KAIP GYVENI?
Gerai, sakau, gerai.
Išsimiegojau.
Nieko nesapnavau.
Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
Nepamačiau nieko neįprasto.
Prisiminiau vieną kitą žmogų.
Vieno kito neprisiminiau.
Nuvaliau trupinius nuo stalo.
Radau raziną.
Atidariau langą.
Kartą jaučiausi laiminga.
Du kartus nelaiminga.
Tris kartus niekaip nesijaučiau.
Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę.
Du kartus apie beprasmybę.
Tris kartus nieko negalvojau.
Kosėjau.
Nieko neskaudėjo.
Nieko netrūko.
Niekam nerūpėjau.
Žiūrėjau žinias.
Perkirpo juostelę.
Davė interviu.
Bombardavo.
Nuskendo du vaikai ir automobilis
(atskirai).
Apie automobilį pasakojo ilgiau
nei apie vaikus.
Dirstelėjau į kiemą.
Dirstelėjau į piniginę.
Žvilgtelėjau į praeitį.
Sudėliojau praradimus.
Pasidžiaugiau atradimais.
Apžvelgiau įvykius.
Apmąsčiau kontekstą.
Įvertinau objektą.
Suradau sąsajas.
Išsiaiškinau priežastis.
Pagerbiau tylos minute mirusius.
Atsidusau dėl mylimo.
Pagalvojau apie motiną.
Persirengiau.
Gerai, sakau, gerai.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Nuo 9 iki 18 val. be pietų pertraukos,
nuo pirmadienio iki sekmadienio,
nuo pliuso iki minuso,
nuo priešybių vienybės
iki vieningų priešų,
nuo kulminacijos iki reanimacijos,
nuo kamščiatraukių iki traukulių,
nuo stūmoklių iki traukinių,
nuo pusfabrikačių iki puspročių,
nuo ornamentų iki ramentų,
nuo nepanaudotų galimybių
iki daugiau nebegaliu,
nuo vyro iki moters,
nuo vyno iki mokesčių,
nuo karo iki karieso,
nuo atsitiktinių susitikimų
iki dėsningų išsiskyrimų,
nuo kančios iki kandžių,
nuo supratimo iki supaprastinimo,
nuo taško A iki taško B,
n+1 km iki artimiausios mirties
* * *
[DAIVA ČEPAUSKAITĖ. Distancija]
nuo pirmadienio iki sekmadienio,
nuo pliuso iki minuso,
nuo priešybių vienybės
iki vieningų priešų,
nuo kulminacijos iki reanimacijos,
nuo kamščiatraukių iki traukulių,
nuo stūmoklių iki traukinių,
nuo pusfabrikačių iki puspročių,
nuo ornamentų iki ramentų,
nuo nepanaudotų galimybių
iki daugiau nebegaliu,
nuo vyro iki moters,
nuo vyno iki mokesčių,
nuo karo iki karieso,
nuo atsitiktinių susitikimų
iki dėsningų išsiskyrimų,
nuo kančios iki kandžių,
nuo supratimo iki supaprastinimo,
nuo taško A iki taško B,
n+1 km iki artimiausios mirties
* * *
[DAIVA ČEPAUSKAITĖ. Distancija]
Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
užmigdamas girdžiu lėktuvą:
mano mintys jau
ten, kur lekia lėktuvas,
su mano mintim
kaip tas lėktuvas lekia
naktyje, virš pasaulio
[Aidas Marčėnas. Tanka. Ištrupėjusios r dvės. Devynių gyvenimų eilės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2012. P. 73]
mano mintys jau
ten, kur lekia lėktuvas,
su mano mintim
kaip tas lėktuvas lekia
naktyje, virš pasaulio
[Aidas Marčėnas. Tanka. Ištrupėjusios r dvės. Devynių gyvenimų eilės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2012. P. 73]
vos susikali
kokią taisyklę žiūrėk,
Kristaus žvirblelis
atplasnojęs jau kiša
snapą netaisyklingą
[Aidas Marčėnas. Tanka. Ištrupėjusios r dvės. Devynių gyvenimų eilės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2012. P. 55]
kokią taisyklę žiūrėk,
Kristaus žvirblelis
atplasnojęs jau kiša
snapą netaisyklingą
[Aidas Marčėnas. Tanka. Ištrupėjusios r dvės. Devynių gyvenimų eilės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2012. P. 55]
ŽEMIŠKOJI LITANIJA
Viską gavau iš tavęs,
Žeme žemuže.
Palaimink mirties vestuves,
Žeme žemuže.
Sujunki mudviem rankas,
Žeme žemuže.
Tegu su žiedu užkas,
Žeme žemuže.
O tu nueik pas kitus,
Žeme žemuže.
Ir atkelki vartus,
Žeme žemuže.
K. Bradūnas
Viską gavau iš tavęs,
Žeme žemuže.
Palaimink mirties vestuves,
Žeme žemuže.
Sujunki mudviem rankas,
Žeme žemuže.
Tegu su žiedu užkas,
Žeme žemuže.
O tu nueik pas kitus,
Žeme žemuže.
Ir atkelki vartus,
Žeme žemuže.
K. Bradūnas
GYVENIMUI
Būk, gyvenime, man neteisingas,
Būk versmė patyrimų karčių,
Ir sunkių pralaimėjimų ringas.
Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų,
Bet būk didelis ir vienkartinis
Pažymėtas didžiųjų kančių,
Skausmo platumos mano tėvynė,
Jas išplėsk, begalybėn, meldžiu.
Sūkury nuolatinės kovos
Niekada palankiai nešypsoki
Ir nuo laimės laikyki atokiai.
Man neduoki draugų, mylimos,
Švelnumu jie mane pražudys!
Mirsiu aš, mirs kovos troškulys!
V. Mačernis
Būk, gyvenime, man neteisingas,
Būk versmė patyrimų karčių,
Ir sunkių pralaimėjimų ringas.
Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų,
Bet būk didelis ir vienkartinis
Pažymėtas didžiųjų kančių,
Skausmo platumos mano tėvynė,
Jas išplėsk, begalybėn, meldžiu.
Sūkury nuolatinės kovos
Niekada palankiai nešypsoki
Ir nuo laimės laikyki atokiai.
Man neduoki draugų, mylimos,
Švelnumu jie mane pražudys!
Mirsiu aš, mirs kovos troškulys!
V. Mačernis
tu ypač smalsi,
pajūrio varna!
proto
turi kiek daugiau,
nei skyrė jo man,
o net
šito suvokt negali
[Aidas Marčėnas. Tanka]
samurajus, gan
jaunas, virpančiais kloniais
parjoja
tai jį
pasitikdamos šoka
pusprotės peteliškės
[Aidas Marčėnas. Tanka. Ištrupėjusios r dvės. Devynių gyvenimų eilės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2012. P.139]
Juozas Erlickas
Ten
Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,
Ten seneliai jauni,
O tėvai kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.
Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai
Ten be galo arti,
Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,
Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai,
Bet yra ta šalis
Ten
Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,
Ten seneliai jauni,
O tėvai kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.
Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai
Ten be galo arti,
Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,
Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai,
Bet yra ta šalis
Nuostabus...
Irena Barvydė
Tyla
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Kad paukštis skrisdamas
Pro šalį manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido...
Galbūt man taip tiktais atrodo,
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės.
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai,
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.
Irena Barvydė
Tyla
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Kad paukštis skrisdamas
Pro šalį manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido...
Galbūt man taip tiktais atrodo,
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės.
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai,
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.
