Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

#37


Pavargai nuo gyvenimo kieto?
Nuo nemeiles savu-svetimu?
Nors ismokom prarast ir-tyleti,
Bet vis tiek-kaipgi taip-be namu?

Jau retai besustoji ant slenkscio,
Nematai,kaip prazilo Mama.
Tarp retu,nelinksmu savo svenciu
Ji-viena,visa laika viena.

Nematai,kad isbluko kartunas
Ir sudilo suknele Mamos.
Zydraakes laimingos fortunos
Jau vargu ar kada Jai bemos.

O sode tebezydi jurginai...
Parvaziuok,nes jau salnos cia pat.
Ilgaplaukiai grazuoliai vaikinai
Jau ne mudvi sokdina pernakt..

Jau Pegiukui kapelis supiltas-
Gyvulelio kancia-po zeme,-
Visa amziu- grandine ir pilkas
Lopinelis asfalto kieme.

Tete liudnas,tarytum isbartas-
Vis prie zemes kas diena artyn.
Parvaziuok,kol dar stovi prie vartu
Jie abu.
Nes nueis praeitin,

Nuo taves,nuo manes nusigreze...
Ka berasi sugrizus namo?
Neprieis apkabint kiemo medziai
Ir numindytas slenkscio akmuo...


J.Zukauskaite

siandien laikastyje radau,

gal ir jums patiks.





cray.gif
Atsakyti
#38
QUOTE(laisveja @ 2007 11 04, 22:18)
Vytautas Mačernis

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE


Kaip tik ieskojau ar kam nors sis eilerastis yra graziausias. Pasirodo, kad ne man vianai thumbup.gif Man jis tikrai nuostabus, tiesiog atsigaunu perskaiciusi! wub.gif
Atsakyti
#39
QUOTE(myliu``tave @ 2007 11 16, 13:38)

Panorau parašyt žodžius
ant didelio dangaus,
ant amžino dangaus,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU.

Bet pasirodė, kad dangus per mažas.

Panorau surašyt žodžius
ant žemės didelės,
ant grumsto,
ant gėlės,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko.

Bet pasirodė, kad ir žemė per maža.

Panorau surašyt žodžius
ant savo valandos,
ant savo VISADOS,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko,
o viešpatie, kiek daug dar liko...

Bet jei gyvenimo man neužteks?
wub.gif  wub.gif



ŠITAS MAN wub.gif
naudosiu valentino dienai smile.gif
Atsakyti
#40
Justinas Marcinkevičius

Kol užmiršiu

Netikėtai randi save
kokioj nors žolelėj -
ir pasidaro taip gera!

Ir šviesumas gi tas dienos,
kai taip augi
veidu į dangų,
o gyvenimas kaip avinėlis
pasilenkia tiesiog prie tavęs.

Jo kvėpavimas šiltas
sujudina mano viršūnę,
jo artėjančios akys
prisipildo manęs ir laukų.

Žiūrėsiu į jas, žiūrėsiu,
kol užmiršiu,
kur čia aš tikras:
ar pievoj,
ar jo akyse.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo davusi viltį: 08 vasario 2008 - 12:12
#41
Man graziausias sitas Henriko Radausko eilerastis :

Dvi zvaigzdes, dvi demeles menkos,
spindejo pro gauruota miska,
Ir ju plonytes sviesios rankos,
zaliais lasais aptaske viska.

Tada jos tycia eme kristi,
staiga ant debesio sustojo,
ir, prisimine kudikyste,
zali miskai nusisypsojo:)

Atsakyti
#42
Dabar, sakau pažaiskim didelius:
visokius darbus dirbsime,
labai gerai gyvensime,
abu kartu numirsime,
sugulsime į vieną kapą
ir užsiklosime lapu.

O tu sakai: įgriso
man tavo tie žaidimai,
nenoriu žaisti didelio,
visai nenoriu žaisti,
nes aš ir taip didžiulis.

O aš sakau nuliūdusi:
nereikia mums užaugti,
nes juk užaugę kartais
ir paslaptis, ir priesaikas
pamiršta ir išduoda,
paskui po vieną verkia,
ar mums gi reikia to?

