Skaitytojau, kol tu dar nebuvai
išaugęs ir išprusęs, ir patyręs,
prie savo jambų, oi, kaip nelengvai
turėjo plūktis Viljamas Šekspyras.
Net mylimos vadinti stirnele
anais laikais poetai nesiryžo
visi sujudę būtų olialia!
Iškart byla už amoralų ryšį.
Todėl ir buvo vengiama kadais,
dainuojant ar visuomenei, ar šeimai,
vadinti daiktus netikrais vardais.
Dabar tarytum priešingai išeina.
Dabar, skaitytojau, tu nieko prieš,
kai rasom: Žydras ir geltonas puodas,
užtai kaip nemaloniai ausį rėš
nereikalingai pavartotas juodas.
Dabar mane tu perpranti tuojau
iš pusės žodžio ar mažiau kaip pusės...
Skaitytojau, bet aš prisibijau:
nejaugi tapsi dar labiau išprusęs?
Jei tavo skonis ir toliau lavės,
man teks kas metai leisti tuščią knygą.
Tas pats pripažinimas ir šlovė,
tai kam dar spaustuvėms bildėt už dyka?!
Bent kiek palauk, taip sparčiai nebeauk
ar tyčia kartais apsimesk ribotas
Bijau, kad aš pradėsiu atrofuotis
iš baimės pasakyti tau per daug!
Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai Vilnius: Vaga, 1973.
Atsisėdam ant slenksčio ąžuolinio,
Tu kojomis į lauką, aš į vidų.
Pusiau pasaulį pasidalinam,
Tu paimi meilę, aš pavydą.
Tavo akys gėrisi vasara,
Geria šviesą, skraido po dangų.
Mano akys vaikšto po aslą,
Jos tamsiausias kertes aplanko.
Tavo žvilgsnis nubėga į tolį,
Mano žvilgsnis nepramuša sienos.
Tu iš mano kančių kvatoji,
Aš paliest nedrįstu tavo sielos.
Mes ant slenksčio tarytum ant tilto.
Jis ir jungia krantus, ir skiria.
Tavo nugara manąją šildo,
Mano nugara tavąją tiria.
Tu juokies: Pasikeiskime vietom,
Padalinkim iš naujo pasaulį...
Ir tada mes kitaip atsisėdam.
Tu į tamsą, o aš į saulę.
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1970.
Tu kojomis į lauką, aš į vidų.
Pusiau pasaulį pasidalinam,
Tu paimi meilę, aš pavydą.
Tavo akys gėrisi vasara,
Geria šviesą, skraido po dangų.
Mano akys vaikšto po aslą,
Jos tamsiausias kertes aplanko.
Tavo žvilgsnis nubėga į tolį,
Mano žvilgsnis nepramuša sienos.
Tu iš mano kančių kvatoji,
Aš paliest nedrįstu tavo sielos.
Mes ant slenksčio tarytum ant tilto.
Jis ir jungia krantus, ir skiria.
Tavo nugara manąją šildo,
Mano nugara tavąją tiria.
Tu juokies: Pasikeiskime vietom,
Padalinkim iš naujo pasaulį...
Ir tada mes kitaip atsisėdam.
Tu į tamsą, o aš į saulę.
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1970.
mylėk, Dieve, slyvų kisielių
ir ne tik, ne tik ir mano sielą
mylėk, Dieve, prie kelio ievą
ir ne tik, ne tik ir mano sielą
mylėk, Dieve, žmogelį mielą
ir ne tik, ne tik ir mano sielą
mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną
ir ne tik, ne tik ir mane durną
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos, 1994.
ir ne tik, ne tik ir mano sielą
mylėk, Dieve, prie kelio ievą
ir ne tik, ne tik ir mano sielą
mylėk, Dieve, žmogelį mielą
ir ne tik, ne tik ir mano sielą
mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną
ir ne tik, ne tik ir mane durną
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku
Ir maža, ir daug Atsakyti sunku
[Algimantas Baltakis]
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku
Ir maža, ir daug Atsakyti sunku
[Algimantas Baltakis]
Privaloma vasara
Autorius: Juozas Erlickas
Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo daungaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.
Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus
Atostogos visiems suaugusiems -
O tau atostogų nebus!
Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia vasara kaip vėjas -
Privaloma visiems vaikams.
Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.
Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba -
Visiems visiems ir būtinai!
Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos mėlyni, žali
Kur kaip klaustukas upės vingis, -
Jeigu nušokti kas išdrįs
Be parašiuto nuo tramplino -
Tam upė penketą rašys.
Jeigu sutikęs skruzdėlytę
Tu jai pirmasis kelią duosi,
Nes ji dama, nes ji mažytė,
O tu tik svečias jos namuos, -
Pats Raudonviršininkas girios
Kepurę prieš tave nukels,
Ir Uodas didis karo vyras -
Praskris pro šalį neįgels.
