Įkraunama...
Įkraunama...

Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

QUOTE(plyta @ 2009 10 12, 22:28)
ne eilerastis ne poema bet man iaugo i krauja ir tikriausiia nieko mielesnio dar neatradau wub.gif

as myliu gyvenima nes jame esi tu
as myliu tave nes tu ir esi mano gyvenimas wub.gif  wub.gif

Klaidžioja gatvėm, paklydusios-tos svajonės iš manojo sapno.... Man daug lengviau,kai ilgies manes, nei esi šalia ir būni šaltas....Viskas ne taip, kaip sapnavom mes....Daug sunkiau tikrą jausmą išsaugot...tik meldžiu, netylėt tavęs, gražinki mane, gražinki į sapną.........
Atsakyti
Gal yra kuriančiu ? noriu įdėti vieną savo eilėraštį (man 17 metų, bet parašiau jį būdama 16-likos)..:>

Skaidrūs apmąstymai:

Du angelai sėdejo ant bažnyčios stogo,
Tokie keisti ir baigštūs padarai...
Sėdėdami abudu svarstė,
Kas ta laimė, kur jinai?
Žiūrėdami į liūdesiu padengtą žemę,
Išgirdo tyliai girgždančius žingsnius...
Ar tai laimė? Eiti tyliai tyliai,
Paliekant pėdsakus gilius?
O gal girdėti vėją, sėdint medžiui tarp šakų?
Ir stebėti viską iš aukštybių...

Baltasis angelas išvydo moterį,
Sėdėjo ji prie lango
Ir tyliai tyliai verkė...
Ji laukė jo, savo karininko.
- Ir vėl tas liūdesys...-
Nusviro balto angelo sparnai...
Kitas, mėlynsparnis angelas atsakė,
Jog tai gyvenimo viltis:
Kokia laimė sulaukti to,
Ko lauki taip nekantriai ir ilgai!

Baltasis angelas išgirdo moterišką riksmą...
Staiga – gilus atodūsis ir verksmas tuo pačiu.
- Ir vėl kartojasi nelaimė, - pamąstė jis.
Mėlynsparnis angelas nusišypsojo:
- Ne, tai laimė, tai pradžia naujos gyvybės
Ir nieko čia baisaus...
Žmogus išeina tyliai ir lengvai,
O ateidamas jis praneša, kad jis laimingas -
Tiktai savaip, galbūt, kažkiek per garsiai...
Bet tada, laimingi būnam mes visi...

Laimė, tai toks dalykas,
Nenusakomas žodžiais...
Laimė, tai ką tik Tu vienintelis
Jauti savo viduje...
Pažiūrėję viens į kitą, angelai suprato,
Kad jiems laikas skristi...
Ir pakilę nuo bažnyčios stogo
Įžengė į dangų...
Atsakyti
QUOTE(Agniska @ 2009 10 04, 12:05)
Kas autorius? wub.gif


Gaila, bet autorius nezinomas.
Atsakyti

DVI DEŠIMTI SŪ

Ruduo Paryžiuj - šlapia -
Bulvaruose šviesu -
"Štai, gėlės! Gražios! Kvepia!
Tik dvi dešimti sū!

Čia baltos, čia raudonos -
Taip mėgiamos visų -
Nevalgiau šiandie .. . Ponai!
Tik dvi dešimti sū!"

Šalti lašai sruvena
Nuo sulytų kasų - ,
"Oi, pirkit, ponai mano,
Tik dvi dešimti sū!

Palauk! .. nors tu, bent vienas
Neužsikimšk ausų!
Stimpu čia visą dieną
Už dvidešimtį sū -

Nuvargę stingsta pirštai
Ir akyse tamsu - -
Gyvenime! Aš mirštu,
Dėl dvidešimties sū!"

1937.I.14.
Salomėja Nėris
Atsakyti
QUOTE(scorpuke @ 2009 09 29, 21:32)
Algimantas Baltakis Ar daug žmogui reikia?

