Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė tuoj,-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.
Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: Balta, balta, balta!
/Henrikas Radauskas. "Gėlė ir vėjas"/
Elėraštis širdin įstrigęs visam gyvenimui
Šaulys Domarkas
Kai lapkritis kris į širdį
Auksiniais meilės laiškais
Apkabink ir laikyki
Ir niekur manęs neišleisk
Kai ašaros temdys žvilgsnį
Ir balsas raudom užkims
Priglausk apkabinki
Ir niekas manęs neatims
Kai sutemos bus ankstyvos
Ir siaus už lango ruduo
Laikysiu tave apkabinęs
Ir niekas tavęs neišduos
Tave mano rankos šildys
Apgins priglaus nepaleis
Kai lapkritis kris į širdį
Auksiniais meilės laiškais.
Šaulys Domarkas
Kai lapkritis kris į širdį
Auksiniais meilės laiškais
Apkabink ir laikyki
Ir niekur manęs neišleisk
Kai ašaros temdys žvilgsnį
Ir balsas raudom užkims
Priglausk apkabinki
Ir niekas manęs neatims
Kai sutemos bus ankstyvos
Ir siaus už lango ruduo
Laikysiu tave apkabinęs
Ir niekas tavęs neišduos
Tave mano rankos šildys
Apgins priglaus nepaleis
Kai lapkritis kris į širdį
Auksiniais meilės laiškais.
QUOTE(Sindea @ 2009 11 10, 03:08)
Kai mano lupos tars piktus zodzius,
Zinok,reiksme ju visiskai kita,
Jie kvecia apkabint mano pecius
Ir trupuciuka pasedet salia...
Kai mano akys svaidysis zaibais,
Zinok,jos slepia meile,ir tada
Tu apiberk mane svelnumo buciniais
Ir viskas velei plauks sena vaga...
Kai begs per skruostus asaru lietus,
Neklausynek kvailai,o tyliai prisiglausk,
Leisk verkti tol,kol liudesys isdzius,
Na,o tada-,,Ar jau geriau,,?paklausk.
Jei kada nors supykdyciau tave,
Tu nesigincyk,bet atsiprasyk,
Snaige istirpsiu tavo gerume
As moteris,mane suprask ir gink...
Zinok,reiksme ju visiskai kita,
Jie kvecia apkabint mano pecius
Ir trupuciuka pasedet salia...
Kai mano akys svaidysis zaibais,
Zinok,jos slepia meile,ir tada
Tu apiberk mane svelnumo buciniais
Ir viskas velei plauks sena vaga...
Kai begs per skruostus asaru lietus,
Neklausynek kvailai,o tyliai prisiglausk,
Leisk verkti tol,kol liudesys isdzius,
Na,o tada-,,Ar jau geriau,,?paklausk.
Jei kada nors supykdyciau tave,
Tu nesigincyk,bet atsiprasyk,
Snaige istirpsiu tavo gerume
As moteris,mane suprask ir gink...
kas autorius?
Iki skausmo artimas...
Robertas Danys
Sakai: Atstok.
Aš užsimerkiu ir bandau
Atstot tau šilumą,
Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus...
Ir jaukią tylą,
Ir paukštį tavo delniuke,
Atstot prieš miegą pasaką,
Užmigus - sapną.
Ryte - kavos puodelį,
Dieną - juoką...
Sakai: Atstok.
Mieloji, ar atstojau?
Robertas Danys
Sakai: Atstok.
Aš užsimerkiu ir bandau
Atstot tau šilumą,
Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus...
Ir jaukią tylą,
Ir paukštį tavo delniuke,
Atstot prieš miegą pasaką,
Užmigus - sapną.
Ryte - kavos puodelį,
Dieną - juoką...
Sakai: Atstok.
Mieloji, ar atstojau?
Būk laiminga pavasario pievoj
Geltonų žiedų nutvieksta
Būk laiminga rudenio lietų
Prakalbinus daugtaškių kalba
Būk laiminga nugairinta vėjų
Sušildyta saulės šviesa
Būk laiminga kelią nuėjus
Ramybe, tyla atrasta.
Tau žvaigždės švies kitaip
Jos kris ir laimę neš
Tu neskaičiuosi jų
Tau žaliuos ir oš miškai
Jie pasakas tau seks
Ar jas išgirsi tu.
