Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

#169
cia gal pries metus ir as parasiau kas atejo tuo metu i galva... ax.gif

Ar matei į jūrą besileidžiančią saulę? Ar jautei tą ramumos palaimą, kai ji savo šiltais pirštais liečia tave... Vėjas kedena plaukus... Bangos glėbesčiuodamos viena kitą skuba į krantą ir nusilenkia tau po kojomis...
Ištiesi rankas į dangų, į meilės ir ramybės uostą...aplink jūros didybės gaiva, pušų kvapas, drėgnos lūpos, ant kurių jaučiasi jūros druskos skonis...nuleidi akis į smėlį...kiek jo daug, lyg sekundžių laike... norėtusi sulaikyt jį delne, tačiau jis bėga, skuba tartum laikas ir lieka vos žiūpsnelis...žiūpsnelis priklausantis tau...
Tolumoje girdėti ilgesingas vienišos žuvėdros klyksmas... Ji nerimastingai moja sparnais, blaškosi it laivės siekianti siela... kai žvelgi į užmiegančią jūrą ir jauti palaimą, pamiršti rūpesčius ir negandas, girdi žuvėdros klyksmą ir jautiesi galintis pakilt su ja kartu, pažvelgt iš aukštai į vaivorykštę, rūką, miškus... tačiau aplink tik smėlis ir jūra, plati kaip tavęs ilgesys...
Atsakyti
#170

Rudens uostai

Jau debesys nuo jūros
Jau vanduo pilkos spalvos
Kaip abejingos akys
Tai ruduo
Spalvotais lapais okupuoja uostą
Tarsi ranka, kur tavo plaukus glosto
Ne mano jau
Tylėki ir sapnuok
Kaip vakaras prisiglaudžia prie kojų
Kaip mano veidas tamsoje boluoja
Gražus tu miegi
Ir ramiai alsuoji
O debesys nuo jūros,
O vanduo...
Atsakyti
#171
Jeigu viskas būtų gerai
Ir išnyktų vargai
Jeigu nuotrauka tavo gyva
Man šypsotųs tikra šypsena
Jei priimtum mane amžinai
Ir mylėtum kaip mamą vaikai
Jei tikėtum manim ir tada
Aš mylėčiau tave širdyje...

Ir mylėtume stipriai abu
Ir augintume vaiką žiedų
Būtų laimė didžiulė
Jeigu jo akyse – aš kasdieną matyčiau tave...

Jeigu būtų jo šypsnis kaip tavo
Ir rankutės jo švelnios ir geros
Apkabinčiau, auginčiau šiltai
Nesiskirčiau su juo amžinai...

autoriaus nežinau, o patinka man jis, nes tobulai nusako mano jausmus
Atsakyti
#172

Gyvenime, esi pėda,
Pakrantės smėly įspausta,
Ligi viršaus tu ašarom pripildyta...
Galbūt todėl ir jūra taip sūri
Ir būna atšiauri,
Kad savo bangomis tave nutildytų...
Kas tu esi?
Maža valtelė amžių vandenyno uoste?
Akimirka šviesi?
Tik ašara ant amžinybės skruosto...
Ant atgailos, gerumo žiedlapiu nukritus
Tu spindi džiugesio rasa
Vilties gimimo rytą...
Atsakyti
#173
Aš nieko nežinau

Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,
Brendu per tuštumą be jokių žiburių,
Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,
Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.

Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,
Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,
Per juodą dykumą tylėdamas einu
Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.

(Henrikas Radauskas)
Atsakyti
#174
Man sis labai brangus biggrin.gif
Nezinau nei autoriaus, nei pavadinimo... tiesiog ji paliko viename is mano gyvenimo epizodu sutiktas atsitiktinis, bet neeilinis praeivis...

Daznai bandai pabegti nuo manes,
O gal tu taip slepiesi nuo saves...
Uz blizganciu dregnu akiu
Net tamsoje tave surast galiu...

Ir negalvok, jog as to nezinau,
Nors tyliu ir retai tau pasakau.
Su tavimi pabegu nuolatos,
Tik nieks neranda vietos kurioje slepiuos...

Manau visi mes kartais begam nuo saves,
Tik ne visi suranda musu sleptuves.
O gal neiesko niekas ju...
O tu zinok jog as tavas randu...

Ir tamsioje bedugneje kas karta pradingstu
Kai tik tave pabegti bandancia regiu.
Tik nieks po to neiesko ten manes,
O laukia kol surasiu ju mazytes sleptuves.
Atsakyti
#175

Turiu aš vieną draugą, nebylų, niūrų, rūstų.
Nėra man tokio sielvarto nei džiaugsmo,
Kurio jis nepajustų.
Manęs jis niekad nepalieka,
Jis dieną naktį su manim.
Ir trumpo džiaugsmo valandėlėm,
Ir juodo sielvarto naktim.
Jei ne greta, tai už pečių,
Jei nematau, tai jį jaučiu.
Ir liūdnoje savo vienatvėj
Aš jį myliu ir nekenčiu.