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai – tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai – paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia – nors vieno – bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…

labai gražus wub.gif

tarp mėgstamiausių turiu šitą, panašų ax.gif

Ko žmogui reikia, kad jis apsidžiaugtų?
Reikia labai nedaug...
Reikia saulės šviesos, kai lyja,
Reikia lietaus, kai būna kaitra,
Reikia vienatvės, kai triukšmas aplinkui.
Reikia minios, kai vienatvė slegia pečius.
Reikia labai nedaug...
Reikia dainos, kai tyla kambary spengia,
Kai skamba daina-reikia tylos, ak, kaip kartais reikia tylos.
Reikia draugo, kai priešai pakelia kumštį,
Reikia priešų, kad geriau įvertintum draugą.
Reikia labai nedaug.

A.Drilinga

wub.gif
Atsakyti
Virš namų - Grižulo Ratai, dangiškose akyse.
Po kojom - Svajonės, vilnonėse kojinėse.
Už nugarų - Ateitis, purvinose lėkštėse.
Priešais krūtines - Praeitis, butely raudono vyno.
Netoliese širdžių - Baimė, šaukštely su raudonom braškėm.
Dešinėje rankoje - Skausmas, lūpdažiu ištepliotoje taurėje.
Kairėje rankoje - Meilė, tylinčiame telefone.
Ant blakstienų - Viltis, nedegančiose žvakėse.
Šalia mūsų - Nežinomybė: Tavyje ir Manyje.

Pro šalį praplaukiantis Gyvenimas, vingriuose smilkalo dūmuose.
Atsakyti
QUOTE(aunietuke79 @ 2009 10 14, 20:59)
DVI DEŠIMTI SŪ
1937.I.14.
Salomėja Nėris


Sis eilerastis - vienas mano megiamiausiu smile.gif Zemesnese klasese, kai reikedavo mokytojai deklamuoti kuri nors pasirinkta S. Neries eilerasti, su malonumu rinkdavausi sita smile.gif
Atsakyti
Mamai:
„Kai manei, kad aš nematau, tu prikabinai pirmąjį mano piešinį prie šaldytuvo, ir nuo tada aš nesilioviau norėjusi piešti.
Kai manei, kad aš nematau, tu davei ėsti valkataujančiam katinui, ir tada aš supratau, kad pasirūpinti gyvūnais - geras darbas.
Kai manei, kad aš nematau, tu pagaminai mano gimtadieniui tortą, ir aš supratau, kad net maži dalykai gali būti ypatingi.
Kai manei, kad aš nematau, tu meldeisi, ir aš pradėjau tikėti, kad Dievas yra ir kad su Juo visada galiu kalbėtis.
Kai manei, kad aš nematau, tu mane snaudžiančią pabučiavai, ir aš supratau, kad tu mane myli.
Kai manei, kad aš nematau, tu pravirkai, ir aš supratau, kad gyvenime yra daug skausmo ir kad išsiverkti - padeda.
Kai manei, kad aš nematau, tu nusišypsojai, ir aš panorau tapti tokia malonia moterimi kaip tu.
Kai manei, kad aš nematau, tu rūpinaisi savimi, ir aš panorau tapti savimi pačia.
Kai manei, kad aš nematau, aš į tave žiūrėjau ir norėjau ištarti tau ačiū už viską, ką padarei, kai manei, jog aš nematau.”
Bruno Ferrero

Ko gero, nepavyktų pasakyt šių žodžių Mamai neapsiašarojus wub.gif
Atsakyti
Perskaičiau visus...Šitie be galo patiko.... wub.gif wub.gif wub.gif wub.gif wub.gif

QUOTE(Pliušė @ 2009 01 15, 02:53)
Labai gražus ir prasmingas wub.gif

Man dar iš mokyklos laikų labai patinka šitas:

Kaip laiškai

Dvi miegančios akys-
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.

Aš bijau pajudėti.
Aš bijau tavo mintį nutraukti.
Man reikia budėti.
Man reikia budėti ir laukti.

Laukti tavo laiškų-
laukti tavo akių.

