Sunku man šiandien... Labai... Nebematau išeities...
Nezinau kodel zmones taip pasielgia. Stengiuosi suprasti, nesmerkti, bet tas skausmas tiesiog zlugdo. Nesuprantu, kaip galima palikt seima sitaip kentet ir atsisveikinimo laiskuose rasyt, jog be ju mums bus geriau.. Nesuprantu, kodel niekas nepagalvoja, koki skausma, kokia kalte teks nusinesti artimiesiems i kapa.. Kiti pagalvos, kad as savanaude, kad nepagalvoju apie skausma, kuri patyre zmogus iseidamas savo noru is gyvenimo, bet kitaip nesugebu.. Atrodo, kol tokia tragedija nepaliete manes pacios, anksciau niekad nepastebedavau tokiu dalyku, o dabar kur ziuriu, visur spaudoje ar aplinkiniame gyvenime mirguliuoja straipsniai apie savizudybe..
Tie, kuriems teko patirt toki netekties skausma, kaip su juo susidorojote? Ar kreipetes pagalbos i specialistus iskart, ar veliau, ar isvis nesikreipet ir lauket, tikejotes, kad su metais skausmas sumazes?
Tie, kuriems teko patirt toki netekties skausma, kaip su juo susidorojote? Ar kreipetes pagalbos i specialistus iskart, ar veliau, ar isvis nesikreipet ir lauket, tikejotes, kad su metais skausmas sumazes?
QUOTE(Astii @ 2014 02 06, 16:09)
Nezinau kodel zmones taip pasielgia. Stengiuosi suprasti, nesmerkti, bet tas skausmas tiesiog zlugdo. Nesuprantu, kaip galima palikt seima sitaip kentet ir atsisveikinimo laiskuose rasyt, jog be ju mums bus geriau.. Nesuprantu, kodel niekas nepagalvoja, koki skausma, kokia kalte teks nusinesti artimiesiems i kapa.. Kiti pagalvos, kad as savanaude, kad nepagalvoju apie skausma, kuri patyre zmogus iseidamas savo noru is gyvenimo, bet kitaip nesugebu.. Atrodo, kol tokia tragedija nepaliete manes pacios, anksciau niekad nepastebedavau tokiu dalyku, o dabar kur ziuriu, visur spaudoje ar aplinkiniame gyvenime mirguliuoja straipsniai apie savizudybe..
Tie, kuriems teko patirt toki netekties skausma, kaip su juo susidorojote? Ar kreipetes pagalbos i specialistus iskart, ar veliau, ar isvis nesikreipet ir lauket, tikejotes, kad su metais skausmas sumazes?
Tie, kuriems teko patirt toki netekties skausma, kaip su juo susidorojote? Ar kreipetes pagalbos i specialistus iskart, ar veliau, ar isvis nesikreipet ir lauket, tikejotes, kad su metais skausmas sumazes?
Rasot, kad tas skausmas jus zlugdo. Kaip jums sunku. Tai supraskit ir ta zmogu, kurio jau nebera. Jis jautesi zluges. Jam buvo per sunku. Jis tiesiog nebepakele to skausmo, tos nevilties. Nebemate ateities. Nebeturejo svajoniu.
Kiekvienas pats pasirenkam kuriuo keliu norim eiti. Jis pasirinko toki. Ir isejo. O jums belieka su tuo susitaikyti
QUOTE(Darbo @ 2014 02 07, 19:02)
Kiekvienas pats pasirenkam kuriuo keliu norim eiti. Jis pasirinko toki. Ir isejo. O jums belieka su tuo susitaikyti
Taip jie pasirenka,bet gi visas sunkumas ir skausmas likusiems lieka
Nors po mano artimo žmogaus savižudybės praėjo jau 2 metai,bet kaltė graužia vis.O gal sakė ,bet tu negirdėjai,gal rodė ženklus,tu nematei
Ir pyktis dar kažkiek širdyje rusena,dėl to ką padarė
QUOTE(Kristule05 @ 2014 02 07, 19:54)
Taip jie pasirenka,bet gi visas sunkumas ir skausmas likusiems lieka
Nors po mano artimo žmogaus savižudybės praėjo jau 2 metai,bet kaltė graužia vis.O gal sakė ,bet tu negirdėjai,gal rodė ženklus,tu nematei
Ir pyktis dar kažkiek širdyje rusena,dėl to ką padarė
Nors po mano artimo žmogaus savižudybės praėjo jau 2 metai,bet kaltė graužia vis.O gal sakė ,bet tu negirdėjai,gal rodė ženklus,tu nematei
Ir pyktis dar kažkiek širdyje rusena,dėl to ką padarė
Tai aisku, kad po tokio poelgio paliekama zaizda ir begalinis skausmas kitu sirdyse
Bet jus del to nekalta. Jeigu butu tik to pokalbio truke, butu pats atejes. Tam kartui gal ir butumet padejus. Bet tik tam kartui. Prie tokio sprendimo prieinama ne per diena ir ne per dvi.Ar jus butumet dabar laimingesnes, jeigu zmogus butu su jumis, bet savo viduje jis butu mires? Jeigu matytumet jo kancia? Jeigu zinotumete, kaip jam sunku. Ir prie to pacio jis dar aukojasi del jusu
QUOTE(Mora* @ 2013 11 28, 20:39)
Sunku man šiandien... Labai... Nebematau išeities...