Bet jei pro siaurą telelangą
Žiūri tu filmus nuobodžius -
Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,
Nelanko Vasaros sūnus
Bet aš žinau, kad ją lankyti
Lig sutemų tau nepabos!..
Ir taip išmoksi tu Vaikystę,
Kad nepamirši niekados
Autorius: Juozas Erlickas
Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo daungaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.
Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus
Atostogos visiems suaugusiems -
O tau atostogų nebus!
Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia vasara kaip vėjas -
Privaloma visiems vaikams.
Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.
Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba -
Visiems visiems ir būtinai!
Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos mėlyni, žali
Kur kaip klaustukas upės vingis, -
Jeigu nušokti kas išdrįs
Be parašiuto nuo tramplino -
Tam upė penketą rašys.
Jeigu sutikęs skruzdėlytę
Tu jai pirmasis kelią duosi,
Nes ji dama, nes ji mažytė,
O tu tik svečias jos namuos, -
Pats Raudonviršininkas girios
Kepurę prieš tave nukels,
Ir Uodas didis karo vyras -
Praskris pro šalį neįgels.
Bet jei pro siaurą telelangą
Žiūri tu filmus nuobodžius -
Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,
Nelanko Vasaros sūnus
Bet aš žinau, kad ją lankyti
Lig sutemų tau nepabos!..
Ir taip išmoksi tu Vaikystę,
Kad nepamirši niekados
Aš pažinau karalių tavyje
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei: Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.
Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Vytautas Mačernis
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei: Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.
Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Vytautas Mačernis
Juozas Erlickas
Sekundės ir aš
Neklausykite, kad skundžiuos,
Kad ant viešo kelio
Šešios dešimtys sekundžių
Plaka kaip širdelės.
Man tik gaila nepavysiu
Dingusios dienos
Gaila niekad nematysiu
Motinos jaunos
Gaila, kad sekundės bėga
Greitai tartum šventės
Tu gyveniman skubėk, -
Neskubėk gyventi.
Sekundės ir aš
Neklausykite, kad skundžiuos,
Kad ant viešo kelio
Šešios dešimtys sekundžių
Plaka kaip širdelės.
Man tik gaila nepavysiu
Dingusios dienos
Gaila niekad nematysiu
Motinos jaunos
Gaila, kad sekundės bėga
Greitai tartum šventės
Tu gyveniman skubėk, -
Neskubėk gyventi.
kai šitaip aušta,
patylėk širdie
nustebusi nuščiuvusi
lyg vaikas,
juk tas ateinantis iš rūko laikas
pati didžiausia žemėj dovana...
vienodai duodama išminčiui, kvailiui
[Rimas Burokas]
patylėk širdie
nustebusi nuščiuvusi
lyg vaikas,
juk tas ateinantis iš rūko laikas
pati didžiausia žemėj dovana...
vienodai duodama išminčiui, kvailiui
[Rimas Burokas]
Kaip atšalusio paviršiaus planeta,
Grožio Saulės traukiamas, sukuos
Lenkiančio aplink judėjimo keliuos,
Gęstant virsdamas tylos mase šalta.
Manyje neauga trapūs augalai.
Viltys amžinai žaliuojančius lapus
Numetė seniai ir stagarus plikus
Rūškanam danguj linguoja taip liūdnai.
Vien giliai, po apledėjusia pluta,
Grožio Saulės atitrūkusi dalis
Dega, sukasi ugniniais kamuoliais,
Veržias kaip ugnikalnių lava karšta
Į paviršių per poezijos lytis,
Subyrėdama sonetais atskirais.
[V. Mačernis]
Grožio Saulės traukiamas, sukuos
Lenkiančio aplink judėjimo keliuos,
Gęstant virsdamas tylos mase šalta.
Manyje neauga trapūs augalai.
Viltys amžinai žaliuojančius lapus
Numetė seniai ir stagarus plikus
Rūškanam danguj linguoja taip liūdnai.
Vien giliai, po apledėjusia pluta,
Grožio Saulės atitrūkusi dalis
Dega, sukasi ugniniais kamuoliais,
Veržias kaip ugnikalnių lava karšta
Į paviršių per poezijos lytis,
Subyrėdama sonetais atskirais.
[V. Mačernis]
Sapnavau, sapnavau,
Kad Mėnulyje buvau.
Ką gi tu matei Mėnuly?
Ten saldainių krūvos guli,
Plaukia upės limonado,
Stovi kalnas Šokolado,
O ledų, o ledų
Vos gali paeit slidu!
Puoliau valgyt ir laižyti,
Net širdis apsalo...
Bet pažadino mamytė:
Pusryčiai ant stalo.
Sapnavau, sapnavau,
Kad Mėnulyje buvau.
Va saldainių popierėliai
Kišenėlėj šnara.
