Einu miegot, gal ryt kas nors, ką nors linksmesnio įmes..
Va jetau, paskaičiau nuo pradžios temukę, merginos, nusiblioviau juodai. Gerai, kad vyras nemato
Einu miegot, gal ryt kas nors, ką nors linksmesnio įmes..
Einu miegot, gal ryt kas nors, ką nors linksmesnio įmes..
QUOTE(ingusetija @ 2009 12 28, 21:39)
Ačiū ingusetija
Papildyta:
Aš užpūčiau plevenančias žvakes,
Pro langą srūvanti naktis svaigino
Ir švelniai apkabinusi mane
Sese vadino.
Abi mes pasiilgome namų
Ir panašiom svajonėm apsigaubę
Prisiminėm pakuždomis anuos laikus
Gimtoj pastogėj.
Skaudi meilė
O kad užmigtų laikas, kaip užmiega šakos,
O kad sugrįžtų vėl pavasariai žali.
Tačiau ir vėl nuplikę rankų šakės vėjy kratos
Ir vėl nuskęsta mintys dūmų sukūry.
Supies, supies apsnūdęs laumės vaike,
Velniūkiškas mintis sukėlęs mano galvoje.
Net pakaruoklis lapas tavo saujoj verkia,
Kai tu kaulėtom rankom apglėbi mane.
Ar garsiai siūbautum, ar tyliai geistum -
Raukšlėta šerdim vis vienaip man slys ranka.
Net jei šalia suklupus virst egluže leistum,
Akių pakelt nedrįsčiau - mirt per dauk kalta.
O kad užmigtų laikas, kaip užmiega šakos,
O kad sugrįžtų vėl pavasariai žali.
Tačiau ir vėl nuplikę rankų šakės vėjy kratos
Ir vėl nuskęsta mintys dūmų sukūry.
Supies, supies apsnūdęs laumės vaike,
Velniūkiškas mintis sukėlęs mano galvoje.
Net pakaruoklis lapas tavo saujoj verkia,
Kai tu kaulėtom rankom apglėbi mane.
Ar garsiai siūbautum, ar tyliai geistum -
Raukšlėta šerdim vis vienaip man slys ranka.
Net jei šalia suklupus virst egluže leistum,
Akių pakelt nedrįsčiau - mirt per dauk kalta.
Jos akys man kaip saule neatrodo,
Jos lupos-ne koralai su sniegu.
Bijociau as palyginti jos oda,
Raizgius ir juodus plaukus-su silku.
Brangioji mano-ne puosnus bijunas
(Veidu nemaza grazesniu maciau).
Jos kunas toks,kaip ir kiekvienas kunas,
Ir kvepia ji uz roze daug prasciau.
Ji prasmatniai kalbeti nesistengia,
Ner muzikos jos balso siurkstume.
Galbut dangaus dievaites oru zengia,
O mano meile vaikscioja zeme.
Bet man grazesne grozio jos dalele
Uz visa ka kiti padangen kelia.
Jos lupos-ne koralai su sniegu.
Bijociau as palyginti jos oda,
Raizgius ir juodus plaukus-su silku.
Brangioji mano-ne puosnus bijunas
(Veidu nemaza grazesniu maciau).
Jos kunas toks,kaip ir kiekvienas kunas,
Ir kvepia ji uz roze daug prasciau.
Ji prasmatniai kalbeti nesistengia,
Ner muzikos jos balso siurkstume.
Galbut dangaus dievaites oru zengia,
O mano meile vaikscioja zeme.
Bet man grazesne grozio jos dalele
Uz visa ka kiti padangen kelia.
Aš esu rūkas-
Tavo broliukas
Tavo gynėjas ir užtarėjas.
Tavo delnelis-
Pasaulio kraštelis
Jame susisuks lizdelį paukštelis
Auksinis sparnelis.
Tavo dalužė
O mano širdelė
Lietus toks nešlapias
Ir sniegas toks šiltas
Smilgos kotelis
Tarp mūsų tiltas.
Saulės takelis
Į tavo širdį
Mane atves
Tave sušildys.
Tavo broliukas
Tavo gynėjas ir užtarėjas.
Tavo delnelis-
Pasaulio kraštelis
Jame susisuks lizdelį paukštelis
Auksinis sparnelis.
Tavo dalužė
O mano širdelė
Lietus toks nešlapias
Ir sniegas toks šiltas
Smilgos kotelis
Tarp mūsų tiltas.