Buna sunkiu dienu bet viskas praeina. Reikia dirbti su savimi, skaityti knygas kodel taip jauciames, ziureti ikvepiancius filmus. Gyvenimas yra toks, koki ji norim matyti! Ir svarbiausia nejausti kaltes bunant laimingu
QUOTE(Vaivorykstes @ 2014 04 14, 18:02)
Buna sunkiu dienu bet viskas praeina. Reikia dirbti su savimi, skaityti knygas kodel taip jauciames, ziureti ikvepiancius filmus. Gyvenimas yra toks, koki ji norim matyti! Ir svarbiausia nejausti kaltes bunant laimingu
Pasakykit tai sergančiam sunkia depresija. O kam reikia psichiatrų, psichoterapeutų? Juk paskaitei knygučių, pažiūrėjai įkvepiančiu filmų, pasakei sau 10 kartų: gyvenimas gražus, aš laimingas ir nekaltas dėl to, ir sveikas jau.
P.S. Gal dar galit sąrašėlį pridėt tų įkvepiančiu filmų? Gal padėsit kam nors.
Mora*, ieškokit realios pagalbos, pagalvokit apie psichoterapiją, forume jums tikrai nepadės. Nebent tai trumpas ir laikinas blogumas.
Kodel kai musu seneliai gyveno karo metais,nebuvo tikri ar sulauks rytojaus,bet gimde ir augino vaikus,nezinodami ka jiems ryt duos valgyti...ir nesirgo depresijom,nesizude patys...ispindejom,nekitaip... 
QUOTE(astabil @ 2014 04 15, 07:30)
Kodel kai musu seneliai gyveno karo metais,nebuvo tikri ar sulauks rytojaus,bet gimde ir augino vaikus,nezinodami ka jiems ryt duos valgyti...ir nesirgo depresijom,nesizude patys...ispindejom,nekitaip...
Taip buvo todėl, kad tuo metu kontracepcija švelniai tariant buvo labai primityvi, todėl ir gimdė "kiek Dievas duos", nors šiaip gimdyti vaiką, nežinant iš kur jam maisto gauti - anokia garbė.
Šiaip depresija yra LIGA, o ne išpindėjimas. Jeigu jums neteko su tuo susidurti, tai sėdėkit laiminga, o ne skleiskit savo "išmintį" apie tai, ko visiškai nenutuokiate.
Dar pridėkit topinį argumentą "o Afrikoj tai vaikai badaaaaauuuja" ir bus super. Geniali super mamytė.
QUOTE(astabil @ 2014 04 15, 08:30)
Kodel kai musu seneliai gyveno karo metais,nebuvo tikri ar sulauks rytojaus,bet gimde ir augino vaikus,nezinodami ka jiems ryt duos valgyti...ir nesirgo depresijom,nesizude patys...ispindejom,nekitaip...
Tikrai zudesi ir tais laikais. Man seneliai pasakodavo, kad per savo gyvenima gal pora kartu pjove virve pakaruokliams.
QUOTE(astabil @ 2014 04 15, 08:30)
Kodel kai musu seneliai gyveno karo metais,nebuvo tikri ar sulauks rytojaus,bet gimde ir augino vaikus,nezinodami ka jiems ryt duos valgyti...ir nesirgo depresijom,nesizude patys...ispindejom,nekitaip...
Nu nereikia tik
Žudėsi ir tada. Miestuose mažiau, bet reikia nepamiršt, kad ir gyventojų miestuose tada buvo gerokai mažiau nei dabar, o ir vargu ar statistika buvo renkama taip kruopščiai, kaip šiais laikais, tad nenustebčiau, jei ir užfiksuoti ne visi "tų laikų" atvejai būdavo.
