Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

Netinku tau į mylimas
tau į žmonas
o tau - į drauges
tau į seseris
o tau netinku į motinas
į dukteris netinku
į pacientes nebent...
netinku į darbuotojas
į rašytojų sąjungą ar poetes
į patarėjas guodėjas
sau pati netinku
netikra
kaip pilka valanda
tik giliausiam dugne pasislėpus
kai imu čiulpti nykštį
skutu bulves ar geriu citramoną
ar smengu teatro salės tamson
tik tada trupučiuką gyvuoju

(Dovilė Zelčiūtė)

kokie pazystami jausmai... net

NETIKRUMAS

Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?

Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido;
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?

Kentėjau? Taip. Bet negalvojau, rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia, ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant-vėl vylingas netikrumas:
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?

Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau;
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?

Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis-pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas:
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?

Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Net keista man, nesuprantu kažkur:
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj-lemtingas netikrumas:
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?

( Adomas Mickevičius )




Netinku tau į mylimas
tau į žmonas
o tau - į drauges
tau į seseris
o tau netinku į motinas
į dukteris netinku
į pacientes nebent...
netinku į darbuotojas
į rašytojų sąjungą ar poetes
į patarėjas guodėjas
sau pati netinku
netikra
kaip pilka valanda
tik giliausiam dugne pasislėpus
kai imu čiulpti nykštį
skutu bulves ar geriu citramoną
ar smengu teatro salės tamson
tik tada trupučiuką gyvuoju

(Dovilė Zelčiūtė)

aciu ydejusiom eiles labai daug saves atradau...

Iš prieangio nuogą išveda į lietų,
Stumteli, tarsi pasaulyje
Nebūtų visiškai nieko,
Tarp dangaus ir žemės
Nutirpusį prijaukina šlapią,
Pašiurpusia oda-



Kas ištiko, viską geriu-
Ašarą, žaizdą, supančiojimą, netektį-
O smulkmenos nekankina,
Tik drasko, jų per daug,
Per dažnai, per visur-
Nubausta, stumdoma,
Užrakinta būtis
Ir dusinama myli-



Iš labai labai toli,
Iš išnykimo
Ateina dar kiti
Išgirstami lietūs
Ir stumteli per tą liūtį
Žvelgti kitaip į gelmę-...




Braukiu ir braukiu
Nuo veido ilgą lietų
Kaip savo gyvenimo dalį,
Įsipynusius ir šiltais
Rankų prisilietimais
Neišlaižytus spyglius,
O likimas plieskia į veidą
Ir žvaigždes ir žemę-



Yra susitikimo vieta
Su gryžtančia saule
Ir laikas paskirtas
Kaip bemėtytum pėdas-



Lietus yra visada toks,
Koks turi žydėjimas būti...

Ačiū labai...

Praradimas be paguodos paslapčia aplanko.
Vakaras pravirksta juodas ant praeivio rankų.
Pamatai,kaip plyšta burė nuo per ilgo kelio-
Vieniši draugų neturi ir surast negali.

Saulės spinduliai įkaušę,burtai išsisklaido.
Surenku kiekvieną raukšlę nuo šerkšnoto veido.
Ir nepikta,ir neliūdna-viskas juk praeina...
Medžių šakos užliūliuoja vėjo meilės dainą.

Tau nereikia,man- netiko.Ir abu nenorim.
Ne kažkas ir pasiliko iš saldžiausio korio.
Bus gerai,neabejoju,tik nebūsim dviese.
Daug kelių.Visi į rojų. Mums- po vieną tiesę.

Susikaupsim ir gyvensim- tiktai skauda baisiai.
Krinta iš dangaus į tamsą nesunokę vaisiai.

Š.Navickis

***

Aš ateisiu dažnai- kai išėjęs į minią
Tu ieškosi akių, aš ateisiu dvelksmu
ir dar kartą save neįkyriai priminus,
aš ir vėl neilgam iškeliausiu laiku.
Aš ateisiu dažnai- pirmo speigo karoliais,
rudens dargana ar vaiduokliu naktim.
Aš ateisiu per pūgą, per lietų, per gruodą
susitikti ir vėl, pakalbėt su Tavim.
Aš ateisiu dažnai – susisupus į rūką,
apsisiautus migla darganotais rytais.
Ir pabandžius paliesti, nubrisiu per upę,
akyse suraibavus margais sūkuriais.
Aš ateisiu dažnai- tik manęs nematysi,
nesutiksi manęs ir dienų tekmėje.
Aš ateisiu dažnai nors ir ginsi, ir vysi
aš ateisiu bekūne, beveide dvasia.
Aš ateisiu tokia, kokią tvėrei ir kūrei,
kai svajonių pilies sudūlės pamatai.
Net tada, net beveidė, bekūnė,betūrė…
Aš ateisiu dažnai, aš ateisiu dažnai…

***

Salomėja Nėris. Močiutė.
Ji kas rytą kėlė iš miego,
Mokė vaikščioti, juoktis, kalbėti.
Kaip ratelis - ji sukosi, bėgo,
Tekina - iki kapo duobės.

