiek žinau savižudybių atvejų, tai visos buvo įtakotos alkoholio. Žinau ir vieno nepilnamečio atvejį, kai mama neleido su draugais į "tūsą", tai pats viens pasigėrė ir pasikabino. Kerštas mamai buvo toks didelis, kad matyt jautėsi didvyriu taip ją "nubausdamas" Reiktų keisti požiūrį į žmogų apskritai, o ne pasekmes (depresijas) gydyti kai jau per vėlu, nes tai tik pasekmė nesuvokimo kas esi ir kokia tavo misija šiame gyvenime. Jei tūsas jaunuoliui svarbiau už gyvybę ir motinos skausmą visą likusį gyvenimą, tai gal laikas pradėt mąstyt apie kitokias vertybes nei dabar madinga...
Papildyta:

Jei kalbat apie tarybinį kaimą, tai nuo samagono smegenėlės ištiždavo greitai ir kabinosi alkoholikai masiškai, tas tiesa. Ir dabar tai vyksta.
Papildyta:

Todėl kad jie gyveno viltimi ir tikėjimu, o dabar kai valgymo problemos nėra, tai ir tikėjimas pamirštas. Kai žmogus gyvena nuolatinėje baimėje dėl gyvybės (karo atveju), tai ir siekia bet kokia kaina išgyventi ir vertybės visai kitos.

Atgaivinsiu temą šiek tiek. Nelabai tikiu, kad dėl tūso pasikorė, nors ir negaliu žinot. Ar kas gali būt tikra, kad toks vienas atvejis atėmė norą gyvent, o ne paskutinis lašas virtinės sunkių išgyvenimų? Pati neblogai pažinojau ne tiek mažai nusižudžiusių žmonių. Pažinojau labiau sąlyginis, nes labai artimi tie žmonės man niekada nebuvo. Ir paauglį ar jauną suaugusį ne vieną ir ne du. Alkoholio įtakoti tai padarė būtent vyresni.
Pati buvau `sunki` ir gan depresyvi (nors nežinau, ar tai teisingas išsireiškimas) paauglė. Esu žalojusis iš nerimo, kurį buvo sunku ištvert tuo metu, bet tikslo nusižudyt neturėjau, žaizdas, žinoma, slėpiau, niekas nesužinojo. Bet iš to laikotarpio pamenu, kaip problemos, kurios dabar gal net nelabai keltų stresą, atrodė labai labai sunkios. Nežinau, ar į temą čia mano memuarai ir patirtys, bet jei taip, tai paauglystėj tikrai kažkas verčias galvoje - hormonai siaučia, ar kas ten, dėl ko natūralu, kad ryžto kur kas daugiau tiek protingiems, tiek kvailiems poelgiams. Po savo tokių išgyvenimų noris apkabint bent mintyse paauglį pamačius.
Ir dar. Netikiu, kad tas nepilnametis siekė visam gyvenimui nubaust mamą. Tamsiausiu metu mintys būna visai kitokios. Jos gal ir savanaudiškos, bet žmogus iš dvasios skausmo ne visad pajėgus dar ir apie kitus galvot, kai "nepakelia" savęs.
Sutinku, kad jokia problema neverta savižudybės. Nors tai visai nereiškia, kad gyvenimas prasmingas.

pritarsiu siam poziuriui. Vyro giminej irgi buvo savizudys, kur dabar visi (na, jo tevai), sako, kad ju vaikas (17 ar 18 metu) pasikore tik del vieno konflikto su tevu, tipo noredamas ji nubaust. Bet mes jo gyvenima matem is arti ir tikrai pasakysiu, kad tas vienas konfliktas tebuvo tik paskutinis lasas. O kai jo tevas laikste visur ir ieskojo ant ko dar suverst kalte del jo vaiko savizudybes, taip ir norejosi pasakyt: nori pamatyt kalta - i veidrodi paziurek!
Pazinot gerai zmogu reikia, tik tuomet GAL zinosim tikra priezasti kodel jis taip padare.

Kažkoks absurdo kratinys. Dėl tūso matai nusižudė (nusprendė egzpertė Raselė). Matosi, kad jūs neturite net žalio supratimo, kokia žmogaus psichinė savijauta būna prieš savižudybę ir kas jo organizme darosi. Sąmoningi, sveiki nei dėl tūsų, nei dėl eilinių barnių su tėvais nesižudo. Žmogaus, kuris ryžtasi tokiam žingsniui, būna afekto būsenoje. Ar jūs bent žinote, kas yra afektas ir kas tuo metu darosi? NEADEKVATUS tuo metu būna žmogus, nesuvokia ką daro, racionaliai savęs nevaldo, nekontroliuoja minčių srauto ir pan. O tas neadekvatumas yra sąlygojamas ilgų, susikaupusių negalavimų ir tik kažkoks vienas paskutinis lašas "pramuša". O tai gali būti bet kas, kad ir katinas po kojomis pasitaikęs, bet tai nereikš, kad nusižudė dėl katino. Niekas nesižudo iš neturėjimo ką veikti, tai yra emociškai sergančio žmogaus poelgis, o priežastys VISADA būna rimtos.

Apskritai eiliniam individui vertinti savižudžio veiksmus yra visiškai netikslu. Sveikas asmuo nesugeba suvokti sergančio žmogaus būsenos. Negalima į tai žiūrėti per savo prizmę ir manyti, kad "ai, dėl menkniekio nusižudė". Jums menkniekis, o tam žmogui tai buvo tragedija. Savižudžių veiksmus objektyviai vertinti gali tik psichiatrai, kurie nutuokia fiziologinius ir psichinius aspektus bei suvokia, kas darosi su psichiškai palūžusiu žmogumi ir kokie konkretūs ligos veiksniai jį privedė iki to žvilgsnio. Visais kitais atvejais, tai tik pilstymas iš tuščio į kiaurą.

paskaitykit romana 19 minuciu. Jodie Picoult. savo laiku bestseleris buvo. ten apie vidu ir paauglio jausmus. issaude mokykloj mokinius. pamanyk asilas. o knygoj puikiai atskleidzia kaip viskas kaupesi ir kas privede. labai pades paziureti kitu kampu ir neziureti is savo poziurio "pamanyk didvyris". niekas nesizudo is smagumo ir ant bajerio. ir yra tiek daug gyvenime spalvu kad net nenutuokiate kas kir kam kada gali atrodyti ir kaip jod gali jaustis.