Geltonų žiedų nutvieksta
Būk laiminga rudenio lietų
Prakalbinus daugtaškių kalba
Būk laiminga nugairinta vėjų
Sušildyta saulės šviesa
Būk laiminga kelią nuėjus
Ramybe, tyla atrasta.
Tau žvaigždės švies kitaip
Jos kris ir laimę neš
Tu neskaičiuosi jų
Tau žaliuos ir oš miškai
Jie pasakas tau seks
Ar jas išgirsi tu.
Legenda
Mūsų vasara baigėsi
Šiandien
Aš paliksiu šį lizdą. Šią gatvę ir liūdnus jurginus prie namų.
Žmonės išgeria taurę prieš kelią.
O aš tau paseksiu legendą.
Apie prigimtį paukščių.
Apie dalią žmonių neramių.
Tai įvyko seniai.
Skrido paukščiai už jūrų už marių.
Skrido paukščiai pabūgę kandžiųjų šalnų.
Ir kiekvienas turėjo svajonėj žvaigždutę vakarę,
Žydrą laisvę turėjo kiekvienas po savo sparnu.
Žemė paukščiams pavydi.
Žemė vėtromis siuto,
Šiepė alkanas gerkles bedugnių gilių.
Trenkė vėjas.
Ir nubloškė gulbę jaunutę.
Ir prispaudė jai sparną griūtis prie uolų.
Veltui blaškėsi paukštė. Ir verkė. Ir klykė.
Baltasparniai draugai jau nuskrido toli.
Šnypštė gulbei šliužai:
-Su mumis pasiliki,
Jei su paukščiais skraidyt negali.
Čia numirsi rami. Čia žvaigždė Vakarinė nesuaudrins svajų.
Čia net vėjai laisvi neužpūs.
Gailiai suklykė gulbė.
Ir sukaupusi jėgą krūtinėj,
Ji nuo skardžio pašoko. Ir krito.
Ir plyšo jos sparnas perpus.
Sudrebėjo šliužai.
Ir išgirdo kalnynai išbalę
Gulbės giesmę:
-Man vėjai laisvūnai padės.
Ir nuneš kada nors
Bent mažytę plunksnelę,
Mano plunksną - prie mano žvaigždės...
Metų metai praėjo.
Krenta lapai. Ir paukščiai į užjūrius skrenda.
Ir dažnai skrenda vienišos plunksnos aukštai virš kalnų.
Tu girdėjai, brangioji, šią keistą legendą?
Įsimink.
Aš su ja išeinu...
(Bronius Mackevičius)
Mūsų vasara baigėsi
Šiandien
Aš paliksiu šį lizdą. Šią gatvę ir liūdnus jurginus prie namų.
Žmonės išgeria taurę prieš kelią.
O aš tau paseksiu legendą.
Apie prigimtį paukščių.
Apie dalią žmonių neramių.
Tai įvyko seniai.
Skrido paukščiai už jūrų už marių.
Skrido paukščiai pabūgę kandžiųjų šalnų.
Ir kiekvienas turėjo svajonėj žvaigždutę vakarę,
Žydrą laisvę turėjo kiekvienas po savo sparnu.
Žemė paukščiams pavydi.
Žemė vėtromis siuto,
Šiepė alkanas gerkles bedugnių gilių.
Trenkė vėjas.
Ir nubloškė gulbę jaunutę.
Ir prispaudė jai sparną griūtis prie uolų.
Veltui blaškėsi paukštė. Ir verkė. Ir klykė.
Baltasparniai draugai jau nuskrido toli.
Šnypštė gulbei šliužai:
-Su mumis pasiliki,
Jei su paukščiais skraidyt negali.
Čia numirsi rami. Čia žvaigždė Vakarinė nesuaudrins svajų.
Čia net vėjai laisvi neužpūs.
Gailiai suklykė gulbė.
Ir sukaupusi jėgą krūtinėj,
Ji nuo skardžio pašoko. Ir krito.
Ir plyšo jos sparnas perpus.
Sudrebėjo šliužai.
Ir išgirdo kalnynai išbalę
Gulbės giesmę:
-Man vėjai laisvūnai padės.
Ir nuneš kada nors
Bent mažytę plunksnelę,
Mano plunksną - prie mano žvaigždės...
Metų metai praėjo.
