amžinai... amžinai...
kažko skamba liūdnai
kai net ką veikt rytoj
tu gerai nežinai...
ir nenori per daug...
tik kad ne per mažai
tau atrėžtų tos duonos,
kurią privalai
pasiimti į kelią
ir misti vien ja
kol surasi jos skonyje
visą save...
Dieve mano...
Juk noriu nedaug
tiek nedaug...
Pavargau jau klausyti
to liūdno:
- Palauk...
Noriu kurti tave
su tavim
iš tavęs...
laukiu
myliu
ilgiuos
ir tikiu
kad nuves
pačios pėdos mane
ten kur
auga rugiai
kur nurimsiu visa
kur įkvėpus giliai
savo širdį sodinsiu aš
žemės delnuos
ir išdygsiu ir vėl
iš savęs ir iš jos...
QUOTE(lavega @ 2009 10 03, 16:09)
Dabar, kai dienos rudenėja
Atvėsta mūsų kambariai
Apsirengia šilčiau vaikai
Ir vis rečiau betupinėja
Prie tos dėžės, kur jų žaislai.
Dažnai žvelgi, kaip ten už lango
Lietum kankinasi ruduo
Kaip vamzdžiais kliokiantis vanduo
Nuplauna tavo gatvę brangią
Kasvakar vedančią namo.
Dabar, kai tokios ilgos naktys
Mintim, kuriom begyvenu
Kviečiu tave iš tų namų
Ir vėl, bijodama netekti
Giliai širdy užrakinu.
Atvėsta mūsų kambariai
Apsirengia šilčiau vaikai
Ir vis rečiau betupinėja
Prie tos dėžės, kur jų žaislai.
Dažnai žvelgi, kaip ten už lango
Lietum kankinasi ruduo
Kaip vamzdžiais kliokiantis vanduo
Nuplauna tavo gatvę brangią
Kasvakar vedančią namo.
Dabar, kai tokios ilgos naktys
Mintim, kuriom begyvenu
Kviečiu tave iš tų namų
Ir vėl, bijodama netekti
Giliai širdy užrakinu.
Kas autorius?
Gyvenimas - tai geidžiamas apsigavimas!
O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį
Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,
Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!
Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą,
Kaip išganinga, jų netekus, laukti ir kentėti!
Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.
Galbūt jisai iliuzija, kuri vaidenas;
Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos,
Bet nebūties pirminis taškas juodas,
Išplitęs kerinčiais vaizdais, koks tyras menas!
Aš jį regiu ant savo sąmonės ekrano
Ir negaliu atsigėrėt, o Dieve mano!
(V. Mačernis)
O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį
Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,
Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!
Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą,
Kaip išganinga, jų netekus, laukti ir kentėti!
Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.
Galbūt jisai iliuzija, kuri vaidenas;
Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos,
Bet nebūties pirminis taškas juodas,
Išplitęs kerinčiais vaizdais, koks tyras menas!
Aš jį regiu ant savo sąmonės ekrano
Ir negaliu atsigėrėt, o Dieve mano!
(V. Mačernis)
QUOTE(Urielė @ 2009 10 04, 10:30)
amžinai... amžinai...
kažko skamba liūdnai
kai net ką veikt rytoj
tu gerai nežinai...
ir nenori per daug...
tik kad ne per mažai
tau atrėžtų tos duonos,
kurią privalai
pasiimti į kelią
ir misti vien ja
kol surasi jos skonyje
visą save...
Dieve mano...
Juk noriu nedaug
tiek nedaug...
Pavargau jau klausyti
to liūdno:
- Palauk...