Viskas bus kaip kiekvieną rytą:
atsimerkus įteiksi tu
man du laiškus.
Juose parašyta:
"Nebijok
Ir tenai, iš kur aš grįžtu,
mes buvom kartu".

Dvi miegančios akys-
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.
(J. Marcinkevičius)



QUOTE(ugnisa @ 2009 04 13, 00:03)
Yra daug gražių, bet ir šitas man l.gražus.

Jei aš žinočiau
 
Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai aš pamatysiu Tave beužmiegančią,
Aš Tave geriau apkločiau
Ir melsčiaus Dievui, kad saugotų Tavo sielą.
 
Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai matysiu Tave, išeinančią pro duris,
Aš Tave apkabinčiau ir pabučiuočiau
Ir pašaukčiau atgal dar vienam bučiniui.
 
Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai išgirsiu Tave besimeldžiančią garsiai,
Aš įrašyčiau kiekvieną veiksmą ir žodį į video juostą,
Kad galėčiau žiūrėti įrašą kiekvieną dieną.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Skirčiau dar minutėlę,
Sustabdyti Tave ir pasakyti "Myliu Tave"
Vietoj to, kad tik pagalvočiau apie tai, kad Tave myliu.
 
Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Būčiau čia ir praleisčiau su Tavimi visą dieną,
Taip, esu tikras, kad Tu turėsi jų žymiai daugiau,
Todėl aš vieną iš Tavęs pavogčiau (ištrūkčiau vienai dienai pas Tave)
 
Nes tikrai visada ateina rytojus
Klaidoms ištaisyti
Ir mums visada duodamas antras šansas
Padaryti viska teisingai.
 
Visuomet bus kita diena
Ištarti "Myliu Tave",
Ir tikrai būna dar vienas šansas
Ištarti "Kuo galiu padėti?"
 
Bet jeigu kartais aš klystu,
Ir ši diena yra viskas, ką aš turiu,
Aš norėčiau pasakyti, kaip aš myliu Tave,
Ir tikiuosi, kad mes to niekada nepamiršime.

Rytojaus niekas niekam nežadėjo
Nei jaunam, nei senam,
Ir šiandien gali būti paskutinė proga
Tau stipriai apkabinti savo meilę.

Tad, jeigu lauki rytojaus,
Kodėl nedarai to šiandien?
Nes, jeigu rytojus niekada neateis,
Tu tikrai gailėsies tos dienos,

Kai Tu neskyrei papildomo laiko
Šypsenai, apkabinimui ar bučiniui
Ir buvai perdaug užsiėmęs suteikti kitam tai,
Kas galbūt tapo jo paskutiniuoju noru.

Tad prisiglauskite prie savo mylimųjų šiandien
Ir pašnibždėkite jiems į ausį,
Pasakykite jiems, kaip stipriai juos mylite
Ir kad jie Jums visada bus labai brangūs.



QUOTE(mute025 @ 2009 04 18, 18:57)
rasau as tau teveli,labas vakaras
gal bus klaidu,bet suprasi mane
taves as laukiau visa vasara
tave daznai matau sapne
as nezinau,teveli,tavo adreso,
bet laiska tau atnes laiskanesys
tik nuo taves laiskucio vis neatnesa,
nors zada,zada,zada...stai jau metai,trys...
vaikai meluoja ir dar tycia erzina,
kad pas mane tevelis nebegris....
juk tu zadejai vest mane prie ezero,
kur plaukioja auksinis eserys
juk tu zadejai man parnesti katina,
didziuli,kad vos tilptu pro duris....
teveli,viska,viska as dar atmenu-
ir mama raminu-sugris,sugris,sugris...
tad atvaziuok,teveli. baigias vasara
man laikas gultis. uz langu naktis
as neverkiu,teveli,tiktai asaros
taip ikyriai man lenda i akis....



