Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

Gal tiks?

Laiškas draugams

Ne apie stalą susėdom -
Apie mūsų draugystę.
Išgerkime bendrą džiaugsmą.
Išgerkim nelaimes visų.

Sėdėkim. Ilgai sėdėkim.
Palaukim - suaugs mūsų medžiai.
Palaukim - kaip šimtąją vasarą
Bręs saulėje mūsų rugiai.

Jonas Mačiukevičius

floridija dėkui labai , gal įdėsit kas nors dar?

Atsikelti rytą ir eiti
Per rasą, per rūką,
Per pabudusio paukščio čiulbėjimą,
Per pabundantį medžio šešėlį,

Atsikelti rytą ir eiti
Per saulės šviesą, per skardų
Balsą žmogaus ir per gausmą
Balsų, pripildžiusių erdvę,

Atsikelti rytą ir eiti
Per savo ir tavo buvimą,
Per mudviejų didelę dieną,
Kuri pabaigos neturi,

Atsikelti rytą ir eiti
Ir vadint visa tai — gyvenimu

....


.....Mano matrica tu,
mano saulė akmuo,
mano žodžiai lietus,
mano meilė ruduo.
Mano Dievas žolėj,
mano žiogas ore,
mano stygos danguj,
mano mūza delne....

Broli mano,juodvarniu lakstantis,
Ar berasi ta egles virsune?
Kur giedojome mirti ir paslaptis,
Kur sakai tarsi asaros sruva.

Buciau egle-osciau ta ilgesi,
Issiubuociau tave.Pranasyste
Po laukikimo desimtmeciu pildosi,
Bet atvirsti zmogum neisdrisi.

Niekas,broli,tau rubu nepasiuva,
Nors sparnus jau kadaise isaugai.
O mane,neisgave atsakymo,
Jie nukirs paaukoti ant lauzo.

Kriski plunksnom gesindamas liemeni.
Susivije apdegusiom rankom
Ne sakais,o tik asarom liejames
Ir savim vienas kita uzdangstome.

Sindea ačiū , bet kaip gaila šį jau žinojau ..


defecitas pastebėjau kokie nors gražus žodžiai broliukui arba draugytei

Lera,

Draugai- tai visas turtas,
Kurį dabar turiu.
Džiaugiuosi jais kas dieną
Ir linksminuos kartu.

Draugystė- tai dalykas,
Gražiausias iš visų.
Nes kai turi draugų-
Tau niekas nebaisu.

Eini su jais tu dieną,
Eini ir tamsią naktį.
Nes jie gi nepaliks,
Juk nepaliks tavęs čia vieno.

Tūnoti tamsoje
Su liūdesiu,rauda.
Draugai išties tau ranką,
Ir bus kaip visada!

Vytautas Kernagis - Ko nerimsti, žmogau, it paukštis

Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?
Ko braidai vis po žolę basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs,
O rytais tokios šaltos rasos...

Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi -
Negali gyvent ir be žemės!..

Bet jei ieškai - ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum,

Rasi visko - ir gero ir blogo...
Rasi daug ką - kai ką prarasi...
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės...

xxxxxxx

Romas Lileikis

Imk mano ranką, brolau,
Ir niekad daugiau nebijok.
Nebijok – tai nieko baisaus,
Na, tik tiek – iš tavęs pasijuoks.

Imk mano širdį, brolau,
Ir nieko daugiau neužgauk.
Nebijok – tai nieko baisaus,
Na, tik tiek, kad tave nušaus.

Imk mano draugą, brolau,
Save visą kitiems atiduok.
Nebijok – tai nieko baisaus,
Na, tik tiek, kad tave parduos.

Imk mano žvaigždę, brolau,
Mano žvaigždę priglausk prie širdies.
Nebijok – tai nieko baisaus,
Na, tik tiek, kad jinai nebešvies.

Na, o kartą ateis tiesa
Ir lyg vaiką už rankos paims.
Nebijok – tai nieko baisaus,
Na, tik tiek, kad tave parašys.

Tu vaikus pasiimki, brolau,
Tu nieko daugiau nebijok.
Nebijok – tai nieko baisaus,
Na, tik tiek – prie tavęs prisiglaus.

xxxxxxxx

Algimantas Baltakis, rinkinys "Strazdiškio elegijos", 1979 m

Kaip gera iš anksto žinoti,
Kur pateka saulė, kur leidžias.
Kur sniegas pirmiausia ištirpsta
Ir ima žibuoklės žydėt.

Kaip gera žinoti iš anksto,
Kur suka lizdelį dagilis.
Kur žemuogės sirpsta saldžiausios,
Kur noksta rusvi riešutai.

Kaip gera iš anksto žinoti,
Kada prasidės šienapjūtė,
Kada rugiapjūtė, ką dirbsim
Šiandieną, ką veiksim rytoj.

Kaip gera žinoti iš anksto,
Kur veda keliai ir takeliai.
Ir ką pamatysiu, užkopęs
Ant šito kalnelio stataus.

Kaip gera iš anksto žinoti,
Koks veidas, prie stiklo prilipęs,
Boluoja iš tolo... Kas kitas
Taip kantriai prie lango sėdės?

Ir gera žinoti iš anksto,
Kad, viską palikęs, išeisiu
Į platų pasaulį, kur niekas
Nežino iš anksto, kas bus.

Barikada , super, ačiū labai gražus

"Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumščia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.

Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno...vienos...
kaip nemigo naktį dienos."

P.Raščius

Aš turiu tavo sielą-
Aš dangišką taurę laikau.
Išverkusi kruviną gėlą
Aš kaip gulbė balsu sušukau:
Aš turiu tavo sielą
Aš tavo pasaulį turiu
Nuo pirmojo žvilgsnio mielo
Iki dangaus vyturių.
Aš turiu tavo sielą
Ir budriai ją saugot galiu
Nuo purvino melo.
Aš turiu tavo sielą-
Pasaulį visą turiu
Tavo rankos mane iškėlė
Iki dangaus vyturių.

lavega labai grazu

Sėdžiu dabar ir verkiu, kaip gražu....Kaip gera skaityti ir žinoti, kad kažkas skaito....žino....supranta.....
O jūs nepykit ant manęs už naivumą. Mano gyvenime dabar daug vietos užima eilėraštukai vaikams. Sūnelis sako: svajoju apie vasarą....ir aš svajoju, tokiais lengvais žodeliais

Nuslinko Dundulis
Toli į pietus,
Žolytės karoliais
Pavirto lietus.

Nušvito saulutė.
O kregždės tuo tarpu
Pakilo į dangų-
Vaivorykštę karpo.

Žiūriu į žvitriąsias
Šelmens kregždutes,
Suglaudžia kregždutės
Pūkų žirklutes,

Ir dangiška juosta,
Lanku nusvarinta,
Margais karpinėliais
Į žemę nukrinta.

Pamato dudutis
Ir šaukia:-Dū dū!
Gegužio kregždutės
Prikarpė žiedų!

Martynas Vainilaitis