Geriau, sakau, pažaiskim didelius...
Atsakyti
#43
QUOTE(shaiba @ 2008 02 07, 23:45)
   
                              J.Zukauskaite
                                                 
      siandien laikastyje radau,

    gal ir jums patiks.
                                        cray.gif

cray.gif koks liūdnas
Atsakyti
#44
Man asmeniskai graziausios mieliausios Strielkuno eiles, tokia proziskai eiliuota jo meiles kalba, turiu viena senoje mokyklineje uzrasu knygeleje, butinai perrasysiu, o pradziai:

Susitikimas

Pažįstamos akys. Ir lūpos. Ir smakras.
Pažįstamą sruogą vakaris kedena.
Nejaugi tai tu? Gal ištart “Labas vakaras”,
Kaip ištariau tą paskutinį “Labanakt”?

Atsimeni langą, kur lūžo serbentas?
Ir smėlį – į stiklą? Ir uogas – į burną?
Atsimeni šulinį? Gal dar neišsemtas.
Juk toks šulinys vieną sykį tebūna...

Nejaugi tebėr jis? Nejaugi tai tu vėl
Grįžti į mane kaip gegužis į šilą?
Nejaugi to pamiršto skrydžio lėktuvai,
Prieš dešimtį metų sudužę, vėl kylą?

Bet jau praėjai tu... Kaip vasaros sapnas.
Kaip gluosnių ošimas prie palikto namo.
Ant juodo asfalto sukruvintas sapnas,
Bejėgiai sparnai... Ak, paukšte tu mano!
Atsakyti
#45


Is gero medzio laukiam atzalos,
Kad ji pratestu mirstanti jo grozi.
Nuo rudenio salnos nuvyto roze,
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos.

O tu,susizavejas savimi,
Eikvoji tusciomis brangiausia lobi,
Lyg meiles priesas,tu jos turta grobi
Ir savyje vien sau jegu semi.

Tu, sio pasaulio ziedas isdidus,
Pavasario skelbejas trumpaamzis
Tu,kaip sykstuolis,viska pasiglemzes
Patsai save skriaudi,skriaudi kitus.

Nenesk i graba dovanos retos,
Kuria gavai is motinos gamtos.
Sekspyras SONETAI verteChurginas
Atsakyti
#46
kokių gražių eilėraščių čia radau wub.gif rolleyes.gif

man labiausiai patinka Algimanto Mikutos eilėraščiai. Va vienas mano mylimiausių:

Išsiskyrimas

Skrendame ramiai ir tiesiai
Tik į priešingas puses.
Apgaulingų žvilgsnių miestas
Tyliai užpučia šviesas.

Kad apgausime viens kitą,
Mes žinojome seniai.
Tik kodėl mes nenukritom,
Kai susilietė sparnai?

Nesugrįžk į šitą miestą,
Į kurį aš sugrįžau.
Į tą šulinį apsėstą,
Kuriame aš sudužau.

Lai tarpukalnės pasvaido
Ir nesužeidžia tavęs.
Neieškoki mano veido,
Išbarstyto po gatves.

Nekvėpuoki pilku oru,
Nuo kurio aš apkvaitau.
Tegu duria kam tik nori
Mano šukės. Tik ne tau.
Atsakyti
#47

Radau pas senele,Sekspyro sonetus,perskaiciau ir susizavejau.

Meluoja veidrodis,kad as jau senas.
Manoji meile zydi kaip gele.
Kada,lig zilo plauko pragyvenus,
Nuvys jinai,-ateis ir man eile.

Ne ,mano atspindys netiesa sako!
Kai tavo jauna zavesi matau,
Jauciu-tik man sirdis tavoji plaka,
Taip lygiai, kaip manoji plaka tau.

Tad savo sirdi saugoki nuo blogio
Ir sau,ir man ja saugok,kiek gali.
Tave budriai as saugosiu taipogi,
Kaip savo vaika motina meili.

Jei musu sirdys darniai plaks kartu,
Abidvi jos nutils tuo pat metu.
Atsakyti
#48
man labai gražūs A. Baltakio ir A. Jonyno eilėraščiai

vienas jų - A. Baltakio "Ar daug žmogui reikia?"

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Irėja: 12 vasario 2008 - 20:53