Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

V. Šlaitas

Kaip saulėleidžio saulė

Aš niekur neskubu.
Nuo to laiko,
kai pamečiau laiko baimę,
aš iš tikrųjų
jau niekur daugiau neskubu.
Ir kodėl aš turėčiau skubėti?
Laikas vistiek už mane greitesnis,
Ir būčiau juokingas,
jeigu svajočiau pabėgti nuo bėgančio laiko.
Tai tiktai paukščiai,
kurie skrenda į pietus,
tai tik jie pasvajoja
prasilenkti arba pabėgti nuo
savo saulėleidžio.
Žiūriu, kaip leidžiasi saulė žemyn,
į pakalnę,
ir aš pats,
kaip saulėlydžio saulė
esu laimingas.

Man irgi labai pradėjo patikti poezija. Nors domiuosi dar neseniai, pastebėjau, kad dauguma eilėraščių palieka tik vienadienį įspūdį, o po dienos, kitos tu jį užmiršti. Tačiau, vienas eilėraštis paliko man gilų vaizdinį, nors pati vaikučių neturiu ir dar, manau, ilgai neturėsiu bet šį eilėraštį perskaičiau savo mamai ir mačiau kaip ji nusišypsojo. Taigi, štai eilėraštis Jums mamos
Wislawa Szymborska
Vietnamas
- Moterie, kuo tu vardu? - Nežinau.
- Kada gimei, iš kur esi kilus? - Nežinau.
- Kodėl išsirausei žemėje urvą? - Nežinau.
- Nuo ko slepiesi? - Nežinau.
- Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? - Nežinau.
- Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? - Nežinau.
- Kieno tu pusėj? - Nežinau.
- Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. - Nežinau.
- Ar stovi dar tavo kaimas? - Nežinau.
- Ar tai tavo vaikai? - Taip.

Nuostabus eilėraštis, jame nėra nereikalingų žodžių ar pompastikos, yra tik vienas žodelis Taip, kuris pasako daugiau negu ilgiausios, skambiausios eilės...

Nereliai grazus....toks gilus..

Man šis eilėraštis taip pat labai gražus...

Bernardas Brazdžionis
"Per pasaulį keliauja žmogus"

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Buvo draugas šviesaus Apolono,
buvo brolis jis meilės Safo,
ir kely begalinės kelionės
nemačiau aš nuvargusio jo.

Šoko jis, gėrė jis ir dainavo
su Katulu Dianos laukuos,
jam Horacijus šaukė: Bis, bravo!
Krito žiedas nuo vyšnios šakos ...

Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
kaip gyvenimas visas nukris,
o jis vienas, jis vienas, jis vienas
praraston praeitin nebegrįš.

*

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Eina jis pro karališkus sostus,
pro muziejus monarchų senų,
nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
nuo stabų užmirštų akmenų.

Per marias nemarias, per plačiausias
ir per kalnus vainikais baltais
nei kelių, nei dienų nesiklausęs
jis lig Nemuno klonių ateis.

Žengs per girią, kaip eglių ošimas,
pasipuošęs žiedais kadugių,
kaip šventosios taures piligrimas
bris per plaukiantį lauka rugių.

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

*

Iš atogrąžų girių žaliųjų,
kaip vienuoliai suklaupę maldos,
kaip atodūsis mirt pasmerktųjų
amžiais amžinas balsas giedos:

— Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.

Per upelį, per ežerą gilų
ir per lapą palaukių gėlės,
iš pakrančių, iš tolimo Nilo
ir iš tekančios saulės šalies

baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Vytautas Mačernis

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

O kaip mergaitės, Jums šis?

LIETUS (2001)


Man silpna , - skausmas tolumoj.
Dėja, gyvenimo aistroj aš suklupau.
Džiaugiuosi tuo, kuo aš esu.
Bet dar prisimenu LIETUS!

Pasiilgau aš lietaus,
Kaip motina pasiilgsta sūnaus,
Pasiilgau aš vandens,
Taip, kaip skulptoriui reikia akmens.

Lietus, - bala, - galų gale vanduo
Tai visa tai su kuo....
Aš noriu susilieti ir
Po truputį toli nutekėti..

Aš vaikštau be tavęs apgraibomis,
Einu ir žemės nejuntu po kojų.

Į viską žiūriu sielos akimis,
O kūniškas akis migla užklojo.

