Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

čia iš knygos "Mano prosenelis, herojai ir aš" tik autoriaus neprisimenu-eilėraštis kurį prosenelis parašė vaikaičiui

Vytauto Mačernio poezija

pasiskaičiau eilėraščių ir vėl prisiminiau ką buvau pamiršus man labai patinka Putino, Marcinkevičiaus ir Radausko eilėraščiai, bet pats gražiausias Marceljaus Martinaičio:


Paskyrimas

Išsirink mane iš visų,
kad ryšėtum juodai,
jei manes jau nebus.

Išsirink mane iš visų,
kad leidžiantis saulei
būtų tau liūdna vienai.

Išsirink mane iš visų,
kad manes laukdama
tu girdėtum toli.

J. Marcinkevičius

Autoanalizė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
Ar dar verta, ar iš tikro verta
Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
Žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
O visi- su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
Prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
Kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
Peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit-
Jau, atrodo, švinta,
O kažkas dar ieško pats savęs.


Nusijuoksi - nusijuoks gamta

Nusijuoksi - nusijuoks gamta.
Imsi verkti - ir gamta pravirks.
Panorėsi - net žvaigždė - ir ta
Trumpučiu eilėraščiu pavirs.

Bet pažvelgsi į save - tamsu.
Ir tik menkas šviesulys - tenai,
Kur nedrąsiai ištari: esu.
O daugiau ničnieko nežinai...

man irgi šitas super

man dar labai grazus sitas:
Bernardas Brazdžionis
Valandos

Kartais valandos šviesios ir tyros,
lyg šilkinio šaltinio vanduo
Kartais graudžios, lyg ašaros byra,
lyg nebūtų sunkiau niekados..
kartai valandos sunkias lyg kraujas,
kartais laša lyg sunkūs lašai,
kartais ju, kad sustotų maldauji,
kartais jų, kad prabėgtų prašai..
kartais ieskai kaip vergas suklupes,
nors vienos, nors vienos valandos..
nors vienos, kaip pavasario saulė,
nors vienos, kaip daina mylimos,
nors vienos, kad užmirštum pasauli,
nors vienos, nors vienos, nors vienos....

iš atminties rašau, tai gal kur ir netiksliai.. o dar labai grazus:
Salomėja nėris

Pabučiavimas
pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas
ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis.
o galinga pagunda! ir šventieji suklumpa,
pabuciavimas tavo -pavogta kibirkštis.
negaliu as užmiršt tų įkaitusių lūpų
jos išdegino žymę lig širdies gilumų
ir beprotišku svaiguliu minti uzsupo,
ji kaip verge prie taves diena nakti rymos..
ne gyvate ikando - karstos lūpos bučiavo,
jos išdegino žymę lig širdies gilumos,
negaliu as pamirst, nes zinau, kad ir tavo
visos mintys ir aistros bendro lauzo liepsna.

Ir vėl atskirai. Visą naktį mus skirs miesto gatvės,
Ir tylūs namai, tirštai apgyventi teisuolių.
Mažutė žvaigzdė, paryčiui pasirįžus apakti,
Vėl žada prasmingą iki išsiskyrimo rytojų.
Mieloji, miegok. Šitą tylą sapnu tau apgaubsiu.
Nelieka minios šurmulių ir piktų tuščio riksmo.
Mieloji, miegok... Mudu visą pasaulį apgausim:
Užmerksim akis ir sapne vienas kitą sutiksim.

R.Danys

Dar nuo mokyklos laikų mintinai atsimenu Šekspyrą:

Taip, Meilė neregė. Bet kam jinai
Ir patį žmogų neregiu padaro?
Ką reiškia grožis, puikiai tu žinai.
Kodėl gi blogo neskiri nuo gero?

Ir jeigu nuvedė tave aistra
Į tokią įlanką, kuri vienodai
Visiems laivams laiveliams atvira,-
Tai ko maištingo ryžto neparodai?

Širdis palaikė nuosavu turtu
Tai, ką kiekvienas glemžė po truputį.
Nejau, budrusis prote, snaudei tu,
Kai melas miglą į akis tau pūtė?

Kokia jėga apgaulę išsklaidys,
Jei aklos mano akys ir širdis?