Mes jai glostome veidus raukšlėtus,
Prašom: - Pasaką ilgą pasek!-
Seka, seka močiutė iš lėto,-
Seka pasakas ilgas, baisias.

Matom milžinus, kirviais ginkluotus,
Kertant priešus - lyg malkas sausas.
Matom - ragana skrenda ant šluotos,
Kaip kometa - į velnio dausas...


-Tai dėl jūsų, dykaduoniai, švenčiu taip,
-Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu!..-
Nuolaidžiai aimanuoja močiutė -
Gyvas kodeksas dėsnių griežtų:

-Po rugius lando šunes pasiutę -
-Į rugius, vaikai, šiurkštu, nelįskit!
-Tu nebraidžiok po rasą basutė!
-Kas iš kapstė man pasėlio lyses?

-Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs.-
-Įsitrauks jus žalioji varlė!
Mat, be galo mes mėgom prie kūdros
Ant pilvų atsigulę gulėt.

Kartą rytmetį, vos tik nubudus,
Prie lovelės stovėjo mama;
Glamonėjo ir glostė abudu,
Kažko veidą šalin sukdama.

-Kas tau, mama, ar uodas įgylė?
Ko trini skarele sau akis?
-Kur močiutė? Kodėl jinai tyli?
Kur močiutė? Ko tyli? - Sakyk!

-Oi, nutvers dabar raganos ražas!
Oi, baisu - devyngalvis praris!
Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus
Į klabenamas vėjo duris..

[quote=Skinte,2009 10 29, 23:52]
Praradimas be paguodos paslapčia aplanko.
Vakaras pravirksta juodas ant praeivio rankų.
Pamatai,kaip plyšta burė nuo per ilgo kelio-
Vieniši draugų neturi ir surast negali.

Saulės spinduliai įkaušę,burtai išsisklaido.
Surenku kiekvieną raukšlę nuo šerkšnoto veido.
Ir nepikta,ir neliūdna-viskas juk praeina...
Medžių šakos užliūliuoja vėjo meilės dainą.

Tau nereikia,man- netiko.Ir abu nenorim.
Ne kažkas ir pasiliko iš saldžiausio korio.
Bus gerai,neabejoju,tik nebūsim dviese.
Daug kelių.Visi į rojų. Mums- po vieną tiesę.

Susikaupsim ir gyvensim- tiktai skauda baisiai.
Krinta iš dangaus į tamsą nesunokę vaisiai.

Š.Navickis

Labai patiko šitas... Kas autorius?

Labai atsiprasau , bet si eilerasti parase kartais ne Raimundas?
Papildyta:
o cia keli mano megstamiausi

Toks ilgas kelias nukeliautas –
Širdis norėtų pailsėt...
Jau varpos brandžiosios nupjautos
Neteks
Rytojaus sėt...
Praversiu tuoj nakties duris
Į slėnį amžinybės...
Bet klausimą turiu, kuris
Neduoda
Man ramybės.
Manieji pėdsakai kely –
Ir tiesūs, ir vingiuoti...
Štai ten – matau, kaip prieini,
Kaip ranką
Man paduodi.
Klampojau kasdienybės pelkes...
Taip, tu ėjai šalia manęs.
Klupau... Sakei man: „Kelkis! “
Vargus
Padėjai kęst.
Man širdį gniaužė ledo pirštai
Praradus, ką turėjau –
Neleidai man savęs užmiršti
Matau –
Šalia stovėjai.
Aš sutinku – ėjai kartu
Ir kelias sutrumpėjo...
Bet skausmo taurę aš – ne tu
Išgert
Tuomet turėjau.
Praradęs mylimą skendau
Kraupioj širdies dykynėj
Tik savo pėdas tematau –
Manęs
Tu išsigynei!
Tavęs, o Dieve, taip reikėjo!
Prakeikiau aklą dangų –
„Manai, ten tavo kojos ėjo?
Nešiau
Tave ant rankų…”

Akys lauko katilėlių,
Ko gi verkiat?
Lankstotės nuliūdę vėjy -
Lietūs merkia?
Sakot, trūksta saulės rankų? -
Pakentėkit,
Debesis tuoj prasklaidysiu -
Suskambėsit.
Kviesiu žiogą, smičių ėmęs,
Smuiką kalbins,
Darganos gėliausią lašą
Gaidom skaldys.
Melsvi lauko katilėliai, -
Nedejuokit,
Kol lankysiu dukružėlę...
Tilindžiuokit.


Ir pabaigai

Miškus nudažė rudens šaltukas,
Kiekvienas lapas kitaip dabintas,
Kadaise, vaikas dar, klausiau močiutės -
Ar medžiams skauda, kai lapai krinta?

Renku eilerascius nuo senu mokyklos laiku. Gaila, bet autoriu niekad neuzsirasydavau.