QUOTE(lavega @ 2009 07 30, 18:57)
Primink man
Kai ruduo ateis,
Kad mudu sakėm
Viens kitam kažka
Į ausį.
Kai dangus pražys
Baltom pūgom
Kai medžiai sužydės
Baltais žiemos žiedais
Kai paukščių čiulbesį
Atstos staugimas vėjo
Priminki man
Šaltais, snieguotais vakarais
Kad jis mane
Labai, labai
Mylėjo.
***********

Aš gyvenu kaip paukštis, kaip plaštakė
Laisva, be rūpesčių, be graužaties
Rugių žydėjime mane pamačius
Naktis lyg motina palies...
Palies, sušildys ir paliks
Ir pažadės vėl kitą kart sugrįžti
Padovanos man skraistę
Liūdinčios žvaigždės
Ir šlamančių rugsėjų viltį...
Paliks man sidabrinį šaltį
Mėnulį mano pilnaties...
Iš ūkanų ir užmaršties
Naktis ir vėl atplaks
Ir tartum paslaptį mane palies
Šaltom, ledinėm savo rankom.

Atsakyti
Pjūtis

Atsisukau
Tik atsisveikint
Tik pasakyt, kad buvo gera
Kvapniuose vasaros rugiuos
Atrasti duoną.
Atsisukau-
Ten tuštuma,
Tiktai tamsa
Nes dalgis mano rankoj
Ir viso, kas ten buvo-
Nebėra...
Atsakyti
QUOTE(lavega @ 2009 10 16, 21:02)
Pjūtis

Atsisukau
Tik atsisveikint
Tik pasakyt, kad buvo gera
Kvapniuose vasaros rugiuos
Atrasti duoną.
Atsisukau-
Ten tuštuma,
Tiktai tamsa
Nes dalgis mano rankoj
Ir viso, kas ten buvo-
Nebėra...


Prasmingas....
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo ingere: 16 spalio 2009 - 20:20
QUOTE(Mildusia :> @ 2009 10 13, 22:20)
Gal yra kuriančiu ? noriu įdėti vieną savo eilėraštį (man 17 metų, bet parašiau jį būdama 16-likos)..:>

                                            Skaidrūs apmąstymai:         

Du angelai sėdejo ant bažnyčios stogo,
Tokie keisti ir baigštūs padarai...
Sėdėdami abudu svarstė,
Kas ta laimė, kur jinai?
Žiūrėdami į liūdesiu padengtą žemę,
Išgirdo tyliai girgždančius žingsnius...
Ar tai laimė? Eiti tyliai tyliai,
Paliekant pėdsakus gilius?
O gal girdėti vėją, sėdint medžiui tarp šakų?
Ir stebėti viską iš aukštybių...

Baltasis angelas išvydo moterį,
Sėdėjo ji prie lango
Ir tyliai tyliai verkė...
Ji laukė jo, savo karininko.
- Ir vėl tas liūdesys...-
Nusviro balto angelo sparnai...
Kitas, mėlynsparnis angelas atsakė,
Jog tai gyvenimo viltis:
Kokia laimė sulaukti to,
Ko lauki taip nekantriai ir ilgai!

Baltasis angelas išgirdo moterišką riksmą...
Staiga – gilus atodūsis ir verksmas tuo pačiu.
- Ir vėl kartojasi nelaimė, - pamąstė jis.
Mėlynsparnis angelas nusišypsojo:
- Ne, tai laimė, tai pradžia naujos gyvybės
Ir nieko čia baisaus...
Žmogus išeina tyliai ir lengvai,
O ateidamas jis praneša, kad jis laimingas -
Tiktai savaip, galbūt, kažkiek per garsiai...
Bet tada, laimingi būnam mes visi...

Laimė, tai toks dalykas,
Nenusakomas žodžiais...
Laimė, tai ką tik Tu vienintelis
Jauti savo viduje...
Pažiūrėję viens į kitą, angelai suprato,
Kad jiems laikas skristi...
Ir pakilę nuo bažnyčios stogo
Įžengė į dangų...


Sveika, be jokios reklamos noriu tau parekomenduoti puslapi www.dainazvaigzdei.lt matau, kad turi gabumų šioje srityje. Gal sudalyvauk? mirksiukas.gif Sėkmės tau. Gražu.
Atsakyti