Noriu kurti tave
su tavim
iš tavęs...
laukiu
myliu
ilgiuos
ir tikiu
kad nuves
pačios pėdos mane
ten kur
auga rugiai
kur nurimsiu visa
kur įkvėpus giliai
savo širdį sodinsiu aš
žemės delnuos
ir išdygsiu ir vėl
iš savęs ir iš jos...
kažko skamba liūdnai
kai net ką veikt rytoj
tu gerai nežinai...
ir nenori per daug...
tik kad ne per mažai
tau atrėžtų tos duonos,
kurią privalai
pasiimti į kelią
ir misti vien ja
kol surasi jos skonyje
visą save...
Dieve mano...
Juk noriu nedaug
tiek nedaug...
Pavargau jau klausyti
to liūdno:
- Palauk...
Noriu kurti tave
su tavim
iš tavęs...
laukiu
myliu
ilgiuos
ir tikiu
kad nuves
pačios pėdos mane
ten kur
auga rugiai
kur nurimsiu visa
kur įkvėpus giliai
savo širdį sodinsiu aš
žemės delnuos
ir išdygsiu ir vėl
iš savęs ir iš jos...
Susijes su maloniais prisiminimais:
Toks saldus, toks svelnus, netiketas...
Lyg sniegas birzelio rugiuos...
Jis vis tirpo ir tirpo is leto,
Bet vistiek neistirps niekados.
S. Neris
Diemedziu zydesiu
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu - -
Toks saldus, toks svelnus, netiketas...
Lyg sniegas birzelio rugiuos...
Jis vis tirpo ir tirpo is leto,
Bet vistiek neistirps niekados.
S. Neris
Diemedziu zydesiu
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu - -
O man patinka chuliganas Kazys Binkis:
Galvom suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man, kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.
Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis,
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
O čia, sako, puvimas eina visuotinis, -
Ir liepia palengvo trunyti ir senti.
Nusigrįžta, kad saulė nešildytų,
Akinių kad stiklai nesutirptų.
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų,
Tai tuoj bėga kirptųs.
O aš - kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas
Kišenę ar burną tik atveriu, -
Ir veržias pavasariai virsdami, sprausdamies,
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.
Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai, -
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.
Matyt, liga pristojo chroniška.
Ir nieko čia nebepadarysi.
Su siom eilem siejasi mano silciausi prisiminimai. Bet man visas Binkis atinka- nuo Kiskiu sukilimo iki Salem Aleikum. Kam idomu: http://www.tekstai.l...-pavasariu.html
Zavi ugnele, gyvybe, azartas gyvenimui, smaikstumas, tobula israiska.
Galvom suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man, kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.
Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis,
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
O čia, sako, puvimas eina visuotinis, -
Ir liepia palengvo trunyti ir senti.
Nusigrįžta, kad saulė nešildytų,
Akinių kad stiklai nesutirptų.
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų,
Tai tuoj bėga kirptųs.
O aš - kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas
Kišenę ar burną tik atveriu, -
Ir veržias pavasariai virsdami, sprausdamies,
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.
Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai, -
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.
Matyt, liga pristojo chroniška.
Ir nieko čia nebepadarysi.
Su siom eilem siejasi mano silciausi prisiminimai. Bet man visas Binkis atinka- nuo Kiskiu sukilimo iki Salem Aleikum. Kam idomu: http://www.tekstai.l...-pavasariu.html
Zavi ugnele, gyvybe, azartas gyvenimui, smaikstumas, tobula israiska.
Dievinu Mačernio ir Širvio eiles..Taip pat Radausko..
SEKMADIENIS
Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.
Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.
Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.
Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.
Henrikas Radauskas
SEKMADIENIS
Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.
Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.
Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.
Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.
Henrikas Radauskas
kiek prisiskaiciau sita tema atradus ... ir asara ne viena nubraukiau ir nusisypsojau 
dabar jau galiu pasidalinti savo megstamiausiu, kuris man asmeniskai labai daug ka reiskia.. kartais buna laikotarpiu kai kiekviena vakara pries miegodama ji perskaitau
...
taigi...