Džeimsas Kriusas, Mano prosenelis, herojai ir aš - toje knygoje daug eilėraščių, pasakojimų, o šitą prosenelis parašė kaip atsisveikinimą


Nuostabi tema

Čia iš knygos "Ko reikia kiekvienai mamai"
nežinomo autoriaus


Gyvenam taip trumpai
Taip greit berniukas mažas auga.
Štai ir nėra šalia tavęs
Nei jo, nei patikėtų tau brangiausių paslapčių.
Knygelės nuošaliai padįtos,
Baigėsi žaidimų laikas.
Nei bučinių prieš naktį, nei maldelių
Priklauso vakar dienai visa tai.
Kadais darbuos paskendę mano rankos ilsis,
O dienos ilgos ir užpildyt jas sunku.
Norėčiau, kad galėčiau grįžy atgal ir padaryti
Mažuosius dalykus, kurių prašei, nes buvo tau svarbu.


o čia daugiau mąstymai, ne eilėraštis. O gal taip atsitiko dėl vertimo

Bobas Bensonas

Juokas tarp sienų

Eidamas namo, praeinu pro daugybę namų -
kai kurie gražūs,
kai kurie brangūs,
kai kurie viliojantys -
bet mano širdis ima smarkiau plakti,
kai pasuku keliu
ir pamatau savo namus, įsikūrisius priešais kalvą.
Aš ypač didžiuojuosi savo namu ir tuo,
kaip jis atrodo, nes [ats braižiau jo brėžinius.
Pastačiau jį gana didelį -
jame netgi yra darbo kambarys -
dabar jame gyvena du paaugliai berniukai.
Jame buvo svečių kambarys - dabar mano dukra ir devynios jos lėlės yra
nuolatinės jo viešnios.
Jame buvo mažas kambarėlis -
Peg tikėjosi, kad jis bus skirtas siuvimui -
du berniukai, besisupantys ant apatinės durų dalies,
vadinas kambarį savu.
Taigi dabar neatrodo,
kad daug prisidėjau prie šio namo architektūros.
Bet namas taps erdvesnis -
vienas paskui kitą vaikai išeis
į darbą,
į koledžą,
į tarnybą,
į savus namus,
ir tada vėl bus
svečių kambarys,
darbo kambarys
ir siuvimo kambarys
skirti tik mums dviem,
Bet jie nebus tušti -
kiekvienas kampas,
kiekviena įpjova
kavos stalelyje
bus pripildyta daugybės prisiminimų.
Prisiminimų apie iškylas,
šventes, Kalėdas, budėjimus prie lovos, vasaras,
laužus, žiemas, vaikščiojimą basomis,
išvykas atostogauti, kates,
pokalbius, juodas akis,
mokyklų baigimus, pirmuosius pasimatymus,
žaidimus kamuoliu, kivirčus,
indų plovimus, dviračius,
šunis, plaukiojimą valtimis,
sugrįžimus į tuščius namus po atostogų,
valgius, triušius
ir tūkstančius kitų dalykų,
užpildančių gyvenimus tų,
kurie auginą penketą.
O mudu su Peg tyliai
sėdėsime prie ugnies
ir klausysimės
iš sienų sklindančio juoko.

Laiskas Motinai
Tu gyva dar mano sengalvele?
Gyvas dar ir as.Sveika gyva!
Terusena zaros nakti velia
Virs trobeles dyvina spal

Raso man,kad tu,paslepus baime,
Vieskelin dairaisi,kaip kadais,
Kad tave daznai regejo kaime
Nunesiotais kailiniais rudais.

Ir kai krinta sutema vakare,
Vis regi,uzlauzusi rankas,Kad i sirdi peili man suvare,
Smukleje besimusant kazkas.

Ak nurimki! Neklausyk, ka slama
Tau eglynai,kliedesiu zali.
Ne toksai jau as girtuoklis mama,
Kad numirciau nuo taves toli.

As toks pat svelnus ir rupestingas
Ir daznai svajoju neramus
Mesti savo ilgesi maistinga
Ir greiciau sugristi i namus

As sugrisiu kaip bus vysnio veliai
Apsikloje nuometais baltais
Tik nekelki jau manes,kaip kelei
Tik nezadink jau manes rytais.

Tik nezadink to kas nebegyva,
Tik svajoniu nebekelk daugiau,-
As patyriau nuovargi ankstyva
Ir svajot labai anksti baigiau.

Ir maldu nemokyk,-ka jos duoda?
Teuzgesta praeitis visa.Tu viena man dziaugsmas ir paguoda,Tu viena man nuostabi sviesa.

Jeseninas. isverte J. Marcinkevicius

man labai patinka sis eilerastis tik originalo kalba jis simta kartu grazesnis

Nykimo slinktis

Jaučiu aną kraupaus nykimo slinktį...
Tas nuostabus gamtovaizdis va tirpsta akyse...
Gyvenimo šukes norėčiau dar surinkti,
Norėčiau dar surinkt ir sudėliot visas...

Ten tiek šaunių, patetiškų fragmentų,
Ten tiek vilties ir džiaugsmo šipulių,
Kai mano meilė ir svajonės tyros, šventos
Pabiro einančiam likiminiu keliu...

Jų nemokėjau vertint ir branginti,
Į tamsią naktį leidau viską nuleliot...
Tik sielvartas kartus, tik sunkios mintys
Nūnai sugrįžta, sugrįžta atgalios...

Jonas Aistis

Labai norėčiau išgirsti kaip šį eilėraštį skaito Laimonas Noreika.....te lengva jam žemelė...