Krenta lapai. Ir paukščiai į užjūrius skrenda.
Ir dažnai skrenda vienišos plunksnos aukštai virš kalnų.
Tu girdėjai, brangioji, šią keistą legendą?
Įsimink.
Aš su ja išeinu...
(Bronius Mackevičius)
Nuo paauglystės tai yra mano mėgstamiausias eilėraštis. Toks lengvas...
VYTAUTAS MAČERNIS
RONDO
Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.
Negaila to, bet kai kada,
Iškilę į paviršių,
Prisiminimai drumsčias širdyje
Ir plūsta bangomis per viršų...
Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.
Belieka tik refrenas dainoje -
- Bet jo aš nepamiršiu -
Kaip vėjas vandenų paviršių
Palies švelniai tave:
Tu pamiršai mane.
VYTAUTAS MAČERNIS
RONDO
Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.
Negaila to, bet kai kada,
Iškilę į paviršių,
Prisiminimai drumsčias širdyje
Ir plūsta bangomis per viršų...
Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.
Belieka tik refrenas dainoje -
- Bet jo aš nepamiršiu -
Kaip vėjas vandenų paviršių
Palies švelniai tave:
Tu pamiršai mane.
Alyvos
Manes dar nebuvo -
Alyvos zydejo.
Manes nebebus -
Jos velei zydes.
Ir kris ju lapeliai
Nuo saules ir vejo
Kaip smelio saujeles
Ant mano sirdies
Salomeja Neris
Papildyta:
Kaip atspindi tikruosius moters jausmus
Manes dar nebuvo -
Alyvos zydejo.
Manes nebebus -
Jos velei zydes.
Ir kris ju lapeliai
Nuo saules ir vejo
Kaip smelio saujeles
Ant mano sirdies
Salomeja Neris
Papildyta:
QUOTE(Sindea @ 2009 11 10, 04:08)
Kai mano lupos tars piktus zodzius, Zinok,reiksme ju visiskai kita, Jie kvecia apkabint mano pecius Ir trupuciuka pasedet salia... Kai mano akys svaidysis zaibais, Zinok,jos slepia meile,ir tada Tu apiberk mane svelnumo buciniais Ir viskas velei plauks sena vaga... Kai begs per skruostus asaru lietus, Neklausynek kvailai,o tyliai prisiglausk, Leisk verkti tol,kol liudesys isdzius, Na,o tada-,,Ar jau geriau,,?paklausk. Jei kada nors supykdyciau tave, Tu nesigincyk,bet atsiprasyk, Snaige istirpsiu tavo gerume As moteris,mane suprask ir gink...
Kaip atspindi tikruosius moters jausmus
Idedu ir as grazu, bent man, tik nezinau ar visiskai taip skamba...
Mylejo jiedu viens kita,bet venge
Zvilgsniu issiduot ar zodziu...
Atrode lyg priesai isdidus,
O nyko is meiles kanciu.
Veliau jie visai issiskyre.
Sujungdavo juos tik sapnai,
O paskui ir patys,
Vargu,ar zinojo,kad mire jau buvo seniai.
Mylejo jiedu viens kita,bet venge
Zvilgsniu issiduot ar zodziu...
Atrode lyg priesai isdidus,
O nyko is meiles kanciu.
Veliau jie visai issiskyre.
Sujungdavo juos tik sapnai,
O paskui ir patys,
Vargu,ar zinojo,kad mire jau buvo seniai.
Mane dar Justinas Marcinkevičius veža 
"Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo.
Tai nuo tavęs čia taip šviesu
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
esu turbūt dėl ko nors kito."
"Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo.
Tai nuo tavęs čia taip šviesu
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
esu turbūt dėl ko nors kito."
VYRAS IR MOTERIS
tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
pamirši nemirsi
aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
todėl ir nemirsiu
Donaldas Kajokas
Papildyta:
šitas puikus
tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
pamirši nemirsi
aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
todėl ir nemirsiu
Donaldas Kajokas
Papildyta:
QUOTE(vilke_ziema @ 2009 11 10, 07:25)
Numirti šitaip nesielgiama su katinu.
Nes ką gi katinui beveikti
tuščiam bute.
/V.Šimborska/
Nes ką gi katinui beveikti
tuščiam bute.
/V.Šimborska/
šitas puikus
