Dar prisiminiau vieną bobiškumo bruožą: kai moteris, padirbėjusi darže užuot gerai nusiplovusi ir nusišveitusi nagus juos nusilakuoja ir įsivaizduoja, kad per laką niekas nemato, kad jie purvini.
Jei visiems patiktų vienas ir tas pats, būtų labai nuobodu gyventi.
Išminčiai kalba, nes turi ką pasakyti, o kvailiai nes turi kažką pasakyti Platonas.
Nu aš tai neįsivaizduoju kaip motera gali tapt boba, jeigu šitie žodžiai reiškia vieną ir tą patį. Bent mūsų krašte kiekviena užaugus motera yra boba ir tuom viskas pasakyta. Aš nieko žeminančio tame nematau. Sakyčiau kad iš pagrindų boba yra gimstama o ne tampama, tokio dalyko kaip natūra negali pasirinkt. Natūrą dovanoja pati gamta. Aišku vaiko boba nepavadinsi, ale kiekvienai mergelkai visgi yra lemta būti boba, tas virsmas vyksta palaipsniui ir to rezultatas visad yra boba. Kiekviena gerai prinokus ir išsivysčius motera yra boba, ir nieko blogo aš tame nematau.