Tarytum prieblandos aplink žvalgaus,
Bet nesistengiu pastebėti nieko-

Nei medžių, nei sparnuočių, nei dangaus…
Mana širdis jiems abejinga lieka…

Tik vienas tu man vaidenies,
Atskirti mano žvilgsnis nebegali

Marias nuo kalno, diena nuo nakties,
Nuo juodvarnio burkuojantį karvelį…

Dvasia ir kūnu ištikima tau..
Tiktai tave as sielos veidrody matau.
.
(Šekspyras)

Pats gražiausias skaitytas eilėraštis (autoriaus nežinau):

Pajausk, Tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten, kur nėr Tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūku mėlynu.
Kur nėr Tavęs,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi,
Suakmenėja pakelti sparnai...

...

Dar keli:

ATODŪSIS

Laikas eina greičiau
Nei galėtum tikėtis
Vietoj giedro dangaus
Debesų pilnas skėtis...
Vietoj meilės - tyla
Vietoj saulės - žibintas
It lėlė ant virvutės
Jauties pakabintas...
Vos ką nors padarai
Tuoj imi to gailėtis
Nepavyko atspėt
Ko bijot, kuo žavėtis...
Nepavyko pamiršti
Nepavyko suprasti
Savo sielos tamsoj
Saulės spindulių rasti...
Pažiūrėjęs atgal
Atsidūsti dar kartą
Gal prakeiksi gyvenimą
Savo sutartą...
Gal bandysi pamiršti
Gal bandysi išeiti
Pasirinkęs per didelę
Dozę ar greitį...
Arba liksi gyvent
Jeigu jausies to vertas...

...

MYLĖK MANE

Tu išeini - ir viskas dūžta skaudžiai,
Ir vėl kaip siena stovi nežinia.
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt "Mylėk mane!"
Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,
Kai Tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane, kai valgai, kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.
Bet išeini - ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne,
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,
Už jo - pilka kaip siena nežinia.

...

Panorau parašyt žodžius
ant didelio dangaus,
ant amžino dangaus,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU.

Bet pasirodė, kad dangus per mažas.

Panorau surašyt žodžius
ant žemės didelės,
ant grumsto,
ant gėlės,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko.

Bet pasirodė, kad ir žemė per maža.

Panorau surašyt žodžius
ant savo valandos,
ant savo VISADOS,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko,
o viešpatie, kiek daug dar liko...

Bet jei gyvenimo man neužteks?

Aniuta Dukynienė
SURASK MANE

Ieškok manęs,-
Ten ryto saulė
Išlydo auksą
Pienės žiede
Ieškok manęs,-
tenai šaltiniai
pavasariui šneka
srove gaivia...

šaukiu tave...
šaukiu tave
į tylą...
šaukiu tave aš
tūkstančiais vardų...
nuo mano šauksmo
Akmenys prabyla,-
Kodėl neišgirsti
Tik vienas tu?

Surask mane,-
Ten kernta lapai
Į gilų duburį
Vėsaus rudens...
Surask mane,-
ten sapno gijos
Tave sujungia
Ir mane-

Šaukiu tave...
Šaukiu tave į tylą...
Šaukiu tave aš
Tūkstančiais vardų...

Sudyla metai.
Šauksmas nesudyla,-
Aš-
Tau vienam skirta.
Man skirtas-
Vienas tu.

o man patinka tokie


G. Grajauskas


Briaunota stiklinė


mėlynas liūdesio angelas
oranžinis nerimo angelas
žalsvas tikėjimo angelas
juodas pavydo


o aš vargšas bespalvis
ir net ne angelas

Radjardas Kiplingas


JEI

Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys - ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: "Privalai!";

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais - paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.



Nežinau nei kas parašė, netasimenu net trečio pusmo...Gal buvo nepakankamai įsimintinas?

Nešu tavo širdį

Nešu tavo širdį, nešu ją savo širdy,
ji ten yra visada (kad ir kur benueičiau,
mieloji, ten esi tu; ką sugebu aš padaryti,
ir tavo tai triūsas, brangioji)

nebijau
aš likimo (nes mano likimas - tai tu) nenoriu
kito pasaulio (nes tu man gražiausias pasaulis),
ir tik tu man esi mėnulio prasmė amžinoji,
ir tu esi tai, ką nuo seno dainuoja mums saulė.