Edgar Allan Poe, Alone:
From childhood's hour I have not been
As others were I have not seen
As others saw I could not bring
My passions from a common spring
From the same source I have not taken
My sorrow I could not awaken
My heart to joy at the same tone
And all I lov'd I lov'd alone
Then in my childhood in the dawn
Of a most stormy life was drawn
From ev'ry depth of good and ill
The mystery which binds me still
From the torrent, or the fountain
From the red cliff of the mountain
From the sun that 'round me roll'd
In its autumn tint of gold
From the lightning in the sky
As it pass'd me flying by
From the thunder, and the storm
And the cloud that took the form
(When the rest of Heaven was blue)
Of a demon in my view
kazkur buvau radus ir lietuviu kalba isversta, bet jis man jau nebe taip graziai ir prasmingai skamba...
... ir asara ne viena nubraukiau ir nusisypsojau dabar jau galiu pasidalinti savo megstamiausiu, kuris man asmeniskai labai daug ka reiskia.. kartais buna laikotarpiu kai kiekviena vakara pries miegodama ji perskaitau
... taigi...
Edgar Allan Poe, Alone:
From childhood's hour I have not been
As others were I have not seen
As others saw I could not bring
My passions from a common spring
From the same source I have not taken
My sorrow I could not awaken
My heart to joy at the same tone
And all I lov'd I lov'd alone
Then in my childhood in the dawn
Of a most stormy life was drawn
From ev'ry depth of good and ill
The mystery which binds me still
From the torrent, or the fountain
From the red cliff of the mountain
From the sun that 'round me roll'd
In its autumn tint of gold
From the lightning in the sky
As it pass'd me flying by
From the thunder, and the storm
And the cloud that took the form
(When the rest of Heaven was blue)
Of a demon in my view
kazkur buvau radus ir lietuviu kalba isversta, bet jis man jau nebe taip graziai ir prasmingai skamba...
Kaip aš dievinu EDGAR ALLAN POE kurybą.. Negaliu... Skaičiau knyga raudonosios mirties kaukė.. Dar iki dabar man yra įstigęs vienas sakinys iš kūrinio Tyla. : "Buvo naktis ir lijo lietus; ir krentantys lašai buvo lietus, o nukritę lašai buvo kraujas.."
Taip pat iš Fėjos salos: [..., la solitude est une belle chose, mais il faut quelqu'un pour vous dire qua la solitude est une belle chose..]
"Vienatvė yra puikus dalykas, bet juk būtina, kad kas nors jums pasakytų, kad vienatvė-puikus dalykas"..
Taip pat iš Fėjos salos: [..., la solitude est une belle chose, mais il faut quelqu'un pour vous dire qua la solitude est une belle chose..]
"Vienatvė yra puikus dalykas, bet juk būtina, kad kas nors jums pasakytų, kad vienatvė-puikus dalykas"..
man dar is Poe kurybos yra istriges vienas sakinys: "if the evil born of goodness, then joy is reason for sadness..." dabar isties net nepasakysiu is kokios knygos ir pan., nes as jas visas esu perskaicius ... bet si mintis man labai gerai suveikia kai uzpuola liudnos mintys
... bet si mintis man labai gerai suveikia kai uzpuola liudnos mintys
Laabai verčiantis susimąstyti sakinys... :> Gaila, jog Poe gyvenimas buvo ne rožėmis klotas... Bet jo kūryba tokia ir yra, apie tobulo grožio moters mirtį, nes jo visos gyvenimo moterys, motina, pamote, žmonos mirė nuo džiovos... Tai mano nuomone stipriai įtakojo Poe kūrybos tematiką..
ne eilerastis ne poema bet man iaugo i krauja ir tikriausiia nieko mielesnio dar neatradau
as myliu gyvenima nes jame esi tu
as myliu tave nes tu ir esi mano gyvenimas
as myliu gyvenima nes jame esi tu
as myliu tave nes tu ir esi mano gyvenimas