Saulės takelis
Į tavo širdį
Mane atves
Tave sušildys.
QUOTE(floridija @ 2009 12 13, 17:53)
"Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumščia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.
Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno...vienos...
kaip nemigo naktį dienos."
P.Raščius
ir viską sudrumščia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.
Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno...vienos...
kaip nemigo naktį dienos."
P.Raščius
QUOTE(lavega @ 2009 12 19, 20:17)
Aš turiu tavo sielą-
Aš dangišką taurę laikau.
Išverkusi kruviną gėlą
Aš kaip gulbė balsu sušukau:
Aš turiu tavo sielą
Aš tavo pasaulį turiu
Nuo pirmojo žvilgsnio mielo
Iki dangaus vyturių.
Aš turiu tavo sielą
Ir budriai ją saugot galiu
Nuo purvino melo.
Aš turiu tavo sielą-
Pasaulį visą turiu
Tavo rankos mane iškėlė
Iki dangaus vyturių.
Aš dangišką taurę laikau.
Išverkusi kruviną gėlą
Aš kaip gulbė balsu sušukau:
Aš turiu tavo sielą
Aš tavo pasaulį turiu
Nuo pirmojo žvilgsnio mielo
Iki dangaus vyturių.
Aš turiu tavo sielą
Ir budriai ją saugot galiu
Nuo purvino melo.
Aš turiu tavo sielą-
Pasaulį visą turiu
Tavo rankos mane iškėlė
Iki dangaus vyturių.
Be galo gražu....
Nuo tokių eilių jausmai taip sukyla...
Tu esi
Tu esi to pakirdusio ryto
Aušrinės liepsnelė šviesi
Ir vidunaktį vėsų užkritus
Ant žiedo raselė esi...
Tu esi ta pavasario upės
Srovė, gaivalinga, drąsi,
Ir gegutė, klevelin įtūpus
Ir šlaito žibutė esi...
Tu esi ta lakaus vyturėlio
Suvirpus giesmelė garsi
Ir nubąlusį džiaugsmą iškėlus
Ievos viršūnėlė esi...
Tu esi ta nugrimzdus, paskendus
Pilis ir jos lobiai visi,
Visos pasakos, visos legendos,
Visi padavimai esi...
Tu esi ta bekraštė mėlynė,
Pražydus šventam ilgesy.
Ir širdy išnešiota tėvynė,
Ir džiaugsmas ir laimė esi.
Jonas Aistis
Tu esi to pakirdusio ryto
Aušrinės liepsnelė šviesi
Ir vidunaktį vėsų užkritus
Ant žiedo raselė esi...
Tu esi ta pavasario upės
Srovė, gaivalinga, drąsi,
Ir gegutė, klevelin įtūpus
Ir šlaito žibutė esi...
Tu esi ta lakaus vyturėlio
Suvirpus giesmelė garsi
Ir nubąlusį džiaugsmą iškėlus
Ievos viršūnėlė esi...
Tu esi ta nugrimzdus, paskendus
Pilis ir jos lobiai visi,
Visos pasakos, visos legendos,
Visi padavimai esi...
Tu esi ta bekraštė mėlynė,
Pražydus šventam ilgesy.
Ir širdy išnešiota tėvynė,
Ir džiaugsmas ir laimė esi.
Jonas Aistis
Gana vaikiškas, bet labai linksmas ir man patinkantis 
Juozas Erlickas Privaloma vasara
Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo dangaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.
Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus
Atostogos visiems suaugusiems
O tau atostogų nebus!
Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia Vasara kaip vėjas
Privaloma visiems vaikams.
Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.
Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba
Visiems visiems ir būtinai!
Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos mėlyni, žali
Kur kaip klaustukas upės vingis,-
Jeigu nušokti kas išdrįs
Be parašiuto nuo tramplino -
Tam upė penketą rašys.
Jeigu sutikęs skruzdėlytę
Tu jai pirmasis kelią duosi,
Nes ji dama, nes ji mažytė,
O tu tik svečias jos namuos,
Pats Raudonviršininkas girios
Kepurę prieš tave nukels,
Ir Uodas didis karo vyras
Praskris pro šalį neįgels.Bet jei pro siaurą telelangą
Žiūri tu filmus nuobodžius
Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,
Nelanko Vasaros sūnus
Bet aš žinau, kad ją lankyti
Lig sutemų tau nepabos!..