Atsakyti
#176
Nijolė Miliauskaitė

Laikas persodint




šį pavasarį turiu jau persodint, pats laikas

būtų, alijošių, seną, išsikerojusį

aloe vera, be galo vertinamą

žinovų ir gerbiamą, mat galių

gydančių savy slapta sukaupęs

turi daug



šaknų šaknelių! tiek priaugę, tiek priaugę

niekaip

negaliu ištraukt, kiek besistengčiau, akmenį

griebiu ir sudaužau vazoną



ir ko gi

taip įsikabinęs į molį, ko laikaisi

įsikirtęs į sieną, iš visų jėgų, užsispyręs

nesidraskyk, nebraižyk man rankų



negi būsi pamėgęs

šį kalėjimą, ankštą ir skurdų, kur trūko

vandens tau ir maisto, gausi juk

naują vazoną, erdvesnį, gražesnį!



mano siela, negi ir tu taip stipriai

laikais įsikirtusi laikino

nepatvaraus

kalėjimo sienų
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Vilma-Ieva: 16 rugsėjo 2009 - 18:00
#177
O man mieliausias širdžiai Juozo Erlicko eilėraštis „Ten“ Gal daugiau žinomas kaip daina..Ją dainavo per Geltonų plytų kelią „Keistuolių teatro“ vaidintam ir nufilmuotam. good.gif

Juozas Erlickas Ten

Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,

Ten seneliai jauni,
O tėvai — kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.

Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai —
Ten be galo arti,

Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus —
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,

Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai, —
Bet yra ta šalis…

4u.gif
Atsakyti
#178
J. Erlicko "Slieko gyvenimas". Kaskartą skaitydama atrandu kažką naujo. Pirmą kartą perskaičius atrodo vaikiškas, juokingas, bet skaitant dar ir dar vis labiau aiškėja, kad čia pasakyta viskas...

Ar jus bent kada pasižiūrit,
Kaip sliekas keistai gyvena? –
Kasdien juodą žemę purena,
O traktoriaus jokio neturi.

Norėtum – juk būna taip – tu
Prasmegt skradžiai žemę – deja!
O sliekas lengvai it lietus
Be grąžto prasmenga į ją.

Pirkau traktoriuką žaislinį
Ir slieką įkėliau kabinon,
Pabėgo nė nepadėkojęs –
Nemoka vairuot gal, galvoju.

Aš net nežinau, ar jis moka
Miegoti, ar moka jis šokti?
Ar laikraštį moka skaityti?
Ar moka jis pasirašyti?

Ar matė jis Vilnių ir Kauną?
Pasenęs ar pensiją gauna?
Gali tad sakyt – apie slieką
Aš nežinau beveik nieko.

Žinau – jis patinka žuvelėms
Tačiau ar patinka jos jam?..
Ir tu, vandenyno laiveliui
Apvirtus, patiktum kai kam…

Kažin ar bebūtų smagu,
Jei milžinas koks į dėžute
Tave įsikišęs sušuktų:
„Kazy! Bėgam gaudyt ryklių!..“

Tad leiski ir sliekui gyventi,
Jeigu po lietaus daug randi –
Gal jie į Dainų renkas šventę,
Tik tu tų dainų – negirdi…
Atsakyti
#179
As tai myliu H. Radauska:

MERGAITĖ BĖGA Į MŠKĄ

Pavasaris, per veidą mušdamas
Visiems, kurie nenori keltis,
Kaip garvežys per mišką ūždamas,
Per upę plaukdamas kaip valtis,

Pavirsta kaime į lakštingalą.
Ją mėnuo sveikina geltonas.
O ji nakties auksinį inkilą
Suvirpina sidabro tonais.

Ji gieda žaliose šakelėse,
Jos balsas veržiasi į klėtį,
O klėtyje mergaitė keliasi,
Nebegalėdama gulėti.

Išeina. Eina mėnesienoje,
Žėrėdama žaliais plaukais,
O jos šešėlis plaukia sienoje
Ir lūžta, bėgdamas laukais.

Pelėda girioje kvatojasi,
Berželiai šviečia žalumu.
Mergaitė, ligi šiol bijojusi,
Dabar bučiuoja su džiaugsmu.
Atsakyti
#180

Paguoda

Aš noriu guosti
O ne guostis
Nenoriu plaukti į ramybės uostą.
Aš noriu būti reikalinga
Nebūtinai linksma
Nebūtinai laiminga
Aš noriu būt gera
Tikėti žmogumi
Ir plaukti su žvaigždėm
Naktiniu dangumi.
Aš noriu guosti
O ne guostis
Šis mano kelias
Atradimų uostas.
Atsakyti