Mama, kam mane prikėlei?
Kaip Mėnuly gera!
Man mamytė veidą prausia
Ir šypsodamasi klausia:
Ar tik tu nėjai į spintą,
Kur saldainiai guli?
Šiandien spinta užrakinta
Skrisk sau į Mėnulį.
Va tai tau, va tai tau,
Iš Mėnulio nukritau.
[Justinas Marcinkevičius. Sapnas]
Kad Mėnulyje buvau.
Ką gi tu matei Mėnuly?
Ten saldainių krūvos guli,
Plaukia upės limonado,
Stovi kalnas Šokolado,
O ledų, o ledų
Vos gali paeit slidu!
Puoliau valgyt ir laižyti,
Net širdis apsalo...
Bet pažadino mamytė:
Pusryčiai ant stalo.
Sapnavau, sapnavau,
Kad Mėnulyje buvau.
Va saldainių popierėliai
Kišenėlėj šnara.
Mama, kam mane prikėlei?
Kaip Mėnuly gera!
Man mamytė veidą prausia
Ir šypsodamasi klausia:
Ar tik tu nėjai į spintą,
Kur saldainiai guli?
Šiandien spinta užrakinta
Skrisk sau į Mėnulį.
Va tai tau, va tai tau,
Iš Mėnulio nukritau.
[Justinas Marcinkevičius. Sapnas]
Paulius Širvys
Baigėsi šokis
Baigėsi šokis.
Blėso žibintas.
Klevų šešėliuos
Ošė naktis.
Gėlės nuskintos,
Gėlės pamintos.
Gėlių ir meilės -
Viena lemtis.
Aš pažiūrėjau
Į tavo veidą,
Į tavo šaltas,
Gilias akis.
Ir sudrebėjau,
Rankas nuleidau
Ir apsiniaukiau
Kaip ta naktis.
Kažkas užgeso
Mano krūtinėj.
Susėdom tylūs
Ir svetimi.
O buvo dienos -
Svajonę pynėm
Ir mums giedojo
Gaidžiai pirmi.
Ne tos jau naktys,
Ne tie ir žodžiai.
Pakirptas auksas
Puikių kasų.
Neliko nieko,
Mergaite sodžiaus,
Iš mūsų meilės
Dienų šviesių.
Kur tos naktelės,
Atsidusimai,
Gilūs kaip šilo
Tyli daina?
Neliko tiltų
Atgal grįžimui.
Sudie, mergaite
Mano jauna.
Kurią mylėjau -
Šią naktį mirė.
Tu nebebusi
Daugiau man ta.
Kažkur sudužo
Į tamsią girių
Daina ir meilė
Nesuprasta.
Baigėsi šokis
Baigėsi šokis.
Blėso žibintas.
Klevų šešėliuos
Ošė naktis.
Gėlės nuskintos,
Gėlės pamintos.
Gėlių ir meilės -
Viena lemtis.
Aš pažiūrėjau
Į tavo veidą,
Į tavo šaltas,
Gilias akis.
Ir sudrebėjau,
Rankas nuleidau
Ir apsiniaukiau
Kaip ta naktis.
Kažkas užgeso
Mano krūtinėj.
Susėdom tylūs
Ir svetimi.
O buvo dienos -
Svajonę pynėm
Ir mums giedojo
Gaidžiai pirmi.
Ne tos jau naktys,
Ne tie ir žodžiai.
Pakirptas auksas
Puikių kasų.
Neliko nieko,
Mergaite sodžiaus,
Iš mūsų meilės
Dienų šviesių.
Kur tos naktelės,
Atsidusimai,
Gilūs kaip šilo
Tyli daina?
Neliko tiltų
Atgal grįžimui.
Sudie, mergaite
Mano jauna.
Kurią mylėjau -
Šią naktį mirė.
Tu nebebusi
Daugiau man ta.
Kažkur sudužo
Į tamsią girių
Daina ir meilė
Nesuprasta.
Aš nieko negyvenau
Autorius: Jonas Mekas
Aš nieko negyvenau ir niekam
nieko nedaviau, pats
nieko neturėjau viskas, ką liečiau,
buvo tik skausmo kekės ir džiaugsmo
akimirkos -.
Nei vieno žmogaus aš nepadariau
laimingu
ir niekas man atvira širdimi niekados
savęs neatvėrė -.
Vogdamas gyvenau aš vogiau sau
dideles džiaugsmo akimirkas, vogiau
mergaičių ir moterų akis,
rankų palietimus.
Aš ėmiau ir išmaldas, aš ėmiau
aš melavau sau, sakiau, tai yra
meilė; o žinojau, tai buvo
iliuzija.
Mano gyvenimas yra
Niekas. Ką aš daviau kitiems?
Nieko. Kam manęs kada nors
tikrai reikėjo be mano
motinos kuriai tedaviau
skausmą...