Ir taip išmoksi tu Vaikystę,
Kad nepamirši niekados
Juozas Erlickas Privaloma vasara
Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo dangaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.
Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus
Atostogos visiems suaugusiems
O tau atostogų nebus!
Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia Vasara kaip vėjas
Privaloma visiems vaikams.
Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.
Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba
Visiems visiems ir būtinai!
Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos mėlyni, žali
Kur kaip klaustukas upės vingis,-
Jeigu nušokti kas išdrįs
Be parašiuto nuo tramplino -
Tam upė penketą rašys.
Jeigu sutikęs skruzdėlytę
Tu jai pirmasis kelią duosi,
Nes ji dama, nes ji mažytė,
O tu tik svečias jos namuos,
Pats Raudonviršininkas girios
Kepurę prieš tave nukels,
Ir Uodas didis karo vyras
Praskris pro šalį neįgels.Bet jei pro siaurą telelangą
Žiūri tu filmus nuobodžius
Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,
Nelanko Vasaros sūnus
Bet aš žinau, kad ją lankyti
Lig sutemų tau nepabos!..
Ir taip išmoksi tu Vaikystę,
Kad nepamirši niekados
Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje
Juk meilė dar ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ar išdavystė
Tikroji meilė - tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksnio nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti
Ne, meilė - ne pastumdėlė likimo
Jai visagalis laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima
Jei tau meluoja posmai šių eilių
Nebėr pasauly meilės - aš tyliu
Viljamas Šekspyras 116 sonetas
ah
Jokių nepaiso kliūčių kelyje
Juk meilė dar ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ar išdavystė
Tikroji meilė - tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksnio nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti
Ne, meilė - ne pastumdėlė likimo
Jai visagalis laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima
Jei tau meluoja posmai šių eilių
Nebėr pasauly meilės - aš tyliu
Viljamas Šekspyras 116 sonetas
ah
Gražiai gyvenom
Draugas ir Aš.
Kalbas kalbėjom,
Gliaudėm pupas.
Dangun įkopti kartą parūpo.
PAsisodinom po lova pupą.
Bet atsitinka
Keistų dalykų,-
Pupą sodinom -
Siena išdygo.
Ligi dangaus
Ta siena išaugo,
Atskyrė siena
Draugą nuo draugo.
Anapus draugas,
O šiapus - aš.
Kiekvienas gliaudom
Savo pupas.
D. Saukaitytė
Draugas ir Aš.
Kalbas kalbėjom,
Gliaudėm pupas.
Dangun įkopti kartą parūpo.
PAsisodinom po lova pupą.
Bet atsitinka
Keistų dalykų,-
Pupą sodinom -
Siena išdygo.
Ligi dangaus
Ta siena išaugo,
Atskyrė siena
Draugą nuo draugo.
Anapus draugas,
O šiapus - aš.
Kiekvienas gliaudom
Savo pupas.
D. Saukaitytė
QUOTE(dziuke @ 2010 01 13, 11:48)
Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje
Juk meilė dar ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ar išdavystė
Viljamas Šekspyras 116 sonetas
ah
Jokių nepaiso kliūčių kelyje
Juk meilė dar ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ar išdavystė
Viljamas Šekspyras 116 sonetas
ah
Šį sonetą moku mintinai ir dažnai mėgstu deklamuoti
Įsižeidė vėl vyresni
Ir bartis, ir grūmoti šoka:
Ne taip tu, jaunas, gyveni!
O aš taip gyvenu, kaip moku.
Lazdom baksnoja dėdės: štai
Tu ne su tais draugais draugauji,
Draugystė netikra tatai, -
O mano rankoj lapų sauja
O man užtenka pinigų,
Kiek rudeninis vėjas duoda.
Aš nenusiperku draugų -
Ir neparduodu.
nuo trečios klasės kasmet deklamuodavau per lietuvių kalbos pamoką
Ir bartis, ir grūmoti šoka:
Ne taip tu, jaunas, gyveni!
O aš taip gyvenu, kaip moku.
Lazdom baksnoja dėdės: štai
Tu ne su tais draugais draugauji,
Draugystė netikra tatai, -
O mano rankoj lapų sauja
O man užtenka pinigų,
Kiek rudeninis vėjas duoda.
Aš nenusiperku draugų -
Ir neparduodu.
nuo trečios klasės kasmet deklamuodavau per lietuvių kalbos pamoką
